MAMOS ISTORIJA. Mano gyvenimo tikslai, arba kaip neprarasti savęs tapus mama

Dirbame, mokomės, linksmai leidžiame laiką su draugais, kuriame milijonus planų, o galvose – milijardai idėjų. Galvojame, kad ateityje nuversime kalnus, pakeisime pasaulį, išgarsėsime ir išmaišysime visą planetą. Kol vieną dieną... tampame mama.

Ir nuo tos akimirkos pasikeičia viskas. Gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kartu apversdamas tikslus, svajones ir viską, kas buvo svarbu iki šiol. Ir dabar, atrodo, nieko nebėra svarbesnio už tą amžinybę, kurią regime savo atžalos akių gilumoje.

Atostogos be išeiginių

Dekretinės atostogos – vien pavadinimas. Nes būdama jose jautiesi taip, lyg prie pagrindinių pareigų tau pridėtų dar mažiausiai tiek pat. Tik neoficialių, neapmokamų. Neprivalai aštuntą valandą būti ofise ar siųsti ataskaitų, bet dirbi be išeiginių, o miegi po kelias valandas per parą. Gyvenimas kupinas netikėtumų, iššūkių, emocijų. Ir viskas sukasi tik aplink jį – naujagimį. Bet net ir tada neprarandi troškimo augti, tobulėti, plėstis, gyventi. O galvoje vis dar gyva viltis, kad kada nors pavyks tas drąsiausias idėjas įgyvendinti.

Dabar arba niekada

Dienos bėgo, aš vis laukiau ir tikėjausi. Štai, pradėsiu sportuoti, kai vaikas paaugs. O kai vyras išeis atostogų ir perims dalį darbų – užsirašysiu pas kirpėją. Vat išleisime atžalą į darželį – ir tiesiai į kalbos mokymus. O kai jam aštuoniolika sueis... tada tai tikrai išmaišysime tą planetą...

Bet atėjo pandemija. Vieniems ji padėjo atsimerkti, kitiems – užsimerkti... ačiū Dievui, buvau tarp pirmųjų. Ir tada supratau: jokio rytoj gali niekada ir nebūti. Okeanai šėlsta, lėktuvai krenta, sienos gali bet kada užsidaryti. Atidėti planai yra trapūs kaip lapai lapkričio vidury. Todėl vieną rytą, sėdėdama ant suoliuko ir žiūrėdama į jauną mamą, bėgiojančią parke ir tuo pat metu stumdančią vežimėlį su naujagimiu (beje, dar jaunesniu, nei manasis), tvirtai apsisprendžiau: savo svajonių siekti reikia dabar. Net jei tie žingsneliai pradžioje bus juokingai maži. Svarbu, kad jie būtų.

Maži žingsniai didelių tikslų link

Stengiuosi mąstyti realistiškai, todėl daug planų vienu metu nekuriu. Švaistant energiją į penkis skirtingus tikslus, nepasieksi nei vieno (nebent tas tikslas – nervų sutrikimas ir vidinė tuštuma). Iškeliu po vieną platesnį tikslą vienam mėnesiui. Tai padeda man maksimaliai sutelkti savo energiją, ir, savaime suprantama, įgyvendinti tai, kas pradėta.

Mėnesio tikslą padalinu į mažesnes, pasveriamas kiekvienos savaitės užduotis, kurios lieka išdėstytos kalendoriuje. Svarbu, kad kiekvieną dieną būtų ne daugiau kaip kelios užduotėlės (kurias galima spėti atlikti, kol vaikas miega). Tai užtikrina kokybišką jų atlikimą ir tikslo pasiekimo jausmą dienos pabaigoje.

Užduotys turi būti apčiuopiamos

Esant pernelyg abstrakčiam mėnesio tikslui, perfrazuoju jį į labiau apčiuopiamą. Pavyzdžiui, „noriu turėti gražias kūno formas“ pakeičiu į „iki mėnesio galo atsikratysiu dviejų kilogramų“. O tada padalinu jį į mažas užduotėles (treniruotė Emos pietų miego metu, naujas mitybos planas ir pan.). Kuo konkretesnis tikslas – tuo aiškesnė veikimo vizija. Juk neužrašyti, nekonkretizuoti geri norai lieka tik gerais norais.

Apdovanojimai už nuopelnus

Savaitgaliais leidžiu sau pailsėti. Vietoj gaminimo – užsisakytas maistas. Vietoj išėjimo į lauką su dukra – SPA procedūros (pradėjau labiau vertinti laiką sau, todėl savaitgaliais ši atsakomybė atitenka vyrui). Mažiau diktuoju, ką valgyti ir ką veikti vaikui. Leidžiu tiesiog būti akimirkoje ir mėgautis. Tiek sau, tiek vyrui, tiek Emai. Tai padeda sukaupti jėgas naujai savaitei, būti puikios nuotaikos ir išlaikyti gerą atmosferą namuose.

Pasakiusi „taip“ savo asmenybei ir vidiniams poreikiams, ėmiau labiau vertinti save. Ėmusi labiau vertinti save, pastebėjau, kad pasikeitė ir vyro požiūris. Dabar mūsų santykiai daug geresni, šiltesni, o pareigos – tinkamai padalintos. Išmokau sakyti „ne“ viskam, kas yra atgyvenę, nebereikalinga. O tai suteikė man daug daugiau erdvės trokštamiems gyvenimo pokyčiams įsileisti.

Mamos, tiesiog išdrįskite, ir viskas tikrai ims keistis. Nors pamažu, bet pradės...