Meilė trunka tiek metų, kiek noriu: kaip išlaikyti tvirtą ryšį? Atsako santykių ekspertas Darius Ražauskas

Moteris ir vyras žiūri vienas į kitą Federico Marsicano | Shutterstock.com

 Darius Ražauskas

Santykių ekspertas, porų konsultantas – www.esujums.lt.

Mylėti ir įsimylėti. Kaip manote, kuo skiriasi šios sąvokos? Kiek laiko trunka meilė, kiek – įsimylėjimas? Kas galėtų atsakyti į nuolat žmoniją kamuojantį klausimą: ar galioja laiko ribos jausmams? Kokie yra meilės etapai?

Apie tvirto tarpusavio ryšio kūrimą, santykius, meilę ir pagrindines santykių pamokas partnerystėje kalbamės su santykių ekspertu Dariumi Ražausku.

Vieni sako, kad meilė – tai chemija, ir kad ji trunka 3 metus. Kiti, priešingai – tvirtina, kad ji ugdoma, ateina su laiku, įdėjus pakankamai darbo ir pastangų. Kaip yra iš tikrųjų?

Nei taip, nei taip. Tai yra savotiškas abiejų stovyklų mišinys. Mokslas yra nemažai tyrinėjęs taip vadinamą „chemiją“. Daug yra neurofiziologų, medikų, konkrečiai, tiriančių ją hormoniniu lygiu.

Pavyzdžiui, prof. Eugenijus Laurinaitis apie tą cheminį įsimylėjimą (stiprų „apspangimą“, susižavėjimą, kai labai tikime žmogumi, kai nematome jo minusų, kai esame visiškai „išskridę“) sako: jei jis nepraeina per 6 mėnesius, toliau jau galima jį gydyti kaip psichikos sutrikimą.

„Jei remsimės moksliniais tyrimais, įsimylėjimas dažniausiai trunka nuo 6 iki 24 mėnesių (išimtinais atvejais – gerokai ilgiau).“

Kartais kreipiasi klientai, kuriems įsimylėjimas trunka gerokai trumpiau. Bet kai pasikalbame, dažniausiai paaiškėja, kad tai ne pirmas, ne antras, ne trečias ir net ne ketvirtas jų partneris. Ekspertai pastebi, kad dažnai keičiant meilės objektus, nesistengiant išlaikyti kažkurį vieną ir dirbti ties santykiais, su laiku įsimylėjimo terminas gali trumpėti. Piktnaudžiaujant dopamininiu mechanizmu, jis „nusidėvi“. Vyras gali sutikti labai nuostabią merginą (ir atvirkščiai) ir norėti kurti santykius su ja, bet praėjus vos mėnesiui ar net kelioms savaitėms jau nieko jai nebejausti. Taip yra todėl, kad jo hormonai jau visiškai išsijungę, „pasibaigę“ (įsimylėjimo procese dalyvauja daug neurotransmiterių: dopaminas, oksitocinas, seratoninas, noradrenalinas ir t. t.). Priežastis – per daug nuotykių, „meilių“ praeityje.

Tyrėja Helen Fisher išskiria keturias santykių stadijas. Pirmąją stadiją ji vadina euforine stadija. Tai stiprus įsimylėjimas.

Antra stadija yra stipraus prisirišimo stadija. Jos metu santykiuose viskas yra ramiau, gražiau. Tau patinka žmogus, bet tu į jį daug ramiau žiūri, pastebi jo vieną kitą trūkumą.

Po to, anksčiau ar vėliau, ateina trečioji – krizių stadija (kai kuriems po 5, kitiems po 7 metų, labai įvairiai). Ji trunka ilgai, kartais banguoja. Konfliktai gali kilti, baigtis, vėl prasidėti. Jei tos krizės sėkmingai išsprendžiamos, ateina ketvirtoji – gilaus prisirišimo stadija, kurią jau faktiškai galime vadinti meile.

Mokslo požiūriu terminas, kad „meilė trunka trejus metus“ yra visiška nesąmonė, nusišnekėjimas ir absoliutus neišmanymas žmogiškosios psichologijos. Pirmus trejus metus gali būti pirma santykių stadija ar susižavėjimas, hormonai. Bet tai visada praeina. Jeigu toliau mes neišmoksime jau be tų hormonų gerbti vienas kitą, priimti, toleruoti, eiti į kompromisus, šlifuotis, perprasti kitą asmenybę, išmokti jos kampus apeiti, dirbti ir augti kartu – su laiku jokia meilė neatsiras. Mes tiesiog gyvensime trečioje, konfliktų, stadijoje. Meilė – ilgalaikis projektas. Gražus kūnas, hormonai praeis visada.

Egzistuoja nuomonė, kad tobuli santykiai – kai partneriai tinka vienas kitam 3-uose lygmenyse: fiziniame (trauka); interesų, pomėgių (draugystė) ir dvasiniame (sielų ryšys, vertybės). Jei kažkurio elemento trūksta – santykiai pašlyja, partneriai gali imti žvalgytis „į kairę“. Kaip manote, ar būtent čia slypi probleminių santykių priežastis?

Skirtingos psichologijos mokyklos labai skirtingai šiuos aspektus įvardija. Iš tikrųjų viskas daug sudėtingiau. Faktorių yra daugiau nei 3. Jų gali būti ir 10, ir 20. Ar įmanoma surasti tą „idealią“ antrą pusę, ar egzistuoja tas „idealus suderinamumas“? Ne. Ir tai yra seniai įrodyta. Bet faktas, kad tas žmonių suderinamumas – skirtingas.

Santykiai pašlyja dėl įvairių priežasčių. Kartais tam turi įtakos stresas darbe, kartais – sunkumai su vaikais, sveikata ar finansiniai sunkumai. Kartais tai, kad žmogus kaupia nuoskaudas ir nemoka išsišnekėti.

„Jei nesikalbi su partneriu ir neturi gero draugo ar psichologo, kuris išklausytų, tai bet kokiu atveju po 10 metų „susprogsi“. O priežasčių gali būti milijonas.“

Kaip rodo tyrimai, didžioji dalis neištikimybių įvyksta neplanuotai. Ne todėl, kad žmogus suvokia sąmoningai, kad jam kažko trūksta. Būna ir taip, kad žmogus susitinka priešingos lyties atstovą, jie išsikalba vienas kitam. Jei tokie „išsipasakojimai“ vyksta dažnai, tai beveik garantuotai „netyčia“ įsijungs dopamininis mechanizmas ir žmogus tikrai gali „įpulti“ į įsimylėjimą su žmogumi, su kuriuo visai to neplanavo.

Lietuva užima aukštą vietą Europoje pagal skyrybų skaičių. Kaip manote, kodėl tokia nieko gero nežadanti statistika?

Yra tų negerų dalykų, pagal kuriuos Lietuva pirmauja šiuo metu. Bet skyrybos nėra viena jų. Yra daug šalių, lenkiančių mus šiose srityje. Tai ir Rusija, ir Baltarusija, o tam tikrais metais net mūsų kaimynai latviai mus lenkia. Todėl nesame kažkuo išskirtiniai Europos mastu. 

Skyrybų priežastys yra gana individualios ir jos dažnai keičiasi. Psichologijoje viskas yra daug sudėtingiau, tokių dalykų negalime apskaičiuoti matematiškai.

„Dažnos priežastys yra šilumos trūkumas, santykių atšalimas, partnerio nejautimas, konfliktai, nesugebėjimas įdėti pastangų į santykius, komunikacijos problemos, uždarumas, nesugebėjimas išsisakyti.“

Dažnai atsinešame į santykius savo traumas iš vaikystės, jų neišsigydome. Kartais sutrukdo tiesiog fizinis atstumas, emigracija. Toliau eina priklausomybės, smurtas, alkoholis, narkotikai. Kai kada − seksualinės ar finansinės problemos, brandos trūkumas.

Dar viena labai svarbi priežastis − bendrų vertybių trūkumas. Pavyzdžiui, ji yra aktyvistė, vegetarė, savanorė, o jis – mėgstantis mėsą, pasilinksminimus, alkoholį. Per įsimylėjimą pora gali nematyti savo skirtumų arba su jais susitaikyti, bet ateis laikas, įsimylėjimas praeis ir tai virs tikra problema. Todėl verta ieškoti žmogaus iš savo „kastos“, liaudiškai kalbant. Kad turėtų panašias vertybes, pomėgius, išsilavinimą ir uždarbį. Nebūtinai identišką, bet bent jau „į tą pusę“.

Antrąją interviu dalį skaitykite:

Kaip sugrąžinti tai, kas buvo?

Jei jau kurį laiką jaučiate atšalimą, susvetimėjimą, mėginate ieškoti priežasčių savarankiškai, tačiau atsakymų nerandate nei knygose, nei meditacijoje, nei tarp gausybės bičiulių patarimų „iš patirties“, metas pasikonsultuoti su specialistu. 

Registracija ir informacija dėl konsultacijų – [email protected]Prisiminkime: mažos bėdos, išspręstos laiku, niekada nevirsta didelėmis.