TVNiekuo nereikia rūpintis, darželis „išauklės“ vaiką?
veryulissa | Shutterstock.com
Dažnai tenka girdėti nuomonių, kad „mažam vaikui reikia leisti viską“, juk jis dar mažas, o vaikystė – tik viena.
Anot kai kurių tėvų, mažo vaiko auklėti nereikia, jis pats išaugs, be to, yra ir darželis, tad vaikas – nori nenori – prisitaikys, išsiauklės, supras, kai greta ir auklėtojos, ir bendraamžiai.
Deja, taip manyti klaidinga. Vaiko auklėjimo procesas prasideda nuo mažų dienų.
Išeis į darželį, ir išmoks?
O ar mes galėtume išlaikyti vairavimo egzaminą, nė karto nesėdėję prie vairo? Kaip ir kasdienėms situacijoms, taip ir išėjimui į gyvenimą būtinos treniruotės. Nei vairavimo egzaminas, nei maratonas nebus rezultatyvus, jei nesiruošime. Žiūrėdami atsainiai į mažo žmogaus gyvenimą ir tikėdamiesi, kad jį išauklės aplinka, jis pats augdamas prisitaikys arba užsiimti auklėjimu tik ūgtelėjus, reiškia padaryti meškos paslaugą: kai nėra įdirbio – nėra ir rezultato.
Savarankiškas gyvenimas – negailestingas
Juk visi tėvai nori padėti savo vaikams. Visame kame: padėti treniruotis, siekti rezultatų, pirmauti moksluose ir pan. Auklėjimas – tai tokios pačios treniruotės, tik šiuo atveju vaikas ruošiamas svarbiausiai treniruotei – savo ateičiai.
Taigi svarbu viskas: meilė, rūpestis, jo gebėjimai ir gabumai, į kuriuos būtina atsižvelgti. Tėvai turi išsiaiškinti, kokie vaiko gebėjimai, kokios pagalbos jam reikia, kur jo stiprybės, o kur – silpnybės, ir būtina mylinčių tėvų pagalba.
Vaikas didžiuojasi savimi pats įveikęs sunkumus
Ilgainiui pastebėsite, kaip vaikas savarankiškėja, individualėja, jam smagu pačiam priimti sprendimus, įveikti sunkumus. Gali būti, kad jis, stebėdamas aplinką, bendraamžius tame pačiame darželyje, sėkmingai į ją įsilies, bet ar tai bus jo „natūra“?.. Vargu. Vaikas darys taip, kaip daro ir elgiasi kiti, tačiau jis bus nebe jis, nes veiksmų priežasties nesupras, mėgins elgtis išoriškai ir taip „kaip daro kiti“. O jo vidinis pasaulis gali griūti, emocijos – sumišti, ir visai tai – tiesiausias kelias į galimas problemas ateityje. Auklėjimą palikti savieigai – viena didžiausių tėvų klaidų.
Kiekvienas vaiko raidos etapas – tai pasiruošimas
Kiekvienas vaiko raidos tarpsnis pagal amžių – tai nauja mokykla vaikui. Viena jis turi mokėti dar pradėdamas lankyti paruošiamąją klasę ar darželį, kita – mokyklą ir pan. Savarankiškumo pagrindai turėtų būti uždėti dar prieš pradedant lankyti mokyklą.
Juk tėvai, toli gražu, ne visada bus šalia. Taigi dar prieš pradedant eiti į pirmą klasę dera ugdyti vaiko savarankiškumą, formuoti individualios elgsenos ir asmenybės suvokimo įgūdžius. Juk jis, priklausomai nuo amžiaus, nuolat turės pasirūpinti savimi.
Nuo pradžios link... savęs suvokimo
Pirmiausia vaikas išmoksta pats užsirišti batukus, tada – įveikti iššūkius, su kuriais susiduria būdamas tarp žmonių. Ir svarbus ne tik savarankiškumo, bet ir mandagumo, gerų manierų, savęs supratimo ugdymas.
Ilgainiui, vaikui augant, jo susiformavę įgūdžiai tarsi įtvirtinami, užakcentuojami įvairiose aplinkose. Tėvai, padarę tvirtą pradžią ir buvę šalia, aiškinę, kodėl nutinka tam tikri dalykai ir kaip į juos reaguoti, mokydami ne tik kalbėjimu, bet ir savo pavyzdžiu meile gyvenimui, stebi jau paaugusio vaiko emocijas: vienas trečiokas, patyręs nesėkmę, braukia ašarą, kitas atžagariai atsikerta, trečias, mokytas „gamtos“, paleidžia kumščius, na, o ketvirtas nesėkmę priima kaip išbandymą ir, būdamas atkaklus, dar labiau stengiasi įsisąmonindamas, kad „kitąkart pasiseks nepalyginamai geriau“, ir atkakliai to siekia. Taip, tėvų įdirbis vaiko ugdymo ir auklėjimo procese – neįkainojamas.
Raidos etapai vienodi, tačiau vaikai – skirtingi
Nors vaikų amžius skirtingas, tačiau ir vaikai yra asmenybės, tad visiškai normalu, kad elgiasi skirtingai. To priežastis – vaiko prigimtinis unikalumas bei šeimos, daugiausia – tėvų, pavyzdys, auklėjimas, charakterio formavimas per tiesioginį rodymą „kaip sukasi pasaulis“.
Tai, ką atsinešame iš šeimos, pirmiausia – įgyjame savybes, kurios mumyse užsifiksuoja automatizuotai, kai mes, dar būdami vaikai, elgiamės nevalingai, nes tam tikri šeimos modeliai „įauga“ mumyse, pvz., mamos karingumas ir problemų sprendimas griežtesniu tonu, tėčio nuolaidžios manieros ir pan.
Įgytos savybės verčia elgtis automatiškai
Kaip ir fiziniai impulsai, pvz., nukritus nuo dviračio mūsų nevalingas elgesys rėkti ar verkti ir pirminės reakcijos, taip ir vidiniai yra automatiniai, kuriuos padiktuoja aplinka, o mes veikiame negalvodami ir, susidūrę su konkrečia situacija, žiūrime „automatizuotai“, neanalizuojame, o priimame kaip faktą.
Ar įmanoma pakeisti jau suformuotą, „įskiepytą“ charakterį? Galbūt. Bet tai – nežmoniškai sunku, ir tikrai ne 100 procentų. Tad rankoves geriausia raitotis ir vaiką gyvenimui ruošti jau nuo mažų dienų. Žinome, jei norime išugdyti tvirtą ir savimi pasitikinčią asmenybę.
