Pokalbis su Austėja Landsbergiene: kas atsakingi už namų darbus – tėvai ar vaikai?

Austėja Lansbergienė | Prie rašomojo stalo nuobodžiaujantis berniukas Austėja Lansbergienė | Jack Frog / Shutterstock.com

Parengta bendradarbiaujant su „Žinių radijo“ laidos „Tėvystė praktiškai“ vedėja Renata Cikanaite

Austėja Landsbergienė – socialinių mokslų daktarė, mokyklų, darželių steigėja, lektorė, knygų autorė ir, svarbiausia – mama.

Mama, kuri dalijasi mintimis apie mokyklą, vaikus mokykloje ir labai dažną galvosūkį šeimoje – namų darbus. Taigi kam jie reikalingi ir kas už juos atsakingi?

Kaip jums sekėsi su namų darbais, kai buvote mokykloje?

Kadangi labai mėgau mokyklą ir gerai mokiausi, tai ir namų darbai man nebuvo našta. Gal šiek tiek sunkiau sakėsi matematika. Esu humanitarė, tad kol manęs „neužvesdavo ant kelio“, jos nesuprasdavau. O kadangi abu mano tėvai irgi buvo humanitarai, tai nelabai kam buvo ir užvesti ant to kelio. Tekdavo skambinti draugei, kad padėtų. Būdavo, kad ir užmigdavau prie stalo, ir verkdavau, ir pykdavau. Bet pykdavau ne ant namų darbų, o ant savęs, kad jų nesuprantu.

Jūsų namuose nebuvo jokių konfliktų dėl mokslų?

Mano gyvenime tėvai nė karto nėra tikrinę namų darbų, net priešmokyklinėje klasėje. Tai buvo mano atsakomybė, nepamenu nė vieno pokalbio apie juos. Bet ir aš su savo vaikais nelabai esu turėjusi tokių pokalbių. Net nežinau, ar tai genetiškai persiduoda (juokiasi), ar tai yra tam tikras elgesio modelis, kuris taip veikia. Bet mano tėvai niekada nebuvo to tikrinę. Galbūt yra klausę, bet net ir to neatsimenu.

Tikriausiai turite kažkokį namų darbams atsparų geną, kurį perduodate iš kartos į kartą? Ar tai sietina su vertybėmis ir atsakomybėmis šeimoje? 

Mano tėvai su manimi visada kalbėdavo taip: „Žiūrėk, Austule, dabar tavo gyvenime pagrindinis dalykas yra mokykla. Ir, taip, kaip mes savo darbuose stengiamės viską atlikti geriausiai, kaip įmanoma, mūsų lūkestis yra toks, kad ir tu taip darytum. Kad mums nereikėtų vaikščioti iš paskos ir klausti, ar viską padarei, kaip tau sekasi ir t. t. Tai yra jei mokaisi, tai mes tikimės, kad mokaisi gerai, labai gerai arba puikiai. O jei kas nors nesiseka – ateini pas mus ir sakai: „Žiūrėkit, man reikia pagalbos, galbūt – korepetitoriaus.“ Bet tai yra tavo darbas, tavo atsakomybė, tavo rūpestis ir labai tikimės, kad gėdos šeimai nepadarysi.“

Kitaip tariant, kai su tavimi kalbasi kaip su brandžia, atsakinga asmenybe, tai tu ir prisiimi tą atsakomybę. Pamenu, kažkada pradinėje klasėje gavau ketvertą, ir pradėjau verkti. Man buvo gėda. Maniau, kad nuvilsiu šeimą. Pamenu, mama man tada pasakė: „Ar tu juokauji? Tai ką dabar mokytojai apie mus galvos? Kad mes kažkokie tėvai – despotai?“ (Juokiasi).

Kaip manote, ar visi vaikai gali priimti atsakomybę?

Tikrai ne. Bet tai nėra blogai. Visi mes esame skirtingi. Aš ir pati prieš dešimt metų kitaip būčiau kalbėjusi. Kai matai tik savo aplinkos vaikus – vertini vienaip. Reikia nuolankumo suprasti, kad matai labai mažai vaikų. Dabar kuo toliau, tuo labiau pradedu suprasti, kad labai mažai žinau. Kuo toliau, tuo daugiau yra supratimo, koks kiekvienas žmogus yra unikalus. Net tie vaikai, kurie nemėgsta namų darbų, gali jų nemėgti dėl daugelio priežasčių. Ir kol neatrasi tos priežasties, kol nepradėsi dirbti su ja, tol nieko nebus.

Įstatyti visus vaikus į tuos pačius rėmus ir stebėtis: „Va, mano vaikas tai ruošia namų darbus, o ką jūs ten blogai darote, kad jau jūsų vaikas jų neruošia?“ − čia yra toks, sakyčiau, neišprusimo ženklas. Tad nei mokytojas, nei patyręs edukologas, nei mokyklos vadovas, mano nuomone, neturėtų sau leisti taip kalbėti.

Bet ir man pačiai gerokai užtruko, kol iki galo tą supratau. Juk natūralu, kad, vaikui nenorint mokytis, pirmiausia pagalvojame „kas čia galėtų būti ne taip“. O kartais viskas yra taip. Tiesiog vaikas tam priešinasi – nenori, nepatinka, pavargęs ar dar devynios galybės priežasčių. Ir ne kiekvienam tų namų darbų reikia. Tai dar vienas niuansas. Tad viską matyti ir visais tais „šachmatais“ sugebėti žaisti – tai, sakyčiau, kompleksinė užduotis. Ir čia nėra vieno pasakymo, kad „reikia daryti vienaip ar kitaip“.

Kam reikalingi namų darbai?

Ši tema yra gan skaudi, nes tiek mokslininkai (tiriantys šį reiškinį), tiek praktikai (mokytojai) yra susiskirstę į atskiras stovyklas. Vieni labai garsiai šaukia prieš namų darbus, kiti – labai garsiai šaukia už. Vienas stipriausių argumentų „už“ yra tai, kad tai ugdo gebėjimą mokytis, organizuoti ir planuoti savo darbą.

Antras dalykas − tai ugdo gebėjimą mokytis savarankiškai. Susidėlioti savo laiką ir prioritetus, susikoncentruoti. Jeigu mes to neišmoksime ir mūsų koncentraciją nuolat kažkas numuš – mes nebūsime tokie išsilavinę, tyrinėjantys, kaip tie žmonės, kurie tą geba. Žinoma, yra ir kitų būdų ugdyti šias savybes. Bet namų darbai yra tikrai labai geras būdas. Be to, jie puikiai parodo mokytojui, kaip vaikas suprato pamokos temą.

Ar namų darbai turi trūkumų?

Tyrimai rodo, kad mažiausiai naudos iš namų darbų gauna pradinukai. Pagrindinėje mokykloje nauda jau yra apčiuopiama, o daugiausia jos yra gimnazijoje. Jei namų darbų yra per daug – efektas gali būti netgi neigiamas.

Kaip apskaičiuoti, kiek turėtų būti namų darbų?

Priešmokyklinėje klasėje jų turėtų būti ne daugiau kaip 30 minučių (visus dalykus kartu sudėjus), pirmoje klasėje – ne daugiau kaip valanda, o po to prisideda dar po 10 minučių.

Tiesa, kai kurie mokslininkai teigia, kad jokiose klasėse jų neturėtų būti ilgiau nei valanda. Nors tas sunkiai įsivaizduojama gimnazijose, kuriose yra aukšti akademiniai lūkesčiai. Dauguma vaikų gimnazijose ruošia namų darbus po 2–3 valandas. Tad per savaitę susidaro apie 15 valandų. Jei namų darbai viršija vidutiniškai 20 valandų per savaitę – vaikui kyla rizika persidirbti, perdegti. Žinoma, tai yra labai individualu. Bet bendras indikacinis skaičius yra toks.

Namų darbų įtaka akademiniams rezultatams

2006 metais buvo atliktas didelis tyrimas (analizuoti visi surinkti tyrimai). Jis parodė, kad yra tam tikra koreliacija tarp namų darbų ir mokinių pasiekimų (ypač nuo 7-os klasės į viršų). Bet nuo 6-os klasės žemyn tos akademinės koreliacijos nėra. T. y. jei vaikas daug mokosi ir daro daug namų darbų – tai nedarys įtakos jo aukštiems rezultatams mokykloje. Žinoma, nebūtinai šie tyrimai yra visiškai teisingi. Labai dažnai socialinių tyrimų mokslininkai linkę „rasti tai, ko ieško“. Arba tirti tam tikrą vaikų grupę, kurioje tai suveikia. Todėl skaityti tyrimus reikia, bet tą daryti patartina atsargiai.

Pažymys – tik nuotrauka

Pažymys tiek gyvenime, tiek filosofiškai žiūrint nieko nepasako apie žmogų. Tai tik nuotrauka. Juk plaučių rentgeno nuotrauka tik pasako, kokia yra jų būklė čia ir dabar. Ji nebebus aktuali po dešimties, dvidešimties metų. Ji nepasako nieko apie patį žmogų, apie jo ateitį. Ji tėra plaučių atspindys. Taip pat ir pažymys. Jis tik parodo, kiek šiandien aš turiu žinių ir kur yra spragos. Jis leidžia mokiniui atsispirti ir daryti išvadas. Bet pažymio paversti vaiko identiteto dalimi tikrai neverta. Ir juo labiau dėl to bartis.

Namų darbai – ne tėvams

Namų darbai yra vaiko namų darbai. Mūsų vaidmuo yra tik padėti jam susiorganizuoti laiką, darbą, darbo vietą. Nes vieniems vaikams geriausia tą daryti tyloje, prie darbo stalo. Kitiems – prie virtuvės stalo arba ant grindų. Mes, kaip tėvai, turime pajausti tą vaiko dinamiką. Bet patys namų darbai – tai tik mokinio reikalas. Ir jis turi prisiimti už juos atsakomybę.

Skaitykite:

Susiję straipsniai

Moksleivių atostogos 2024-2025 mokslo metais

Moksleivių laukia rudens, žiemos (Kalėdų), žiemos ir pavasario (Velykų) atostogos, o mokslo metams pasibaigus prasidės vasaros atostogos.

Kaip užregistruoti vaiką į darželį?

Straipsnyje trumpai apžvelgiama priėmimo į darželius 5 didžiausiuose Lietuvos miestuose tvarka.

Kokių vitaminų ir mineralų dažniausiai trūksta vaikams?

Kokių vitaminų ir mineralų dažniausiai trūksta vaikams, į kokius simptomus reikėtų atkreipti dėmesį tėvams ir kaip papildyti mikroelementų atsargas?