Meilė gali trukti tiek metų, kiek noriu? Kalbamės su santykių ekspertu Dariumi Ražausku (tęsinys)

Mylimieji žiūri vienas kitam į akis Federico Marsicano | Shutterstock.com

 Darius Ražauskas

Santykių ekspertas, porų konsultantas – www.esujums.lt.

Kas traukia žmogų prie žmogaus: panašumai ar skirtumai? Kaip pastebėti, kad santykiuose įsijungė SOS signalas? Kalbamės atvirai apie ištikimybę, „teisingą“ amžių santuokai, pagarbą, kompromisų paieškas ir kas lemia ryšio su antrąja puse ilgaamžiškumą. Juk visi norime tikėti „ilgai ir laimingai“, tiesa?

Pirmąją interviu dalį skaitykite:

Koks, anot jūsų, yra geriausias amžius santuokai sudaryti, kad ji būtų tvirta ir ilgai truktų? O gal jokie „amžiaus cenzai“ neaktualūs?

Amžius nebūtinai turi būti tas pats, bet jeigu tai yra skirtingos kartos (skirtumas daugiau nei 10 metų), tai ne visada gali būti gerai. Tokie partneriai, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas, užaugo skirtinguose laikmečiuose, kultūrose. Todėl jų vertybės, tikėtina, irgi bus skirtingos. Su laiku, įsimylėjimui praėjus, gali kilti sunkumų.

„Kuo didesnis amžiaus skirtumas, tuo sudėtingiau yra išsaugoti santykius perspektyvoje.“

Kas labiausiai trukdo poroms palaikyti glaudų ryšį ir išlaikyti pagarbą? O kas, priešingai – padeda?

Svarbiausia – kad abu jaustųsi gerai šeimoje, kad abiejų poreikiai būtų patenkinti. Vienam reikia pagalbos buityje, kitam – pagyrimų ir dėmesio, trečiam – daugiau masažo ir sekso ir t. t. Reikia pažinti partnerį, išsiaiškinti jo poreikius ir patenkinti juos bent minimaliai. Pasidomėti, ar jis nepatiria streso, ar jam gerai sekasi darbai, ar nereikia pagalbos (pavyzdžiui, pabūti su vaikais, kol ji (arba jis) nueis, pavyzdžiui, į SPA saloną ar susitikti su draugais). 

„Todėl pirmiausia, kas trukdo, – tai nesidomėjimas partneriu, jo nepažinimas, nesuvokimas, kad tai yra kitos lyties atstovas, ir jis gali jausti, matyti ir suprasti dalykus visiškai kitaip, nei tu.“

Mūsų organizmai, hormonai, smegenų struktūros skiriasi, todėl ir pasaulį suprantame kitaip. Labai svarbu yra tuos skirtingus požiūrius suprasti, gerbti priešingą lytį ir rasti balansą.

Taip pat svarbu yra dalytis darbus, atsakomybes, vaiko priežiūrą. Jei viską tempia vienas žmogus, jis gali perdegti.

Ar ištikimybė – tvirtų santykių pagrindas ir būtinas faktorius? Pasigirsta nuomonių, kad tvirti santykiai yra tada, kai partneriai neriboja vienas kito laisvės? Kur ta riba?

Jeigu nėra jokių taisyklių ir ribų – anksčiau ar vėliau tai baigiasi blogai. Ištikimybė yra vertybinis dalykas, ir jis moksliškai apsimoka. Jei tu esi ištikimas, nepaisydamas blogų santykių nesiskiri, o ieškai pagalbos ir kreipiesi į psichologus, psichoterapeutus, draugus − tai yra didelė tikimybė, kad „užaugsi“ ant tų sunkumų, daug išmoksi, tapsi brandesne asmenybe, išspręsi santykių sunkumus. Tokiu atveju turėsi ir gerus santykius, ir šeimą, ir turtą, kurio nereikės draskyti ar dalinti. Ir vaikai streso nepatirs. Ištikimybė ilgoje perspektyvoje, įvertinus visus faktorius, naudinga. 

Dėl Vakarų kultūros, Holivudo, liberalizmo įtakos, šiais laikais ištikimybė nėra populiari. Žmonės yra linkę „eiti į šoną“. Aš šio požiūrio nepalaikau. Mano nuomone, tai yra trumparegiškas ir silpnas sprendimas, ėjimas aukos keliu ir silpnumo demonstravimas, kuris nieko gero nežada.

„Jei užmerksime akis į partnerio neištikimybę, ji taps nekontroliuojama. Bus ir antras, ir trečias kartas. Ir tikrai ne faktas, kad žmogus pas tave sugrįš.“

Negydomas vėžys auga ir pribaigia žmogų (šiuo atveju – santykius). Žinoma, tai nereiškia, kad turėtume perdėtai kontroliuoti partnerį ar laikyti jį po padu. Bet aš tikrai neįsivaizduoju, kaip neištikimybė galėtų teigiamai paveikti santykius.

Kaip išlaikyti pagarbą ir aistrą, kai šeimoje – trys vaikai, du kreditai, o galvoje – esminis tikslas – uždirbti kuo daugiau ir „nepaskęsti“?

Daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad mes augame didėjančio streso laikais. Didėja atsakomybė, konkurencija, vis sunkiau yra užsidirbti, patiriame vis daugiau spaudimo.

Gyvename greičio ir bėgimo laikais. Visa tai sekina mūsų organizmą, mažėja kantrybė, ramybė, pasitenkinimas santykiais. Kaip išgyventi? Būtinas planas ir dienos režimas.

„Turime rasti laiko sportui ir ilgiems pasivaikščiojimas gamtoje, proto raminimo technikoms. Jeigu neraminsime proto – stresas mus suvalgys.“

Raminti protą galime įvairiais būdais. Tai meditacijos, malda ir dvasinės praktikos (jei žmogus yra dvasingas), kvėpavimo, ramybės pratimai. Būtinos yra atostogos, persidirbti nevalia. Reikia turėti kokybės laiką kartu su antrąja puse, be vaikų. Dirbti su savimi. Kitaip stresas ir buitis suvalgys tiek santykius, tiek gyvenimą, tiek mus pačius.

Ar partnerių panašumai turi įtakos „sėkmingam“ ryšiui? Galbūt būdami panašūs žmonės lengviau supranta vienas kitą? Ar visgi priešingybės traukia?

Žiūrint kiek tų nesutarimų. Su laiku galima apsišlifuoti. Bet jeigu vertybės smarkiai skiriasi – nėra gerai.

Pasitaiko įvairių atvejų. Kartais tikrai būna, kad priešingybės traukia. Kitais atvejais − panašūs partneriai gyvena ilgiau ir laimingiau. Anot mokslininkų, ilgoje perspektyvoje (10–30 metų kartu) šiokie tokie skirtumai yra gerai.

„Jei žmonės yra pernelyg panašūs, jiems gali būti labai gera kartu pradžioje, bet ilgainiui jie pradės vienas kitam nusibosti.“

Reikia balanso. Jei esate absoliučios priešingybės – neišgyvensite kartu. Jei absoliučiai vienodi – gyvensite, bet būtinas ir laikas atskirai, skirtingi hobiai. Tačiau vienareikšmiško atsakymo nėra.

Kaip elgtis, pajutus, kad ryšys dingsta ir kaip pastebėti tą SOS signalą santykiuose?

SOS signalai gali būti labai įvairūs. Pavyzdžiui:

  • žmogus pradeda daug dirbti, mažai laiko praleisti namuose, nenori grįžti;
  • susvetimėjimas – pradedate jaustis kaip „butiokai“;
  • atšalimas lytiniuose santykiuose;
  • kito žmogaus depresija, kai matai, kad žmogus akyse gęsta, kad jam kažkas negerai (gal jis turi vaikystės traumų, o gal laiko pyktį, bet nepasipasakoja).

Ženklų gali būti labai įvairių.

„Jei pastebime, kad kažkas ne taip vyksta, vien kalbėjimas nepadės. Reikia ieškoti pagalbos, skaityti knygas, eiti į seminarus, paskaitas, asmeniškai pasikonsultuoti su profesionalu.“

Galbūt kažkas iš šalies pastebės „mygtukus“, kuriuos nuspaudus nenuvažiuosite iki skyrybų.

Negalima laukti. Pagrindinė žmonių klaida yra ta, kad pagalbos jie ateina tada, kai problema jau yra labai giliai įsišaknijusi, jau per vėlu. Kai partneriai daug metų vienas kitą engė ir traumavo − jiems padėti labai sunku. Čia kaip mašinoje: jei dega raudona lemputė, reikia pasidomėti, ką ji reiškia. Jei laiku nesureaguosi, viskas gali baigtis kapitaliniu remontu arba rimtu gedimu, kuris prives prie tragiškų pasekmių.

Ir pabaigai: ar verta „bristi į tą pačią upę“? Ar kažkada nutrūkę santykiai lygu mirę santykiai? Tikite jausmų reabilitacija?

Būna įvairiai. Jeigu abu esate laisvi, nesusikūrę naujos šeimos ir abu nusiteikę dirbti ties savimi ir santykiais, kažką keisti – bandyti verta.

„Nesvarbu, dėl ko pora buvo išsiskyrusi. Neįveikiamų priežasčių nėra. Svarbu, kad abu dirbtų. Yra porų, kurios susitvarkė, dabar dešimtmečiais kartu gyvena ir problemų nėra.“

Tai itin aktualu, jei yra bendrų vaikų. Matydami, kaip tėvai dirba ir keičiasi, jie auga sėkmingesniais žmonėmis, sugebančiais kovoti, nepasiduoti, dirbti ir tobulėti. Bet kiekvienas atvejis yra individualus.

Ačiū už pokalbį.

Kaip sugrąžinti tai, kas buvo?

Jei jau kurį laiką jaučiate atšalimą, susvetimėjimą, mėginate ieškoti priežasčių savarankiškai, tačiau atsakymų nerandate nei knygose, nei meditacijoje, nei tarp gausybės bičiulių patarimų „iš patirties“, metas pasikonsultuoti su specialistu. 

Registracija ir informacija dėl konsultacijų – [email protected]Prisiminkime: mažos bėdos, išspręstos laiku, niekada nevirsta didelėmis.