Nesutarimai su vyro (žmonos) tėvais: kaip juos išspręsti?

Bendraujant su uošviais kartais nuo karto atsiranda įvairių nesusipratimų, kuriuos, atrodo, sunku išspręsti, nes neaišku, ką daryti, kad uošviai neįsižeistų, teisingai jus suprastų, o taip pat – atsižvelgtų į jūsų prašymus. Pabandykime apžvelgti įvairias situacijas, kurios iškyla šeimoje, ir galbūt bus lengviau suprasti, kas slypi už girdimų žodžių ir kaip galima į tai atsakyti.

Jeigu jie kritikuoja jūsų tvarką ir švarą...
Kreipkitės tiesiogiai. Nors jums gali norėtis, kad vyras būtų tarpininkas, šiuo atveju geriau tiesiogiai kreiptis į savo anytą. Vyrui gali neatrodyti, kad verta kovoti, taigi jis tiesiog vengs apie tai kalbėti.
Būkite sąžininga. Jeigu jums tvarka ir švara nėra prioritetas, taip anytai ir pasakykite. Tačiau jeigu jos skundai atrodo nepagrįsti ar tapo nuolat girdimu bumbėjimu, gali būti, kad po žodžiais slypi kažkokie gilesni dalykai. Gali būti, kad anyta turi galvoje ne tai, kad jūsų namuose per daug dulkių, bet tai, kad jūs esate ne tokia, kokia turėtumėte būti (ar kokią marčią ji norėtų matyti).
Prieš išsakydama viską, ką galvojate apie anytą ir dulkių kamuolius, visgi turėkite omenyje, kad ji gali nesuprasti, kas vyksta. Žmonės dažnai nesuvokia, kad tai, ką jie daro, skaudina aplinkinius. Galite pasakyti ką nors panašaus į: “Aš tikrai vertinu jūsų rūpestį, bet jūs galbūt nesuprantate, kad kalbėdama apie dulkėtas knygų lentynas mane skaudinate”.

Jeigu jie nepaliauja klausinėti, kada gi pagaliau susilauksite vaikų...
Pripažinkite jų jaudinimąsi. Nors tai labai asmeniškas ir dažnai erzinantis klausimas, jūsų uošviai gali klausinėti tiesiog dėl to, kad jaudinasi dėl ateities. Pripažinkite jų nerimą, sakydami: “Suprantu, kad jūs norite sulaukti anūkų”. Greičiausiai jie neturi omenyje nieko blogo apie jus, ir net jei ir turi, galite viską pakreipti kita linkme, sakydami: “Nesijaudinkite – kai tik pradėsiu lauktis, pranešiu apie tai jums pirmiems”.

Jeigu jie lepina jūsų vyrą...
Supraskite, kodėl tai jums rūpi. Ar jūsų anyta elgiasi taip, kad atrodo, jog ji vis dar laiko jūsų vyrą savo mažuoju berniuku (pavyzdžiui, perka jam apatinius drabužius arba nurodo, kaip apsikirpti)? Dauguma problemų, kylančių tarp uošvių ir anytų bei žentų ir marčių yra susijusios su vienos pusės įkyrumu ir kitos pusės jautrumu. Svarbu tai, kokia žinia yra siunčiama ir kaip ji priimama.
Jūsų anytos elgesys gali būti akivaizdžiai nemalonus, tačiau pagalvokite, kodėl jis jus taip erzina. Gal atrodo, kad jums kyla grėsmė? Pakalbėkite apie savo jausmus su vyru: tai jo reikalas pasakyti savo mamai, kad jis yra pakankamai suaugęs, kad pasirūpintų savimi pats. Jeigu lepinimas jus dirgina taip, kad nebegalite tverti – pabandykite pasijusti anytos kailyje. Empatija svarbi kuriant bet kokius santykius, taip pat ir su anyta. Galbūt ji taip elgiasi, nes jaudinasi netekti ryšio su sūnumi? Kai geriau įsijausite į jos jausmus – nebeatrodys, kad ji kelia jums grėsmę.

Jeigu jie konfliktuoja su jūsų tėvais...
Atskirkite šeimas. Šiuo atveju jums ir jūsų vyrui geriausia su savo tėvais pakalbėti atskirai. Pasakykite savo tėvams, kad suprantate, jog jie nebus geriausi draugai su jūsų uošviais, bet jūs ir jūsų vyras būtumėte laimingi, jei jie bent jau elgtųsi civilizuotai.
Jeigu numatomas koks nors renginys, geriausia būtų, kad jame nedalyvautų jūsų abiejų tėvai tuo pačiu metu. Jeigu tai nedideli šeimyniški pietūs, galite juos suorganizuoti du kartus. Į didesnius vakarėlius paprastai susirenka pakankamai žmonių, kad abi tėvų poros galėtų vieni kitų išvengti. Tačiau turėkite galvoje, kad jie visi yra suaugę, nors iš elgesio taip ir neatrodo. Jei renginys yra svarbus ir norite, kad jame dalyvautų ir tėvai, ir uošviai (pavyzdžiui, jūsų sūnaus pirmasis gimtadienis) – jūs negalite, taip pat ir neturėtumėte prisiimti už juos atsakomybės. Ir jei jums iškeliamas ultimatumas (“Jei jie ten bus – mes nekelsime kojos”), į tai tiesiog atsakykite: “Mums jūsų trūks”.

Jeigu jūsų vyro tėvas konfliktuoja su jūsų vyru...
Palaikykite savo vyrą. Jus gali skaudinti, jei uošvis nuolat kartoja nemalonius dalykus jūsų vyrui, tačiau neturėtumėt iškart uošviui atkirsti ko nors, kad apgintumėte vyrą. Pirmiausia pasikalbėkite su savo sutuoktiniu ir pasiūlykite savo paramą. Tada jūs abu turėtumėte kreiptis į uošvį ir išdėstyti jam keletą esminių taisyklių: “Mes nenorime, kad jūs apie tai kalbėtumėt. Jeigu taip elgsitės ir toliau, geriau pas mus neateikite.”
Jeigu jūsų vyras ir jo tėvas išvis nesikalba, tapkite diplomate. Nepulkite uošvio, geriau prieš pradėdama su juo kalbėtis paprašykite leidimo: “Ar galėčiau su jumis apie kai ką pasikalbėti?” Žmonės geranoriškiau išklauso, kai iš pradžių paprašoma jų leidimo.

Jeigu jie neprašyti dalina patarimus apie vaikų priežiūrą...
Išklausykite, ką jie nori pasakyti. Jeigu jūsų uošviai neprašyti nuolat dalina patarimus apie tai, kaip auginti vaikus, geriausias atsakymas – “Gera mintis!” Tai nereiškia, kad jūs įsipareigojate taip ir daryti. Iš kitos pusės, neatmeskite patarimo vien todėl, kad jį išsakė jūsų uošviai. Tame gali būti ir tiesos grūdas (galiausiai juk jie užaugino vyrą, kurį jūs mylite). Apsvarstykite, ar atkreiptumėte dėmesį į šį patarimą, jei jį duotų jūsų geriausia draugė.
Taip pat jūs galite nutolinti problemą, prašydami jų patarimo, net jei iš tiesų nesiruošiate juo vadovautis. Labai tikėtina, kad jūsų uošviai tiesiog nori jaustis prisidedą prie vaikų auginimo. Uošvių patarimus vertinkite tiesiog kaip jų nuomonę, o ne kritiką, pakertančią tėvų autoritetą.

Jei jie ignoruoja jūsų vaikų priežiūros taisykles...
Pakartokite taisykles. Negerbdami jūsų nustatytų taisyklių, uošviai jums ir jūsų vaikams siunčia žinutę, kad jie geriau žino, kas yra geriausia. Jūs ir jūsų vyras turėtumėte jiems pasakyti, kad tokiu būdu jie žemina jūsų autoritetą. Aiškiai pasakykite, kaip reikia elgtis. Jei sakote “ne” saldainiams ar žaidimui žaisliniais šautuvais, tada jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis tas neturi būti leidžiama. Jei vis dėlto tai vyksta – neleiskite savo uošviams prižiūrėti vaikų.

Jei gaunate du pakvietimus šventėms ar atostogoms...
Ieškokite kompromiso ir paskirstykite laiką. Jei jūs pavargote nuo dvigubų švenčių (tai gali kainuoti daug pinigų ir laiko), atėjo laikas kompromisams. Kartu su vyru sudarykite tvarkaraštį, kuriame abiems šeimoms būtų paskirstytas vienodas laiko kiekis, ir visiems praneškite apie savo sprendimą. Galite pabandyti šventes kaitalioti kas antri metai, pavyzdžiui, Kūčias ir Kalėdas šiemet praleisite pas jūsų tėvus, o kitais metais – atvirkščiai. Svarbiausia – nemeluokite ir tuščiai nesišvaistykite pažadais: jei neketinate atvažiuoti pas tėvus, taip jiems ir pasakykite, o ne žadėkite “trumpam užsukti, jei bus laiko”. Jei pažadėsite ir neužsuksite – jie jausis nusivylę.
Jei jums per sunku suderinti šventes tarp dviejų šeimų, suruoškite vakarėlį savo namuose ir pasikvieskite abi puses.

Jei jie reikalauja, kad būtų laikomasi jų švenčių tradicijų...
Kurkite savo pačių tradicijas. Jei uošviai atvyksta pas jus per šventes, jie tikisi, kad jūs laikysitės visų jų tradicijų, o ne jūsų pačių. Bet jei švenčiate savo namuose, jūs ir kuriate švenčių taisykles. Galbūt jūs visai nenorite savo trisdešimtmečio proga sėdėti prie ilgo valgiais nukrauto stalo, gerti stikliuką po stikliuko ir dainuoti užstalės dainas... Pasirodysite dėmesingi, jei kai kurias uošvių tradicijas prijungsite prie savųjų, ypač jei turite vaikų, kurie tokiu būdu gali išmokti skirtingų šventimo būdų. Tačiau tai jūsų namai, ir uošviai turėtų tai gerbti. Atsargiai apie tai užsiminkite dar prieš jiems atvykstant, kad nebūtų netikėtumų.

Jei jie lepina jūsų vaikus...
Nustatykite išlaidų ribas. Svarbu, kad jūsų uošviai pasitartų su jumis, prieš pirkdami stambius ir (arba) brangiai kainuojančius pirkinius. Sustiprinkite šias ribas, apibrėždami pasekmes tiems atvejams, kai jūsų taisyklės bus sulaužytos. Pavyzdžiui, pasakykite, kad, jeigu uošviai nupirks ką nors ypač brangaus su jumis nepasitarę, tie daiktai keliaus į labdarą.

 Anyta velnio pramanyta yra visiems girdėtas pasakymas, kuris neretai moteriai yra tapęs realybe. Bet ar tikrai viskas taip blogai? Ar iš tiesų nėra įmanoma sutarti su vyro motina vien todėl, kad jūs jai esata pavogusi iš jos mylimą sūnų? O gal tame yra ir jūsų kaltės?

Pabandykite pažiūrėti kritiškai... Juk jeigu jūs pati turite sūnų, tai, be jokios abejonės, jį labai mylite, tačiau iš tos meilės kyla ir lūkesčiai, kad jūsų mažylis išaugs į tikrą vyrą, kuris susiras mielą ir mylinčią žmoną, jausis laimingas ir padovanos jums armiją anūkėlių, ar ne? Ir jūsų vyro mama dažniausiai mąsto lygiai taip pat. Būna visko, bet pirma taisyklė yra prisiminti, kad kartais ne tik anyta velnio pramanyta, bet ir marti karti.

Nežadėkite to, ko neišpildysite

Pastebėkite, ar jūsų mandagumas kartais nevirsta tiesiog tuščiais žodžiais, ar svečiuojantis vyro tėvų namuose arba juos priimant savuosiuose neprižadate paskambinti, dažniau lankytis, visaip padėti? Tikriausiai būna, kad pasakote kažką panašaus. Psichoterapeutė Tina B. Tessina teigia, kad tokios mandagumo frazės sukelia įtampą, žmogus, ypač tas, kuris jus vertina atsargiai ir po truputį tikrina, tokius žodžius būtinai priims už gryną pinigą, o jums nepaskambinus papasčiausiai supyks. Geriau to tiesiog nedaryti arba daryti atsargiau.

Priimkite patarimus

Žinoma, kad jūs esate blogiausi tėvai pasaulyje, jūs esate netikusi motina, o jūsų anytos laikais tokių nesąmonių nebuvo. Juk jūsų anyta užaugino jūsų mylimą vyrą, tad tikriausiai ne viską padarė taip jau blogai, ar ne? Galbūt jos patarimai adekvatūs, o jeigu jie visai netinka jūsų auklėjimo stiliui, tai padėkokite, pasakykite, kad pasitarusi su vyrų atsižvelgsite. Būtinai minėkite savo vyrą! Jūsų anyta turi suprasti, kad jos anūkėlius auklėja ne tik neaiškią vertybių sistemą turinti prašalaitė, bet ir jos mylimas sūnelis!

Nesuverskite kaltės dėl vyro

Visi turime kažkokių erzinančių įpročių - kas kojines prie lovos išmėto, kas plaukų iš šepečio neišsiima, kas vis pamiršta muilo nupirkti. Dažnai moterys pokalbio metu, gal ir nelabai rimtai, gal pernelyg įsimylėjusios tarsteli, kad anyta sūnaus neišmokė padaryti vieno ar kito dalyko. Natūralu, kad tai kelia pyktį! Gal jūsų anytą ir pačią visą gyvenimą erzino sūnaus niūniavimas po nosimi, tačiau ji nesugebėjo su tuo susitvarkyti. Taip kaip jūsų mama nesugebėjo jūsų įpratinti specifiniu būdu marškinių lankstyti. Ir tas galioja ne tik kojinėms ar marškiniams, bet ir rimties vertybių, atsakomybės ir požiūrio dalykams - tėvai mums parodo kelią, tačiau kaip juo eiti (ir ar eiti) renkamės patys, tad jeigu jūsų vyrui kažkas nesiseka, tai reiktų ne anytą kaltinti, o jam padėti!

Trys šeimos židiniai

Visos šeimos susiduria su Trigubuoju Šventiniu Galvos Skausmu. Kur švęsti šventes? Savo namuose su vyru ir vaikais? Jūsų tėvų namuose? Jo tėvų namuose? Natūralu, kad jūs norite pasimatyti su savo tėvais, o jūsų vyras - su saviškiais, vaikams tikriausiai visi seneliai patinka... Būtų labai gerai iš anksto susidaryti metų planą ir jo laikytis (gal net ir visą gyvenimą) - Kūčios savo namuose, pirmoji Kalėdų diena Jūsų tėvų namuose, antroji - Jo tėvų ir t.t. Iš karto galima ir perspėti savo šeimas, kada ir kur jūs važiuosite. Jeigu susiduriate su problema, kad vyras nori pas savo tėvus leisti itin daug laiko, tai maloniai jam paaiškinkite, kad jis tą gali daryti, o jūs tuo tarpu aplankysite savo tėvus. Lygiosios, ar ne?

Laiko neturėjimas - nemokėjimas planuoti

Šventes pasidalinti gal ir nėra taip sudėtinga, tačiau kartais tikrai sunku atrasti laiko paprastiems susitikimams, kartais ir tikrai nėra laiko nuvežti vaikų anytai, o ji pyksta, nes nori pabūti su anūkais. Tiesa, dažniausiai ne laiko nėra, o tiesiog nėra suplanuota, o imti ir viską metus vežti vaikus tik sukelia papildomą galvos skausmą. Verta sukurti šeimos tradicijas, paskirstykite, kad kiekvieną paskutinį mėnesio savaitgalį vaikai praleis su seneliais - vieną mėnesį su vienais, kitą su kitais. Seneliai nesijaudins ir tiksliai žinos, kada mažieji džiaugsmeliai bus jų namuose, jūs su vyrų turėsite vieną savaitgalį sau, o tiksliai žinant, kurią dieną vaikai lieka su seneliais galima viską ramiai suruošti, sudėti atžalų daiktelius.

Mes nesame paveldėtojai, jis yra

Paveldėjimo klausimas yra labai natūralus, nes, kad ir kaip bebūtų gaila, esame žmonės, senstame, mirštame. Ir mūsų pareiga su vaikais pasitarti dėl testamento klausimų ir mūsų tėvai tą turėtų padaryti su mumis, bet moterys daro milžinišką klaidą kalbėdamos su vyro tėvais apie jų užgyventą turtą. Net jeigu ir norite gero, tiesiog bandote nuoširdžiai ir jokių intencijų patarti turėtumėte prisiminti, kad tai griežtai yra jų, vyro ir jo brolių ar seserų reikalas!

santykiai, anytas, uošvienė