Pagrindinės saugumo taisyklės vaikams

Apie saugos taisykles su vaiku galima kalbėti tada, kai jam sueina 3-4 metai. Kaip jis turėtų elgtis, jeigu jį kalbina nepažįstami žmonės? Kuo jis gali pasitikėti, o kuo – ne? Kaip apsaugoti savo atžalą?
 
Truputis bauginančios statistikos:
 

• Beveik visiems vaikams atrodo, kad jie gali pasitikėti „pažįstamais suaugusiaisiais“, įskaitant kaimynus, tėvų draugus, pardavėjus ir apskritai visus kur nors anksčiau matytus žmones. Ir beveik visi pasitiki moterimis ir senyvo amžiaus žmonėmis.
• Maždaug du trečdaliai 5-8 metų amžiaus vaikų nemoka mintinai tėvų telefono numerio.
• 19 iš 20 bet kokio amžiaus vaikų palydės mandagią tetą, padės senukui nunešti iki automobilio pirkinius, kačiuką ar krepšį. Be to, į „pagyvenusiųjų“ kategoriją pirmokėliai nurašo ir 40-mečius (juk „pagyvenusius“ir šiaip vyresnius reikia gerbti).
• 19 iš 20 pradinių klasių mokinių įsitikinę, kad nesunkiai atpažintų nusikaltėlį, bet nusektų paskui bet kurį žmogų, pašaukusį juos vardu ar prisistačiusį tėvų draugu ar bendradarbiu – juk jis „negali būti nusikaltėlis“.
• 19 iš 20 vaikų pasikuklins parodyti balsą, jei juos kas nors paims už rankos ir pamėgins kur nors nusivesti.
• Beveik niekas iš vaikų nežino, ką daryti tais atvejais, kai juos kas nors užkalbina ar mėgina sulaikyti, į ką galima kreiptis pagalbos ir kaip tai padaryti. Jie bijo papasakoti tėvams apie savo problemas – juk mama uždraudė „sėdėti internete“, tėtis neleido „vaikščioti vienam“ ir pan.
• Pusė vaikų pavojaus atveju bėga į laiptinę, į kiemą, kur nors, kur galima pasislėpti. Kita pusė (paprastai berniukai) yra įsitikinę, kad gali nugalėti nusikaltėlį – įspirti, įkasti ar apgauti.

 
Ką reikia žinoti vaikams
 
Mokyti, kaip elgtis pavojingose situacijose, reikia jau nuo 3-4 metų. Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau turi suprasti, kad yra „sava“ ir „svetima“. Paaiškinkite atžalai, kad tik artimieji (išvardinkite, kurie būtent) gali ją liesti, apkabinti, glostyti. Tokio amžiaus vaikus geriausia mokyti žaidimų forma ar skaitant knygutes – pavyzdžiui, parodykite „blogą“ animacinio filmuko veikėją, ir paaiškinkite, kad realybėje piktadariai atrodo visai kaip geri žmonės, nes bijo, kad juos pagaus.
 
Nuo 6-7 m. vaikai jau pasirengę rimtesniems pokalbiams apie gerus ir blogus suaugusiuosius ir apie tai, kaip elgtis pavojingose situacijose.
 
Nuo 8-9 metų, kai vaikai pradeda naudotis socialiniais tinklais, reikėtų kalbėti apie saugumą internete (anonimiškumą, dalinimąsi privačia informacija, nepažįstamuosius, kurie prašosi į „draugus“, ir pan.).
 
Su 10-12 metų vaikais jau galima atvirai pasikalbėti apie pedofiliją ir seksualinę prievartą. Svarbu, kad vaikai nebijotų tuoj pat reaguoti, net jeigu kažkas užkabina viešajame transporte ar tiesiog bando paglostyti, paliesti, kur nors pasikviesti. Didžioji aukų dauguma kuklinasi šauktis pagalbos, todėl kuo anksčiau vaikui pasakysite, kad jis tokiu atveju turi teisę garsiai ir agresyviai reaguoti, tuo geriau. Pavyzdžiui, viešajame transporte galima šaukti: „Tuoj pat nuo manęs pasitraukite! Padėkite, iškrypėlis!“
 
12-14 metų vaikams bus naudinga išmokti apsiginti nuo bendraamžių, chuliganų, vyresnių paauglių.

Patarimai tėvams
 
Klauskite, o ne pamokslaukite. Užuot ką nors draudę, kartoję „ne“ ir mokę, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, išėję pasivaikščioti geriau paklauskite, kokie žmonės vaikui atrodo įtartini, o kokie – geri, o išgirdę atsakymą – aptarkite vaiko žodžius. Jis turi žinoti, kaip pašalinis žmogus neturi elgtis su svetimu vaiku, o jei taip pasielgė – jis arba nusikaltėlis, arba neišauklėtas žmogus. Nei su vienu, nei su kitu nereikia būti pagarbiam ar paklusniam.
 
Skatinkite pasitikėjimą savimi. Paaiškinkite, kad kol vaikas yra tokioje vietoje, kur daug žmonių, jis saugesnis, nes čia visada galima pabėgti ir prisišaukti pagalbos. Tegul jis žino, kad pavojaus atveju jis gali daryti viską, kas įmanoma. Jeigu po žodžių „aš nekalbu su nepažįstamaisiais“ žmogus neatstoja, galima (ir netgi reikia) šaukti, bėgti, net mesti akmenį į automobilį, kad suveiktų signalizacija, kristi apsivilkus naują striukę į balą, kreiptis pagalbos į kitus nepažįstamus žmones, įbėgti į parduotuvę, vaistinę ar banką. Nusikaltėlis nerizikuos tempti besipriešinantį ir garsiai protestuojantį vaiką, todėl galite pasitreniruoti. Svarbu, kad vaikas nesidrovėtų atkreipti į save dėmesį ir prašyti aplinkinių pagalbos.
 
Parodykite, kaip būtent reikia atsakyti kitiems žmonėms. Vaikams iki 12 metų geriausias atsakymas būtų „Aš jūsų nepažįstu ir su jumis nekalbėsiu“ arba „Aš nekalbu su nepažįstamais“. Paauglys gali atsakyti „Ne, aš skubu, manęs laukia“ ar pan. Svarbu, kad vaikas mokėtų užtikrintai nutraukti pokalbį, praeiti pro šalį, jeigu jį kas nors kviečia, kad nebijotų pasirodyti nepagarbus. Pasitreniruokite modeliuodami įvairias galimas situacijas: „vienas namuose“, „užeini į laiptinę“, „telefono skambutis“, „pasiklydai prekybos centre“, „stovi prie lifto, o prie tavęs prieina vyras“ ir t.t. Sužaidę pasirinktą situaciją aptarkite, ką vaikas padarė gerai, o ką – ne.
 
Paaiškinkite, kad situacijose, kai nusikaltėlis sučiumpa ir bando sulaikyti, reikia šaukti: „Padėkite, aš nepažįstu šio žmogaus!“ Šiuo atveju efektyvu pulti ant žemės, spardytis, mėtytis daiktais, garsiai šaukti. Laiptinėje geriau šaukti ne „Padėkite!“ o „Gaisras!“
 
Kalbėdami su vaiku, žodžius „nusikaltėlis“, „įtartinas žmogus“ geriau keisti „pašalinis“, „svetimas“, „nepažįstamasis“. Absoliuti 5-12 metų vaikų dauguma nusikaltėlį įsivaizduoja kaip juodai apsirengusį niūrų dėdulę, persekiojantį kitą žmogų. Papasakokite, kokių gudrybių griebiasi nusikaltėliai, kad vaikas eitų kartu. Jei paklausite atžalos, kaip apgauti vaiką, ji tikriausiai pati pateiks jums kelias dešimtis suktybių. Pabrėžkite, kad nusikaltėliu gali būti ir pagyvenęs žmogus, ir moteris.
 
Parodykite, į ką galima kreiptis pagalbos, jeigu vaikas pasiklydo arba jį kas nors persekioja (galima prieiti prie moters su vaikais, prie parduotuvės, kavinės, vaistinės darbuotojo). Labai svarbu, kad vaikas gerai įsimintų veiksmų seką: duoti atkirtį – pabėgti į saugią vietą, kurioje daug žmonių – tuoj pat iš jos paskambinti tėvams.
 
Neskubėkite agresyviai reaguoti į netikėtą ar nemalonią informaciją. Vaikai neretai meluoja, slėpdami nuo tėvų pavojingas situacijas lauke, kokias nors problemas internete ar mokykloje – vien todėl, kad yra įsitikinę, jog gali tikėtis iš tėvų tik priekaištų, skandalų ir draudimų. Jei norite visada žinoti, kas dedasi asmeniniame vaiko gyvenime, turite pasisemti kantrybės ir supratimo.
 
Susidraugaukite su atžalos draugais socialiniuose tinkluose. Siųskite jiems paveiksliukus, bendraukite su jais virtualiai – taip bus lengviau suprasti, kuo gyvena jūsų vaikas, kuo jis domisi. Pašalinkite informaciją apie savo vaikus iš socialinių tinklų (jokių profilio nuotraukų su vaikais, nuorodų su šeimos narių kontaktine informacija, kolegų sąrašų ir t.t.). Daugelis pedofilų ir sukčių ieško reikalingos informacijos apie savo būsimą auką būtent tėvų puslapiuose.
 
Tegul vaikas išmoksta mamos ir tėčio telefono numerį. Susigalvokite slaptažodį, išvardinkite artimuosius ir draugus, kuriais vaikas gali pasitikėti, su kuriais jis gali grįžti iš mokyklos, jeigu jums kas nors nutiko.
 
Paaiškinkite atžalai, kad nešiotis su savimi brangaus telefono ar planšetės nereikia. Pirma – įsitraukęs į juos vaikas praranda budrumą ir neatkreipia dėmesio į pavojų. Antra – vienišas mokinukas su brangiu telefonu yra lengvas narkomanų, ieškančių tokių aukų, grobis. Jų veiksmų schema paprasta: nusekti paskui vaiką (laikantis nedidelio atstumo) iki gana nuošalios vietos, atimti grobį ir pabėgti. Blogiausiu atveju nusikaltėlis gali suduoti vaikui ar jį apsvaiginti.