„Nenoriu į mokyklą“: kada vaiko nerimas dar normalus, o kada jau verta sunerimti?

Mokslo metai tik prasidėjo, tačiau ne visi vaikai į mokyklą grįžo su šypsena. Vienas ryte skundžiasi, kad skauda pilvą, kitas vakare ilgai negali užmigti, trečias tampa irzlus, o dar kitas tiesiai šviesiai pareiškia: „Aš į mokyklą nenoriu.“

Po ilgų vasaros atostogų pasikeitusi rutina, ankstyvas kėlimasis, nauja klasė ar mokytoja, didesnis mokymosi krūvis, santykiai su bendraklasiais – rugsėjo pradžioje vaikui tenka prisitaikyti prie daugybės pokyčių.

Tam tikras nerimas tokiu metu yra visiškai natūralus. Tačiau kaip tėvams suprasti, kada vaikui tiesiog reikia laiko apsiprasti, o kada jo nenoras eiti į mokyklą jau signalizuoja apie rimtesnę problemą?

Nerimas ne visada skamba kaip „aš bijau“

Vaikai, ypač jaunesni, ne visada geba pasakyti: „Man neramu dėl mokyklos.“

Vietoje to tėvai gali išgirsti visai kitus skundus.

Prasidėjus mokslo metams vaikas gali dažniau sakyti, kad skauda pilvą ar galvą, prasčiau miegoti, tapti irzlesnis, liūdnesnis ar vangesnis. Gali pasikeisti jo apetitas, bendravimas, atsirasti nenoras užsiimti anksčiau mėgtomis veiklomis.

Kartais tokie simptomai ypač sustiprėja rytais prieš mokyklą arba sekmadienio vakarą, kai artėja nauja mokslo savaitė.

Todėl išgirdus „man skauda pilvą“ nereikėtų iš karto nuspręsti nei kad vaikas serga, nei kad jis tiesiog ieško pasiteisinimo neiti į mokyklą.

„Nenoriu į mokyklą“ dar nebūtinai reiškia problemą

Nerimas pats savaime nėra blogas ar nenormalus jausmas.

Nauja situacija, pasikeitusi rutina ar nežinomybė gali kelti įtampą tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Ypač daug pokyčių patiria pirmokai, mokyklą pakeitę vaikai ar tie, kurių klasėje pasikeitė mokytojas ar draugai.

Vieną rytą išgirstas „nenoriu į mokyklą“ taip pat nebūtinai reiškia, kad mokykloje vyksta kažkas blogo.

Svarbiau stebėti ne vieną frazę ar vieną blogą rytą, o bendrą vaiko savijautą ir tai, kaip ji keičiasi laikui bėgant.

Jeigu vaikas, nors ir jaudinasi, vis tiek eina į mokyklą, bendrauja su draugais, dalyvauja įprastose veiklose, miega ir valgo kaip anksčiau, tikėtina, kad jam tiesiog reikia šiek tiek laiko prisitaikyti.

Kada jau reikėtų suklusti?

Daugiau dėmesio reikėtų skirti tuomet, kai nerimas pradeda trukdyti įprastam vaiko gyvenimui.

Vienas ryškiausių signalų – vis dažnesnis ar kategoriškas atsisakymas eiti į mokyklą.

Taip pat verta atkreipti dėmesį, jeigu vaikas nuolat prašo pasiimti jį iš mokyklos anksčiau, dažnai eina pas mokyklos slaugytoją dėl fizinių negalavimų, labai stipriai susijaudina vos pradėjus kalbėti apie mokyklą.

Svarbūs ir kiti pokyčiai: ilgiau trunkantys miego sutrikimai, pasikeitęs valgymas, užsisklendimas, dažni stiprūs pykčio ar verkimo epizodai, atsitraukimas nuo draugų ir mėgstamų veiklų.

Kuo daugiau tokių požymių atsiranda vienu metu ir kuo ilgiau jie tęsiasi, tuo svarbiau išsiaiškinti jų priežastį.

Už pilvo skausmo gali slėptis visai kitas rūpestis

Su mokykla susijęs nerimas gali turėti labai konkrečią priežastį.

Galbūt vaikas bijo naujo mokytojo. Gal klasėje neturi su kuo bendrauti. Gal nerimauja dėl kontrolinio darbo, prastesnių pažymių ar tėvų reakcijos į juos.

O gal problema gerokai rimtesnė – vaikas patiria patyčias, konfliktuoja su bendraklasiais ar mokykloje jaučiasi nesaugus.

Todėl svarbu ne tik klausti „kodėl nenori eiti į mokyklą?“, bet ir padėti vaikui po truputį įvardyti konkrečias situacijas.

Galima klausti: „Kuri dienos dalis mokykloje tau sunkiausia?“, „Kada mokykloje jautiesi geriausiai?“, „Ar yra kas nors, dėl ko rytoj neramu?“

Kartais į konkretų klausimą vaikui atsakyti daug lengviau nei į platų „kas atsitiko?“.

Vienos frazės geriau neskubėti sakyti

Išgirdus vaiko baimę tėvams natūraliai norisi kuo greičiau nuraminti: „Nesijaudink“, „Nieko čia tokio“, „Viskas bus gerai“.

Tačiau toks atsakymas ne visada padeda.

Vaikui gali būti svarbiau pirmiausia išgirsti, kad jo jausmas suprantamas: „Matau, kad tau neramu“ arba „Suprantu, kad grįžti į mokyklą dabar sunku.“

Tik tada galima kartu aiškintis, kas konkrečiai kelia nerimą ir ką būtų galima padaryti, kad situacija taptų lengvesnė.

Tėvų nerimą vaikai taip pat jaučia

Prasidėjus mokslo metams jaudinasi ne tik vaikai.

Tėvai taip pat gali nerimauti, kaip vaikui seksis, ar jis pritaps klasėje, ar susitvarkys su mokslu, kaip sutars su mokytoju.

Todėl verta savęs paklausti: kiek šioje situacijoje nerimauja pats vaikas, o kiek – aš?

Jeigu tėvai nuolat kalba apie galimas problemas, iš anksto baiminasi nesėkmių ar labai stipriai reaguoja į kiekvieną vaiko sunkumą, vaikas gali perimti dalį jų įtampos.

Ramus suaugusysis vaikui yra svarbi atrama – ypač tada, kai aplinkui ir taip daug naujovių.

Jei nepraeina, pagalbos ieškoti nereikia bijoti

Pirmosios rugsėjo dienos daugeliui vaikų yra prisitaikymo laikotarpis, todėl nereikėtų išsigąsti kiekvieno blogesnio ryto.

Tačiau jei nerimas nemažėja, stiprėja arba jau trukdo vaikui eiti į mokyklą, miegoti, bendrauti ir užsiimti įprastomis veiklomis, verta nelaukti, kol problema išsispręs savaime.

Pirmiausia galima pasikalbėti su mokytoju ir išsiaiškinti, kaip vaikas jaučiasi mokykloje. Jei sunkumai išlieka, verta kreiptis į mokyklos psichologą, šeimos gydytoją ar kitą vaikų emocinės sveikatos specialistą.

Svarbiausia – ne numoti ranka į vaiko „nenoriu į mokyklą“. Kartais už šių kelių žodžių slypi paprastas rugsėjo jaudulys, kuriam reikia šiek tiek laiko. Tačiau kartais tai yra vaiko būdas pasakyti, kad jam iš tiesų sunku.