MAMOS ISTORIJA: mano vaikas nuolat serga, baigiu prarasti viltį (3)

Mama glosto kaktą nuolat sergančiam vaikui Tomsickova Tatyana | Shutterstock.com

„Mama, aš taip ilgai sirgau, ilgai buvau namuose, esu taip stipriai pasiilgęs savo draugų darželyje, kada ir vėl galėsiu su jais susitikti?“ – po eilinio vizito pas gydytoją ir nieko gera nežadančių kraujo tyrimų rezultatų paklausė penkiametis.

Mano, mamos, širdis tarsi apmirė iš sielvarto: kai liūdna vaikui, skauda ir jai. Bet jis buvo teisus.

Šio šaltojo metų laiko ligų sąrašas – ne toks ir menkas:

Pirmiausia angina.

Po to prikibo peršalimas.

Dar po kurio laiko ėmė kamuoti žarnyno infekcija, kurią lydėjo intensyvus vėmimas ir viduriavimas.

Ir, galiausiai, visą ligų puokštę vainikavo jo didenybė gripas.

Mano vaikas namo parsineša visas įmanomas ligas

Ant rankų, o gal, tiksliau, ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti visas savaites, kurias vaikas nuo rugsėjo 1-osios lankė darželį. Veikiausiai nuo rudens net nebuvo savaitės, kad jis nekosčiotų ir nešnirpštų nosies. Norite nuoširdaus atsakymo? Jaučiuosi prislėgta kaip niekada anksčiau ir nugalėta.

Tėvams, auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus, žiemos mėnesiai yra sunkūs, ypač sunkūs.

Tuos dažnus sirgimus tikrai galima paaiškinti ir suvokti šaltu protu: ilgą laiką buvęs namuose, vaikas atsiduria visiškai jam naujoje aplinkoje tarp svetimų žmonių. Tai – didelis stresas vaiko imuninei sistemai. Pridėkime faktą, kad tyrinėdami pasaulį vaikai yra linkę viską čiupinėti, tad nepageidaujami mikrobai – neišvengiamybė.

Ir kitos mamos apie tai mane įspėjo. Mačiau, kaip su mažaisiais ligoniukais vargta mano draugės, auginančios kiek vyresnius vaikus. Bet tai, kaip joms tuomet buvo sunku, supratau tik tada, kai atsidūriau jų vietoje. Dabar aš jau žinau, ką reiškia auginti nuolat sergantį vaiką.

Ligos atima dalį vaiko gyvenimo džiaugsmo

Vaikas, kaip ir pernai, šiemet nenuvyko į kalėdinę eglutę darželyje ir nepamatė išsvajotojo Kalėdų Senelio.

Teko praleisti močiutės gimtadienį.

O bilietus į krepšinio varžybas, į kurias turėjo eiti su tėčiu ir kurių laukė net labiau nei savo gimtadienio, teko atiduoti panašaus amžiaus sūnų auginantiems draugams.

Jam sergant mūsų namai atrodo kaip po karo. Aš tiesiog stengiuosi užgesinti visus gaisrus darbe, atsakyti į skubius laiškus ir prižiūrėti savo mažąjį ligoniuką (beje, kartais ir pati vos vilkdama kojas, nes juk bėda po vieną nevaikšto: mat ligomis jis pasidalija ir su manimi). Kitaip tariant, dėliojuosi prioritetus. O kas dėl to nukenčia? Žinoma, namai.

Laukia tiek daug darbų, jie kaupiasi, o aš jaučiuosi tokia bejėgė.

Esu ant psichologinio ir fizinio išsekimo ribos. Miegu pusiau atmerktomis akimis ir pusiau įtemptomis ausimis, nes o jei ligoniukas iš kito kambario pradės dejuoti?

Galiausiai visai išsibudinu, nes mano vaiką ką tik ištiko kosulio priepuolis.

Įkalinti namuose

Nebepamenu, kada paskutinį kartą buvau lauke. Kelionė iki mašinos, kai vykome pas gydytoją, ar nubėgimas iki pašto dėžutės nesiskaito. Tas buvimas tarp keturių sienų tiesiog dusina.

Aš viltingai laukiu tos savaitės, kai visi grįšime į įprastą gyvenimo ritmą. Bet iliuzijos pasibaigia, kai mano mažasis džiaugsmas naktį sukarščiuoja.

Pasikalbėjusi su draugėmis, paskaičiusi forumus ar panaršiusi po socialinius tinklus aš suvokiu, kiek daug šeimų pastaruoju metu susiduria su analogiškais iššūkiais. Kad ir kaip man sunku, aš galiu tik įsivaizduoti, ką išgyvena vienišos mamos arba tėvai, kurių darbas nėra toks lankstus kaip mano arba vyro. Arba kaip jaučiasi tie tėvai, kurie su sergančiais vaikais dabar ligoninėje ir jų ligos, deja, nepagydomos...

Taigi aš ir toliau matuosiu vaiko temperatūrą, aš pabusiu, kai pabus ir kosulio išvargintas sūnus, kažkaip sugalvosiu, kaip atsakyti į tuos laiškus ir nudirbti svarbiausius darbus, net jei tektų praleisti bemiegę naktį.

Kartoju kaip mantrą: „Visa tai nesitęs amžinai“

Ši žiema – tikras išbandymų metas, bet aš neturiu kito pasirinkimo, tik sutelkti visas jėgas ir žingsniuoti toliau. Nes taip sugebame tik mes, mamos.

Prisipažįstu, kad šis motinystės laikotarpis – tikrai sunkus. Darysiu viską, ką galiu, ir susitaikysiu, kad daug ko dabar tikrai nenuveiksiu. Bet kai vaikui bus geriau, aš tikrai rasiu laiko sau: paskaitysiu knygą ar pažiūrėsiu serialą.

Pagrindinė mano viltis – jog ligos nesitęs amžinai. Vaikas užaugs. Tada visi šie nesklandumai bus praeityje ir, tikiu, netgi kels šypseną.

Jei ir jūs jaučiatės panašiai kaip aš, tiesiog palinkėsiu kantrybės ir stiprybės. Vaikai greitai auga ir anksčiau ar vėliau išauga visas ligas. Dar meteliai kiti, ir visa tai atrodys kaip slogus sapnas. Patikėkite, pavasaris ateis ir į jūsų namus. O dabar savo sergančius mažuosius prie krūtinės glaudžia šimtai tūkstančių mamų: visai kaip ir jūs.

Naujausi komentarai

  1. Luma
    Luma prieš 2 sav.

    Iki skausmo pažystama situacija 😞 jaučiuosi lygiai taip pat. Atrodo, kad viskas - nebėra jėgų, bet stojiesi ir eini, vertiesi per galvą derindama darbus ir ligas... tiesa - tikrai viskas praeis ❤️ motinystė įgalina moterį nuversti kalnus ir nežinia iš kur suteikia sparnus sunkiausiais momentais 🌷

  2. Rūta M.
    Rūta M. prieš 2 sav.

    Nu pradejom visa seima vitamina C ciut ne saujom gerti. Tfu tfu tfu lyg ir apmazejo ligos!!!

  3. rūčiuks
    rūčiuks prieš 1 sav.

    Luma parašė:
    Iki skausmo pažystama situacija 😞 jaučiuosi lygiai taip pat. Atrodo, kad viskas - nebėra jėgų, bet stojiesi ir eini, vertiesi per galvą derindama darbus ir ligas...…

    Koks nerealus paskutinis sakinys

Skelbimai

28,00 €
62 | 1-3 mėn.
10,00 €
80 | 9-15 mėn.