Po ligos vaikas nebenori grįžti į darželį: kodėl adaptacija gali prasidėti iš naujo?

Atrodė, kad sunkiausias etapas jau įveiktas – vaikas rytais nebeverkė, noriai eidavo į grupę ir darželio rutina tapo įprasta. Tačiau užteko savaitės namuose dėl ligos ir pirmąją dieną grįžus vėl pasigirdo „nenoriu į darželį“. Tėvams gali atrodyti, kad visas adaptacijos darbas nuėjo perniek, tačiau po pertraukos toks žingsnis atgal nėra neįprastas.

Ypač rugsėjį situacija pažįstama daugeliui šeimų: vaikas pradeda lankyti darželį, spėja šiek tiek apsiprasti, suserga, kelias dienas ar savaitę praleidžia namuose, o grįžimas tampa beveik toks pat sunkus kaip pirmosiomis dienomis.

Kodėl po ligos darželis vėl gali tapti „baisus“?

Mažiems vaikams labai svarbi rutina ir nuspėjamumas. Vos pradėjus lankyti darželį, nauja dienotvarkė dar tik tampa pažįstama: rytinis kėlimasis, kelionė, atsisveikinimas su tėvais, valgymas ir miegas naujoje vietoje.

Liga šį procesą staiga sustabdo.

Kelias dienas vaikas vėl būna namuose, daugiau laiko leidžia su mama ar tėčiu, gauna daugiau dėmesio, gali vėliau keltis, ilsėtis ir gyventi visai kitu ritmu. Pasveikus tenka dar kartą atsiskirti ir sugrįžti prie darželio taisyklių.

Tai nebūtinai reiškia, kad vaikas darželyje jaučiasi blogai. Jam gali būti tiesiog sunku dar kartą persijungti iš namų režimo į darželio rutiną.

„Bet prieš ligą juk jau neverkė“

Būtent todėl tėvus staigus pasikeitimas dažnai nustebina.

Vaiko adaptacija nebūtinai vyksta tiesia linija. Vieną savaitę gali atrodyti, kad jis jau visiškai apsiprato, kitą – rytinės ašaros gali sugrįžti.

Po ligos vaikas taip pat gali būti fiziškai pasveikęs, tačiau dar greičiau pavargti. O pavargusiam vaikui susidoroti su atsiskyrimu, triukšmu, kitais vaikais ir visa darželio diena gali būti sunkiau.

Pirmosios dienos po ligos gali būti sunkiausios

Grįžus po pertraukos gali vėl atsirasti elgesys, kurį tėvai jau buvo spėję pamiršti: vaikas ryte įsikimba į mamą ar tėtį, prašo likti namuose, verkia prie grupės durų arba pradeda derėtis – „šiandien neisiu, rytoj eisiu“.

Kai kurie vaikai tampa jautresni ir vakare. Grįžę namo gali daugiau pykti, verkti dėl smulkmenų, norėti būti šalia tėvų ar anksčiau užmigti.

Kelios sunkesnės dienos savaime dar nereiškia, kad adaptacija nepavyko.

Ar geriau leisti dar vieną dieną pabūti namuose?

Jeigu vaikas dar nepasveiko, jaučiasi silpnai ar turi simptomų, dėl kurių neturėtų lankyti darželio, jam, žinoma, reikia likti namuose.

Tačiau jei vaikas jau sveikas, o vienintelė priežastis neiti yra rytinis „nenoriu“, nuolat atidėliojamas grįžimas gali dar labiau apsunkinti rutinos atkūrimą.

Svarbu išlikti ramiems ir parodyti, kad suprantate vaiko jausmus, tačiau dienos planas nuo jų nesikeičia.

Vietoj ilgo įkalbinėjimo galima pasakyti paprastai: „Žinau, kad po tiek dienų namuose sunku grįžti. Šiandien einame į darželį, o po pietų aš tavęs pasiimsiu.“

Grįžimą galima šiek tiek palengvinti

Jeigu įmanoma, pirmosiomis dienomis po ligos verta pasirūpinti kuo ramesniu rytiniu tempu. Skubėjimas, vėlavimas ir tėvų įtampa vaikui gali dar labiau apsunkinti atsisveikinimą.

Padėti gali ir keli paprasti dalykai: iš vakaro pasiruošti drabužius, priminti, kas vaiko laukia darželyje, išlaikyti tą patį trumpą atsisveikinimo ritualą ir aiškiai pasakyti, kada sugrįšite.

Jeigu darželio taisyklės ir šeimos galimybės leidžia, po ligos kai kuriems vaikams gali būti lengviau pirmą dieną pabūti trumpiau ir prie visos dienos grįžti palaipsniui. Tačiau svarbiausia – nuoseklumas ir nuspėjamumas.

Pasikalbėkite su auklėtoja

Rytinės ašaros ne visada parodo, kaip vaikas jaučiasi likusią dienos dalį.

Todėl verta paklausti, kas nutinka jums išėjus. Jei vaikas po kelių minučių nusiramina, pradeda žaisti, bendrauja, valgo ir įsitraukia į veiklas, tikėtina, kad sunkiausia jam yra pats atsisveikinimo momentas.

Jeigu vaikas ilgai nenusiramina, didžiąją dienos dalį lieka prislėgtas, neįsitraukia į veiklas ar jo savijauta po grįžimo negerėja, situacijai reikėtų skirti daugiau dėmesio.

Kada nenorą grįžti verta vertinti rimčiau?

Vien tai, kad po ligos kelis rytus vėl atsirado ašarų, nebūtinai turėtų kelti nerimą. Svarbiau stebėti, ar vaikui laikui bėgant darosi lengviau.

Daugiau dėmesio reikėtų, jei stiprus nenoras eiti į darželį užsitęsia ar stiprėja, vaikas pradeda labai bijoti konkretaus žmogaus ar situacijos, pasikeičia jo miegas, valgymas ar elgesys, jis dažnai skundžiasi pilvo ar galvos skausmais, o darželyje ilgai nenusiramina ir nesijaučia saugus.

Tokiais atvejais verta išsamiau pasikalbėti su darželio darbuotojais, o jei stiprus nerimas neslūgsta ir trukdo kasdieniam gyvenimui – pasitarti su vaiko gydytoju ar vaikų psichologu.

Po ligos sugrįžusios ašaros nebūtinai reiškia, kad šeima grįžo į patį adaptacijos pradžios tašką. Vaikui gali tiesiog reikėti šiek tiek laiko dar kartą prisiminti jau pradėjusią formuotis rutiną ir įsitikinti, kad mama ar tėtis, kaip ir anksčiau, visada sugrįžta.