Po pamokų – tiesiai į kiemą: 10 dalykų, kuriuos prisimins augę be išmaniųjų telefonų

Pamokos baigėsi, kuprinė numesta namuose, greitai suvalgyti pietūs – ir į kiemą. Jokių žinučių „kur tu?“, bendrų pokalbių programėlėse ar tėvų siunčiamų buvimo vietos nuorodų. Draugus dažniausiai rasdavome tiesiog nuėję prie jų namų arba ten, kur įprastai rinkdavosi visas kiemas.

O namo grįžti reikėdavo tada, kai sutemdavo, prasidėdavo mėgstama laida arba mama jau trečią kartą šaukdavo pro langą.

Šiandien dalis tokių vaikystės pramogų atrodo lyg iš visai kito pasaulio. Bet augusiems laikais iki išmaniųjų telefonų jos gali sugrąžinti labai daug prisiminimų.

Draugo ieškodavome po langais

Susitarti susirašinėjant nebuvo kur. Jei norėjai sužinoti, ar draugas gali išeiti į kiemą, keliaudavai prie jo namų.

O tada – galva aukštyn ir garsus šauksmas po langais. Jei pasisekdavo, lange pasirodydavo pats draugas. Jei ne – mama, kuri pranešdavo: „Tuoj pavalgys ir išeis.“

Kiemas turėjo savo taisykles

Slėpynės, gaudynės, kvadratas, „Ali Baba“, „12 pagaliukų“, šokinėjimas per gumytę – žaidimų netrūko, nors nė vienam jų nereikėjo ekrano.

Taisyklės skyrėsi net tarp skirtingų kiemų, o dėl to, kas iš tiesų laimėjo, kartais tekdavo gerokai pasiginčyti.

Ir vis tiek kitą dieną visi vėl susitikdavo toje pačioje vietoje.

Gumytė galėjo užimti visą popietę

Dviem vaikams laikant ilgą gumą aplink kojas, trečiasis šokinėdavo vis sudėtingesnes kombinacijas. Pirmiausia ties čiurnomis, paskui aukščiau ir aukščiau.

Tam nereikėjo nei specialios aikštelės, nei brangios įrangos. Pakakdavo kelių metrų gumos ir draugų.

Statėme „namus“ ten, kur suaugusieji jų nematė

Keli pagaliai, sena lenta, didesnis krūmas ar tankesni medžiai – ir jau turėjome savo būstinę.

Ten atsirasdavo „virtuvė“, „svetainė“, slaptavietės ir net taisyklės, kas gali užeiti. Kartais tokie namai gyvuodavo visą sezoną, kol vieną dieną paslaptingai išnykdavo.

Dviratis reiškė laisvę

Užtekdavo dviračio ir draugų, kad paprasta popietė pavirstų kelione.

Važiuodavome aplink rajoną, iki parduotuvės, stadiono, upės ar tiesiog ten, kur dar nebuvome. Šalmai ne visada būdavo savaime suprantamas dalykas, o apie telefono bateriją, navigaciją ar GPS sekimą niekas net negalvojo.

Kolekcijos buvo rimtas reikalas

Lipdukai, pašto ženklai, kramtomosios gumos popierėliai, atvirukai, žurnalų iškarpos – beveik kiekvienas kažką rinko.

Didžiausia kolekcijos vertė atsiskleisdavo mokykloje, kur prasidėdavo tikros derybos: du paprasti lipdukai už vieną blizgantį, o reto atiduoti nesinorėdavo už nieką.

Jei oras prastas – laukė kasetės ir televizorius

Lietinga popietė reiškė kitokias pramogas. Galėjai klausytis tos pačios kasetės tiek kartų, kad jau žinojai, kurioje vietoje ją reikia atsukti.

Televizijos programą taip pat tekdavo prisiminti – mėgstamas filmukas neprasidėdavo tada, kada panorėjus. Jei pavėlavai, tiesiog pavėlavai.

Skambutis laidiniu telefonu turėjo savo rizikų

Paskambinti draugui ne visada reiškė, kad atsilieps būtent jis.

Telefoną galėjo pakelti mama, tėtis, močiutė ar kitas šeimos narys. Tuomet tekdavo mandagiai paprašyti: „Laba diena, o galima pakviesti...?“

O jei draugo nebuvo namuose, jokios žinutės nepaliksi. Reikės bandyti dar kartą vėliau.

Nuobodžiauti buvo leidžiama

Turbūt vienas didžiausių skirtumų – ne kiekviena laisva minutė turėjo būti kuo nors užpildyta.

Kartais tiesiog sėdėdavome ant laiptų, gulėdavome ant žolės, vaikščiodavome be konkretaus tikslo ar valandą galvodavome, ką čia nuveikus.

Ir būtent iš to nuobodulio dažnai gimdavo geriausi žaidimai.

O namo pakviesdavo pro langą

Telefonas kišenėje nesuskambėdavo, nes jo ten paprasčiausiai nebuvo.

Todėl vakare per kiemą nuaidėdavo pažįstamas balsas: „Namo!“

Dažniausiai atsakymas būdavo toks pat:

„Dar penkias minutes!“

Ir tos penkios minutės kažkokiu būdu visada užsitęsdavo gerokai ilgiau.

Šiandien vaikystė kitokia – pasikeitė technologijos, aplinka ir šeimų kasdienybė. Tačiau tiems, kurie užaugo iki išmaniųjų telefonų eros, užtenka prisiminti šokinėjimo gumytę, skambutį į draugo laidinį telefoną ar mamos balsą pro langą, kad akimirkai vėl atsidurtų savo vaikystės kieme.

O ką jūs pirmiausia veikdavote grįžę iš mokyklos?