Patyčios mokykloje: kaip pastebėti ir kaip reaguoti? (20)

dr. Milda Kukulskienė Psichologė
svelni.tevyste

Patyčios mokykloje nėra tik „vaikiški nesutarimai“ ar laikinas reiškinys, kurį vaikai tiesiog „išauga“. Tai grupinis reiškinys: tie, kurie tyčiojasi, dažniausiai siekia būti pastebėti, įgyti galios ir varžosi dėl aukštesnio statuso grupėje. Todėl patyčioms egzistuoti reikia ne tik besityčiojančių, bet ir žiūrovų bei tyliai palaikančių.

Psichologė, tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė dr. Milda Kukulskienė teigia, kad tokie stebėtojai stiprina besityčiojančio vaiko elgesį įvairiomis žodinėmis ir nežodinėmis reakcijomis, kurios jį tarsi „apdovanoja“. Net ir tylėjimas gali būti suprastas kaip palaikymas.

„Tyrimai rodo, kad vaikus, patiriančius patyčias ir atstūmimą, labiausiai skaudina tai, jog niekas jų nepalaikė ir neįsikišo. O tie, kurie turi bent vieną ištikimą draugą, sunkumus įveikia lengviau“, – pabrėžia psichologė.

Kodėl svarbu pastebėti patyčias?

Dėl šių priežasčių itin svarbu į patyčias reaguoti greitai ir tinkamai. Milda Kukulskienė atkreipia dėmesį, jog ne visi vaikai, kurie patiria patyčias, apie tai kam nors papasakoja ar prašo pagalbos – patyčios gali būti labai subtilios ir nematomos suaugusiesiems.

„Į pažeidžiamoje pozicijoje esančio vaiko skundą svarbu reaguoti rimtai. Gali būti labai sunku nustatyti vieną objektyvią tiesą, todėl suaugusiesiems svarbu matyti didesnį paveikslą ir įsiklausyti į subjektyvų vaikų patyrimą“, – sako pašnekovė.

Kokie ženklai gali rodyti patiriamas patyčias?

• Vaikas nenori eiti į mokyklą.
• Vaiko elgesys ir savijauta atostogų metu skiriasi nuo elgesio ir savijautos mokslo metu.
• Pasireiškia psichosomatiniai simptomai: galvos, skrandžio ar kiti skausmai.
• Sunku užmigti prieš mokyklos dieną.
• Ilgainiui gali atsirasti ir tapti matoma paties nukentėjusiojo agresija.
• Vaikas atrodo stresuojantis, nerimastingas, atsitraukęs, lengvai susierzina, yra piktas.

Kaip reikėtų reaguoti į patyčias?

Skandinavijos ir Vakarų šalyse į patyčias žiūrima labai rimtai – tai laikoma ne „auklėjimo problema“, o vaiko teisių ir saugumo klausimu.

Reakcija paprastai yra:

• Greita.
• Struktūruota.
• Sisteminė.

„Pagrindinis principas – nulinė tolerancija patyčioms ir mokyklos teisinė pareiga užtikrinti, kad kiekvienas vaikas jaustųsi saugus“, – pabrėžia tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė.

Reagavimas į patyčias:

• Mokytojas privalo į nusiskundimus reaguoti tą pačią dieną.
• Situacijos nepaliekamos „aiškintis vaikams patiems“.
• Apie įvykius informuojama mokyklos administracija.
• Kiekvienas patyčių atvejis ar nusiskundimas yra užrašomas ir dokumentuojamas.
• Individualiai kalbamasi: su patyčias patyrusiu vaiku, su kaltinamu vaiku ar vaikais, su liudininkais.
• Aktyviai bendradarbiaujama su tėvais.
• Nepraktikuojamas „bendras susodinimas išsiaiškinti ir susitaikyti“, nes tai gali atrodyti kaip teismas kaltininkui, o nukentėjusį vaiką pastato į pažeidžiamą poziciją.
• Sudaromas tolimesnis problemos sprendimo planas.
• Po 1–2 savaičių situacija peržiūrima iš naujo.