„Nenoriu į mokyklą“: ko geriau nesakyti vaikui, net jei bandote jį padrąsinti

Artėjant rugsėjui vieni vaikai jau skaičiuoja dienas iki susitikimo su klasės draugais, kiti apie mokyklą nenori net girdėti. „Nenoriu į mokyklą“, „bijau“, „o jeigu man nepavyks?“ – tokios frazės gali išgąsdinti ir tėvus.

Natūralu, kad pirmas noras – vaiką kuo greičiau nuraminti. Tačiau kai kurios iš pažiūros padrąsinančios frazės gali duoti priešingą rezultatą: vaikas gali pasijusti neišgirstas arba suprasti, kad jo nerimas yra kažkas, ką reikia slėpti.

„Nėra čia ko bijoti“

Suaugusiajam mokykla gali atrodyti kaip visiškai įprasta vaiko gyvenimo dalis, tačiau vaikui nerimą gali kelti daugybė dalykų: nauja mokytoja, klasės draugai, didesni reikalavimai, baimė suklysti ar net nežinojimas, kur reikės eiti pirmąją dieną.

Pasakius „nėra ko bijoti“, baimė paprastai niekur nedingsta. Vaikas gali tik išgirsti žinutę, kad jo jausmas nėra pagrįstas.

Geriau paklausti: „Kas mokykloje tau dabar kelia daugiausia nerimo?“ Konkretus atsakymas padės suprasti, ko vaikas iš tiesų bijo.

„Visi vaikai eina į mokyklą“

Taip tėvai dažnai bando parodyti, kad mokykla yra normalus ir neišvengiamas dalykas. Tačiau nerimaujančiam vaikui kitų vaikų pavyzdys nebūtinai padeda.

Jam šiuo metu svarbiau ne tai, kaip jaučiasi visi kiti, o tai, kad tėvai suprastų būtent jo jausmus.

Galima sakyti: „Suprantu, kad dabar nesinori. Papasakok, kas labiausiai neramina.“

„Pamatysi, bus labai smagu“

Ši frazė skamba pozityviai, tačiau joje slypi pažadas, kurio tėvai negali garantuoti. Galbūt pirmoji diena tikrai bus puiki. Bet gal vaikas pasimes, susipyks su draugu ar nedrįs pakelti rankos klasėje.

Geriau nežadėti, kad viskas bus tobula. Galima priminti, kad net jei pirmosios dienos bus sunkesnės, vaikui nereikės su tuo tvarkytis vienam.

„Tu juk jau didelis“

Kartais ši frazė pasakoma tikintis, kad vaikas pasijus drąsesnis. Tačiau jis gali išgirsti visai kitą žinutę: dideli vaikai neturėtų bijoti.

Amžius nepanaikina nerimo. Net vyresni mokiniai gali jaudintis prieš naujus mokslo metus, pasikeitus mokytojams ar klasei.

Vietoje to galima sakyti: „Jaudintis prieš naują pradžią galima. Pagalvokime, kas tau padėtų jaustis ramiau.“

„Ko čia nervintis? Tu viską moki“

Net gerai besimokantis vaikas gali bijoti mokyklos dėl priežasčių, visiškai nesusijusių su pažymiais. Nerimą gali kelti santykiai su bendraklasiais, mokytoju, triukšmas, didelė klasė ar baimė būti paliktam nuošalyje.

Todėl pirmiausia verta ne įrodinėti, kad baimei nėra pagrindo, o išsiaiškinti jos priežastį.

„Jeigu taip galvosi, tikrai bus blogai“

Vaikui nereikėtų sukurti įspūdžio, kad jis pats savo nerimu gali „prisikviesti“ nesėkmę. Tai gali pridėti dar vieną rūpestį – baimę bijoti.

Geriau parodyti, kad nemalonūs jausmai yra pakeliami: „Gali jaudintis ir vis tiek nueiti į mokyklą. Aš būsiu šalia ir padėsiu.“

Kartais už „nenoriu“ slepiasi visai konkretus dalykas

Svarbiausia išgirdus „nenoriu į mokyklą“ neskubėti vaiko perkalbėti. Kartais už šių kelių žodžių slepiasi labai paprastas nerimas – nežinojimas, su kuo sėdės, ar ras savo klasę, ar turės draugų.

Tačiau kartais priežastis gali būti rimtesnė: konfliktai, patyčios, didelis nerimas dėl mokymosi ar ankstesnė nemaloni patirtis.

Todėl vienas naudingiausių klausimų gali būti visai paprastas: „Kas turėtų pasikeisti, kad į mokyklą norėtųsi eiti bent truputį labiau?“

 

Vaiko atsakymas gali pasakyti gerokai daugiau nei dešimt bandymų įtikinti, kad „viskas bus gerai“.