Nežindau savo kūdikio, nes nenoriu: ar dėl to esu blogesnė mama? (4)

Mama laiko prisiglaudusi savo kūdikį Tomsickova Tatyana | Shutterstock.com

Nemaža dalis naujagimio susilaukusių moterų nusprendžia nežindyti. Kaip rodo statistika, per pastaruosius 20 m. žindomų kūdikių procentas augo, tačiau vis dar nemaža dalis mamų nemaitina natūraliai arba žindo tik pirmąsias naujagimio gyvenimo savaites.

Įvairiuose mokslininkų atliktuose tyrimuose skelbiama, kad net iki trečdalio mamų net nebando ir nepradeda žindyti, 4 proc. gimdyvių nustoja žindyti dar pirmąją naujagimio gyvenimo savaitę, o dar 14 proc. – kai kūdikiui sueina 2 mėn.

Nenoras žindyti bendrai vadinamas žindymo aversija.

Žindymas – išties nelengvas ir varginantis darbas. Net ir turint geriausių ketinimų mamoms ne visada pavyksta žindyti. Norint paskatinti laktaciją ir užkurti pieno fabrikėlį reikia daug fizinių ir emocinių jėgų.

Galimi šie 4 žindymo scenarijai:

  1. kai kurioms moterims viskas pavyksta gana sklandžiai ir greitai;
  2. kitos, norėdamos sėkmingai žindyti, įdeda labai daug pastangų;
  3. dar viena grupė moterų susiduria su iššūkiais, dėl kurių žindyti neįmanoma;
  4. yra ir tokių mamų, kurios žindyti tiesiog nenori ir net nebando.

Šiame straipsnyje analizuojamas būtent 4-asis scenarijus. Dažniausiai mamos apsisprendžia nežindyti dar iki gimdymo, apie tai informuoja artimuosius ir medikus, pasidomi mamos pieno alternatyvomis, ar mišinio reikia pasiimti į gimdymo namus ir t. t. Tačiau dažnai nenoras žindyti pasireiškia ir pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais.

Dažniausios priežastys, kodėl moterys nenori žindyti

  • Diskomfortas ir skausmas žindant. Žindant neretai kūdikis „nugraužia“ spenelius, taip pat gali kilti krūtų uždegimas (mastitas). Gimdyvė gali nenorėti žindyti naujagimio, jei ankstesnė žindymo patirtis buvo susijusi su skausmu ir patiriamu ilgalaikiu fiziniu diskomfortu.
  • Nemalonūs psichologiniai potyriai, kai kūdikis žinda. Apskritai speneliai yra itin jautrūs, todėl žindydama moteris gali seksualiai susijaudinti, dėl to kyla kaltės jausmas, skatinantis greičiau nutraukti žindymą. Taip pat gana neseniai literatūroje pradėtas minėti disforinis pieno atleidimo refleksas arba žindymo disforija (angl. Dysphoric Milk Ejection Reflex, D-MER) – būklė, kai žindančioms moterims kyla neigiamų emocijų dar iki pradedant tekėti pienui ar kelias minutes nuo tekėjimo pradžios. Manoma, kad šis refleksas susijęs su hormonų pusiausvyros pokyčiais: sumažėjusiu dopamino ir padidėjusiu prolaktino kiekiu.
  • Nuolatinis ir ilgas kūdikio „kabėjimas“ ant krūties. Daugelį mamų vargina tai, kad jos kone 24 val. per parą ir 7 d. per savaitę turi būti su kūdikiu, yra prie jo tarsi pririštos, neteko viso socialinio gyvenimo ir pan.
  • Pačios mamos kūdikystės patirtys ir maitinimo būdas. Jeigu esamos gimdyvės mama ją augindama bei žindydama jautė skausmą, diskomfortą, nenorą žindyti ir kitas panašias emocijas, didėja tikimybė, kad ir dukra jaus panašias emocijas ir nenorės žindyti savo kūdikio.
  • Neigiamas aplinkinių suformuotas požiūris į žindymą, palaikymo stygius, atsainus vyro požiūris. Labai dažnai gimdyvės aplinkos žmonės padaro lemtingą klaidą – žindymą pozicionuoja kaip skausmingą, itin nemalonų, varginantį ir apskritai nereikalingą procesą. Tad daugiau tokių istorijų išgirdusios gimdyvės ir pačios vengia žindyti. Pasitaiko atvejų, kad gimdyvės noro žindyti nepalaiko vyras.
  • Baimė tapti nepatrauklia partneriui. Dažnai moterys jaučia baimę, kad žindydamos taps nebepatrauklios savo partneriui, t. y. krūtys praras stangrumą, formą, o žindančios mamos vaizdinys sumažins potraukį ir geismą (dar Z. Froido analizuotas Madonos-kekšės arba motinos-kekšės kompleksas).
  • Nenoras keisti ankstesnio gyvenimo būdo. Dar viena gana svarbi priežasčių grupė – noras kuo greičiau grįžti prie įprasto gyvenimo, t. y. pradėti dirbti, keliauti, grįžti prie žalingų įpročių (pavyzdžiui, rūkymo) ir pan.

Daugiau skaitykite:

Kaltės jausmas maitinant kūdikį mišinuku

Dažnai mamos patiria didelį artimųjų (taip pat ir visuomenės) spaudimą žindyti. Jos girdi įvairias replikas, moralizavimus, pamokymus ar apgailestavimus, pavyzdžiui: „tokios krūtys, o nemaitini kūdikio“, „per mažai stengeisi“, „galėjai maitinti ilgiau“ ir pan., o tai kaip tik gali sukelti pasipriešinimą ir visą spektrą neigiamų emocijų.

Nežindančios ir pieno mišiniu kūdikius maitinančios mamos patiria gėdą, kaltės jausmą. Psichologai pataria kaltės jausmą transformuoti į sielvartą. Kaltė – jausmas, kylantis tuomet, kai padarome kažką blogo. Sielvartas – jausmas, kai kažkas, kas mums svarbu, vyksta ne taip, kaip norėjome.

Mamoms svarbu žinoti, kad neigiami jausmai, susiję su pasirinktu maitinimo būdu, gali padidinti pogimdyvinės depresijos riziką, todėl apie juos būtina kalbėtis su partneriu, kitu artimuoju, psichologu ir kt.

Ar vis tiek bandyti žindyti per prievartą?

Žindymo nauda nenuginčijama: tai ne tik tobuliausiais pačios gamtos sukurtas kūdikio maistas ir kartu vaistas (verta paminėti, kad joks dirbtinis produktas niekada neatstos motinos pieno). Žindant užmezgamas mamos ir kūdikio ryšys, bendravimas, kūdikis, būdamas arti mamos, jaučiasi saugus ir t. t.

Tačiau jei mama nuolatos žindo sukandusi dantis ir tik dėl to, kad „taip reikia“, ilgainiui šios neigiamos emocijos perduodamos ir kūdikiui: jis gali tapti neramus, piktas, abejingas ir apskritai nelaimingas. Prisiminkite posakį: laiminga mama – laiminga šeima. Raskite optimalų sprendimą jums abiem ir jį priimdama nesivadovaukite tuo, ką dėl šio jūsų sprendimo pasakė ar pasakys jūsų aplinkos žmonės. Atminkite: kai kuriems žmonėms vis tiek neįtiksite, kaip bepasielgtumėte.

Jei žindyti mama nenori dėl nemalonių potyrių, reikia pabandyti rasti atsakymą, kodėl taip yra. Tik išsiaiškinus priežastis galima bandyti rasti abiem palankų sprendimą, pavyzdžiui, tęsti žindymą, pereiti prie mišraus maitinimo (mamos pienas + pieno mišinys), maitinti tik nusitrauktu pienu, tik pieno mišiniu ir pan. Kai kuriais atvejais optimalus pasirinkimas gali būti būtent kūdikio maitinimas pientraukiu nusitrauktu pienu.

Jei kūdikis pradedamas maitinti mišinuku ar nusitrauktu pienu iš buteliuko, mamai reikia pasistengti išlaikyti ryšį su kūdikiu: priglausti jį, dažniau glamonėti, pasūpuoti, užmegzti akių kontaktą ir pan.

Taigi, net jei nežindote kūdikio, nes to dėl vienų ar kitų aplinkybių nenorite, nesate blogesnė mama, o parodyti meilę ir užmegzti ryšį su mažyliu galima ir daugybe kitų puikių būdų.

Naujausi komentarai

  1. Minimalistė
    Minimalistė prieš 2 mėn.

    Tikrai džiaugiuosi, kad yra ir toks straipsnis. Straipsnis kuris pripažįsta, kad nieko tokio. Kad normalu kažko negalėt. Aš negalėjau žindyti dėl psichologinių priežasčių. Pirmąjį vaiką zindziau 2 mėnesius. Man tai buvo pragaras, nežinau ar tame priežastis bet teko eit per pogimdymine depresiją. Gimus antrajam vaikui zindziau 3 dienas. Galvojau ištversiu, gal tai buvo tik tada. Tačiau nepavyko, supratau, kad nepajėgsiu. Ir net dabar galvoju, kad tikrai nebūčiau pajėgusi, nes ėjau per velniškai emociskai sunkų etapą, tiesiog džiaugiuosi, kad tas etapas baigėsi. Kai pirmajam vaikui pradėjau duoti misinuka jauciaus tragiška mama, net ir tai buvo sunku. Kai pradėjau maitinti antrąjį misinuku, jau nustojau save teisti, svarbiausia vaiką mylėti ir jam tą meilę suteikti 😊

  2. SigitaVG
    SigitaVG prieš 2 mėn.

    oi. labai pritariu. pati, kai pagimdžiau ne sykį norėjau mest žindymą, buvau pavargus,išverkiau 5 upes ašarų skaudėjo viską, migrena žudo dar ir dabar , o vaistų jokių gerti negaliu. kažkaip tik nepasidaviau ir maitinu dar ir dabar. mažyliui suėjo metai, planuoju gal iki 1,5 metų maitint jei išeis.pati esu davus mišinuko savo pypliui ir ne kartą, nes trūko pieno pradžioje. lengva palūžti ir neteisiu nei vienos mamos - nusprendėte nežindyti - jūs nesate tinginė, mylite savo vaiką lygiai taip, kaip kiekviena kita mama ir niekas neturi teisės sakyti kitaip.

  3. sirpsta
    sirpsta prieš 2 mėn.

    Na va, visko buna

  4. Ingulionas
    Ingulionas prieš 2 mėn.

    Nemaitinau nei vienos ir del to tikrai nesujauciu blogesne mama.
    Kaip ir straipsnyje rase,kad sukandus dantis ir per prievarta tikrai nesiruosiau maitinti ir tai buvo mano pasirinkimas.Kiekviena turim savo pozicija ir klausyti ligoninese(bent man taip pakliuvo) "tarybiniu babciu"pamokymu ne mano nervam😁
    O tos kurios nusprendzia maitinti tai sveikinu,tikiuosi jums tai vienas malonumas🤗