Vaikas painioja b ir d, p ir b: normalus mokymosi etapas ar disleksijos požymis?

Vaikas vietoj „b“ parašo „d“, supainioja „p“ ir „b“, skaito lėtai ar vis pameta vietą tekste. Artėjant mokyklai tokie sunkumai tėvams gali kelti nerimą – ypač išgirdus apie disleksiją. Tačiau pirmoje klasėje raidžių painiojimas dar nebūtinai reiškia sutrikimą. Mokantis skaityti ir rašyti klaidų pasitaiko daugeliui vaikų, todėl svarbu vertinti ne vieną požymį, o bendrą vaiko mokymosi vaizdą.

Kodėl pirmokai painioja panašias raides?

Pradėję mokytis skaityti ir rašyti vaikai turi atlikti daugybę naujų užduočių: įsiminti raidės formą, susieti ją su garsu, atskirti panašias raides, sujungti garsus į žodžius ir suprasti perskaityto teksto prasmę.

Todėl vizualiai panašios raidės gali kelti sunkumų. Ypač lengva supainioti tas, kurios skiriasi kryptimi ar nedidele detale.

Pirmokas gali ne tik painioti b ir d, p ir b, bet ir rašyti kai kurias raides ar skaičius veidrodiniu būdu.

Vien toks raidžių apvertimas ar supainiojimas nėra pakankamas pagrindas teigti, kad vaikas turi disleksiją. Ankstyvuoju skaitymo ir rašymo mokymosi laikotarpiu tokių klaidų gali pasitaikyti ir disleksijos neturintiems vaikams.

Disleksija – ne vien „raidžių maišymas“

Vienas gajausių mitų apie disleksiją – kad ją turintis žmogus tiesiog mato raides atvirkščiai.

Iš tiesų disleksija pirmiausia siejama su sunkumais mokantis tiksliai ir sklandžiai skaityti, atpažinti žodžius, susieti raides su garsais, taisyklingai rašyti.

Todėl daug svarbiau stebėti ne tai, ar vaikas kartais supainiojo d ir b, bet kaip apskritai jam sekasi mokytis skaityti ir rašyti.

Kokie požymiai gali atkreipti dėmesį?

Sunerimti dėl vienos ar kelių klaidų nereikėtų. Tačiau verta pasitarti su vaiko mokytoju ar specialistu, jei sunkumų yra daugiau, jie ryškūs ir laikui bėgant nemažėja.

Dėmesį gali atkreipti tai, kad vaikas:

• sunkiai įsimena raidžių ir jas atitinkančių garsų ryšį;
• sunkiai jungia garsus į žodį;
• skaito gerokai lėčiau ir sunkiau nei bendraamžiai;
• skaitydamas dažnai praleidžia, sukeičia ar prideda garsų bei žodžių;
• sunkiai perskaito net dažnai matytus žodžius;
• nuolat daro daug rašybos klaidų;
• sunkiai atlieka užduotis, susijusias su rimavimu ar žodžių skaidymu garsais;
• vengia skaitymo, ypač garsiai;
• skaitymas reikalauja neįprastai daug pastangų ir vaiką greitai išvargina.

Svarbu vertinti ir vaiko amžių, kiek laiko jis jau mokomas skaityti bei kokią pagalbą yra gavęs.

„Bet jis labai protingas“

Disleksija nėra susijusi su žemu intelektu.

Vaikas gali būti smalsus, puikiai reikšti mintis, turėti turtingą žodyną, lengvai suprasti jam žodžiu paaiškintas užduotis, domėtis sudėtingomis temomis – ir kartu patirti didelių sunkumų skaitydamas ar rašydamas.

Kartais būtent dėl to sunkumai ilgiau lieka nepastebėti. Suaugusieji gali manyti, kad gabus vaikas tiesiog „nesistengia“, „skuba“ ar „tingi skaityti“.

Tačiau jei skaitymas vaikui nuolat yra gerokai sunkesnis nei kitos užduotys, verta ieškoti priežasties, o ne kaltinti pastangų trūkumu.

Ar disleksiją galima pastebėti jau pirmoje klasėje?

Taip, pirmųjų požymių gali būti ir anksčiau – dar prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą. Tačiau pirmoje klasėje situaciją reikia vertinti atsargiai, nes vaikai į mokyklą ateina turėdami labai skirtingus skaitymo įgūdžius.

Vienas rugsėjį jau skaito knygeles, o kitas dar tik tvirtai mokosi raidžių. Tai savaime nereiškia, kad antrasis turi disleksiją.

Daug daugiau informacijos suteikia vaiko pažanga. Jei jis gauna tinkamą mokymą ir pagalbą, tačiau skaitymo bei rašymo sunkumai išlieka ryškūs, verta juos įvertinti išsamiau.

Ką daryti, jei tėvams neramu?

Pirmiausia verta pasikalbėti su vaiko mokytoju. Jis kasdien mato, kaip vaikui sekasi atlikti skaitymo ir rašymo užduotis, ir gali palyginti jo pažangą ne su vienu klasės draugu, o su bendru to amžiaus vaikų mokymosi procesu.

Jei sunkumai išlieka, galima kreiptis į mokykloje dirbančius švietimo pagalbos specialistus, pavyzdžiui, logopedą ar specialųjį pedagogą. Prireikus vaikui gali būti rekomenduojamas išsamesnis gebėjimų ir mokymosi sunkumų vertinimas.

Svarbiausia nelaukti metų vien todėl, kad „gal išaugs“, jei vaikas akivaizdžiai susiduria su dideliais sunkumais. Anksti suteikta tinkama pagalba gali padėti lengviau mokytis ir apsaugoti nuo jausmo, kad „man tiesiog nesiseka“.

Raidžių klaidos – dar ne diagnozė

Pirmokui kartais parašyti raidę į kitą pusę ar supainioti dvi panašias raides nėra neįprasta. Todėl pamačius sąsiuvinyje atvirkščią „b“ nereikia iškart įtarti disleksijos.

Kur kas svarbiau stebėti visą skaitymo ir rašymo procesą: ar vaikui pavyksta įsiminti garsus ir raides, ar jo skaitymas po truputį lengvėja, ar jis daro pažangą ir kiek pastangų tam reikia.

O jei sunkumai ryškūs, kartojasi ir nemažėja, geriau pasitarti su specialistais – ne dėl etiketės, o tam, kad vaikas kuo anksčiau gautų jam tinkamą pagalbą.