Vaikas mikčioja

Vaiko gimimas – džiugi akimirka tėveliams. Jie su nekantrumu laukia, kada mažylis išmoks atsisėsti, tarti pirmąjį žodį, žengti žingsnį. Galima suprasti jų nusivylimą ar nerimą, kai paaiškėja, jog atžala susiduria su kokiomis nors problemomis (pavyzdžiui, mikčiojimu). Iš karto kyla begalė klausimų. Ką daryti? Kaip padėti? Į kokius specialistus kreiptis?

Nepanikuokite! Ankstyvąjį mikčiojimą paprastai galima išgydyti labai greitai – maždaug per 4 mėnesius (su sąlyga, kad laikysitės visų logopedo rekomendacijų).

Reikėtų itin atkreipti dėmesį į 2,5–4,5 m. amžiaus vaiko tartį: šiuo periodu rizika pradėti mikčioti labai didelė, nes kalba aktyviai lavinama.

Tėveliams įdomu, kodėl taip nutiko būtent jų atžalai. Specialistai išskiria du priežasčių tipus: įgimtas ir įgytas.

Gydytojai pabrėžia, kad pirmuoju atveju kaltas komplikuotas nėštumas, neuropsichologinis vaiko silpnumas dėl gimdymo traumos, paveldimumas, dažnos ligos pirmaisiais gyvenimo metais ir ypatingas nervų sistemos tipas.

Išorinių, įgytų priežasčių yra daug daugiau, jos gana buitiškos ir banalios. Mikčiojimą gali išprovokuoti didelis išgąstis (pavyzdžiui, išsigąstama didelio šuns, griaustinio, baisios filmo scenos). Didelę įtaką turi ir šeimos tarpusavio santykiai: jeigu jie įtempti, tėvai nuolat vaidijasi, kenčia ne tik jie, bet ir vaikas. Gali būti, kad šis sutrikimas atsiranda ir dėl kitos ligos – neurozės. Tokiu atveju reikalinga ir logopedo, ir neurologo pagalba.

Galimas ir toks psichologinis faktorius: pasitaiko, kad tai tarsi vaiko pagalbos šauksmas. Jis sąmoningai ima mikčioti ir taip pritraukia daugiau tėvų dėmesio.

Įsivaizduokite situaciją: jūs jau turite panašaus amžiaus vaiką, o štai gimė dar vienas. Natūralu, kad jam skirsite daugiau dėmesio, o vyresnėlis greitai pajus ankstesnio dėmesio ir meilės trūkumą. Mikčiojimas jam bus būdas atkurti šeimos „hierarchiją“, išsikovoti savo vietą po saule.

Žinoma, nereikia iš karto manyti, kad vaikas taip elgiasi tyčia. Gal jūs neseniai pakeitėte gyvenamąją vietą, o gal vaikas neseniai neteko artimo jam žmogaus? Šie veiksniai taip pat gali būti mikčiojimo priežastimi.

Kaip padėti?

Tėvų pareiga – nepabloginti situacijos ir nesielgti su vaiku kaip su neįgaliuoju. Per visą gydymo laikotarpį būtina ne tiek kreipti dėmesį į tai, kaip vaikas kalba, o į tai, ką jis sako.

Keletas patarimų, padėsiančių įveikti mikčiojimą:

• Kai vaikui sunku kalbėti, palaikykite su juo akių kontaktą.
• Nepertraukinėkite ir leiskite jam pačiam baigti savo kalbą.
• Stebėkite, kaip kalbate patys: kalba turi būti kiek lėtesnė, po klausimų darykite pauzes.
• Neklausinėkite iš karto labai daug – vaikas pajus įtampą.
• Dialogai turi būti kaip galima trumpesni ir aiškesni.
• Nedarykite vaikui nuolaidų, nes liga greitai bus imama piktnaudžiauti. Šeimoje turi būti laikomasi disciplinos.
• Atkreipkite dėmesį į šeimos gyvenimo būdą: jis neturi būti chaotiškas.
• Stebėkite, kad vaikas nepervargtų ir per daug nesijaudintų.
• Nežiūrėkite į mikčiojimą kaip į didelę bėdą – vaikai puikiai jaučia tokias pesimistiškas tėvų nuotaikas, o šios ima jį slėgti ir trukdyti pasveikti.

Nesuverskite visos atsakomybės vaikų darželio logopedui: patikėkite, padėti pasveikti vaikui – ir jūsų pareiga. Žinoma, specialisto pagalba būtina, tačiau tai nereiškia, kad tėvai turi likti nuošalyje ir tik stebėti.

Visavertis mikčiojimo gydymas – nelengvas procesas. Labai rekomenduojama vaiko komunikaciją su išoriniu pasauliu apriboti iki minimumo. Tai reiškia, kad vienam iš tėvelių gali tekti pasiaukoti ir likti kurį laiką su mažyliu namie, jeigu nėra laiko turinčių senelių ar kitų giminių.

Televizorių reikėtų išjungti, nepalikti jo net ir „bendram fonui“. Pašalinių garsų namuose turi būti kaip galima mažiau, o kalbėtis kiek lėčiau ir taisyklingai. Visi šeimos nariai turi apriboti savo šnekas: bėgant laikui vaikas prie to pripranta ir ima kalbėti taip, kaip reikia.
 

Straipsnio tęsinį skaitykite čia.

Visavertis mikčiojimo gydymas – nelengvas procesas. Labai rekomenduojama vaiko komunikaciją su išoriniu pasauliu apriboti iki minimumo. Tai reiškia, kad vienam iš tėvelių gali tekti pasiaukoti ir likti kurį laiką su mažyliu namie, jeigu nėra laiko turinčių senelių ar kitų giminių.

Televizorių reikėtų išjungti, nepalikti jo net ir „bendram fonui“. Pašalinių garsų namuose turi būti kaip galima mažiau, o kalbėtis kiek lėčiau ir taisyklingai. Visi šeimos nariai turi apriboti savo šnekas: bėgant laikui vaikas prie to pripranta ir ima kalbėti taip, kaip reikia.

Saugome vaiką nuo aplinkinių patyčių

Tikriausiai kilo klausimas, kodėl patartina apriboti vaiko komunikaciją su išoriniu pasauliu. Bėda ta, kad patyčios patiriamos ne tik mokykloje, bet net ir darželyje. Labai greitai pajuntama, kad žmogus yra „kitoks“, ir tai tampa priežastimi jį atstumti. Tėvų užduotis – sumažinti galinčių traumuoti jų atžalą situacijų tikimybę.

Mikčiojantys vaikai tampa bendraamžių pajuokos objektu, tarytum ne tos „kastos“ nariais. Kuo tai baigiasi? Turintys šį sutrikimą išsiugdo nevisavertiškumo kompleksą, jaučiasi kalti. Tėvų pagalba jiems tokiu metu yra itin svarbi.

Reikėtų pastebėti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai dar nėra labai priklausomi nuo nuo sociumo vertinimo, tačiau nuo 6–7 gyvenimo metų situacija pasikeičia.

Bet koks nuokrypis nuo normos išstumia mikčiojantį vaiką iš tos mažos grupės, kurioje jis turėtų vystytis ir išmokti save realizuoti. Nereikia turėti aukštojo mokslo diplomo, kad suprastumėte, kokį didelį neigiamą poveikį tai turi jūsų atžalai: be to, kad ji auga nepasitikinti savimi, užguita ir uždaro būdo, mikčioti imama dar dažniau, kyla naujų problemų (pavyzdžiui, atsiranda socialinė fobija).

Kad taip nenutiktų, kalbos sutrikimų turintis vaikas turi išmokti parodyti  stipriąsias savo puses, užsitarnauti autoritetą ir pripažinimą. Padėkite jam ugdyti pačias geriausias jo savybes.

Mikčiojimo gydymas

Šiandien yra ne viena efektyvi gydymo metodika, kiekviena iš jų turi savų privalumų. Kokią pasirinkti, apžiūrėjęs mažąjį pacientą nuspręs logopedas.

Dažniausiai specialistų arsenale – tylos režimas, logopedinė ritmika, kvėpavimo, artikuliacijos, balso pratimai, lėtas kalbos tempas, smulkiosios motorikos lavinimas, fizioterapinės procedūros ir gydomoji kūno kultūra.

Neapsigaukite: vien vaistais šios ligos išgydyti negalima. Jeigu sulaukėte štai tokio pasiūlymo, žinokite, kad prieš jus – gydytojas apsišaukėlis. Rekomenduoti šiuo atveju galima tik vaistažoles ir jų mišinius, raminamai veikiančius nervų sistemą.

Medikamentus skiria tik neurologai: vaistiniai preparatai padeda pastebimai pagreitinti gydymo procesą.

Galimi mikčiojimo atsiradimo pavyzdžiai. Gydymas

Kaip jau minėta, mikčiojimas atsiranda dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų – stiprus išgąstis. Tarkim, vaikas išsigando šuns (gali būti, kad net neagresyvaus, bet labai didelio). Nenustebkite, jeigu logopedas tokiu atveju pasiūlys dažniau dainuoti – išbandžiusieji patvirtina, kad tai veiksminga.

Nors mikčiojimas kartais pasireiškia kaip protesto ir dėmesio reikalavimo forma, dažnai tai nusižiūrima iš aplinkinių. Jeigu jūsų vaikas sveikas, bet jo aplinkoje yra kalbos sutrikimų turintis bendraamžis, gali būti, kad jis „užsikrės“ ir taip pat pradės mikčioti. Tai taps įpročiu, kurio bus labai sunku atsikratyti.

Apžvelgėme toli gražu ne visus pavyzdžius. Labai dažna tėvelių klaida yra tai, kad jie delsia imtis priemonių, tikisi, jog viskas praeis savaime. Jeigu pastebite pirmąsias šio sutrikimo apraiškas, kuo greičiau kreipkitės į logopedą.

Ir, žinoma, daugiau laiko skirkite savo atžalai. Mokykitės su ja eilėraščių, patys kalbėkite kultūringai, taisyklingai – juk mikčiojimui, kaip ir bet kuriai ligai, lengviau užkirsti kelią, negu išgydyti.