Prasti vaiko pažymiai. Kaip reaguoti ir ką daryti?
Žinoma, kiekviena mama nori, kad jos vaikas mokytųsi tik gerais pažymiais, būtų protingas ir talentingas. Vis dėlto neretai nutinka taip, kad svajonės prasilenkia su realybe, ir jis ima „džiuginti“ tėvelius visai ne tais rezultatais, kokius jie norėtų matyti pažymių knygelėje... Tada prasideda skandalai: ima atrodyti, kad be šios temos kitų tiesiog nebėra. Ji nemaloni tiek tėveliams, tiek pačiam vaikui. Ką daryti, kad išvengtum kraštutinumų? Kaip vertinti pažymius? Kaip pažadinti susidomėjimą mokslais?
Kodėl vaikai nori mokytis?
Norėti mokytis yra įgimta – tai natūralus poreikis. Jeigu pažiūrėtume į vienerių metukų mažylį, jis kiaurą dieną vien tai ir tedaro. Jo niekas neverčia, jis pats valandų valandas tyrinėja, kaip atsidaro stalčius ar virtuvės spintelė, ai6kinasi, ką mama laiko savo komodoje ir kaip pagaminti puodai.
Jeigu tėvai elgiasi teisingai, šis poreikis išlieka ir tada, kai atžala pradeda lankyti mokyklą. Vis dėlto labai dažnai 6–7 gyvenimo metais jie ima skųstis, kad vaikas beveik niekuo nebesidomi, o priversti jį ko nors imtis yra tiesiog neįmanoma. Kodėl gi taip nutinka?
Kodėl vaikai nenori mokytis?
Dažniausiai entuziazmas išgaruoja, kai tėveliai ima per daug kištis į spontaniško mokymosi procesą. Tai gali reikštis:
- Noru „padėti vaikui“ („O gal geriau leisk, kad aš padaryčiau?“);
- Noru kontroliuoti atlikimo procesą („Kaip ten mano Mildutė rišasi batukus?“);
- Noru parodyti, kaip vaikas gerai ar blogai atlieka vieną ar kitą veiksmą („Violetinių kačiukų nebūna“);
- Troškimu įvertinti rezultatą („Tau nelabai gerai išėjo laivelis“);
- Begale draudimų („Šitos vazos liesti negalima“).
Visa tai baigiasi tuo, kad įgimtas poreikis mokytis tiesiog išblėsta – užuot tai daręs, vaikas priverstas tenkinti tėvų norus, pateisinti jų lūkesčius. Atkreipk dėmesį, kad labai dažnai tai vyksta dar prieš pradedant lankyti mokyklą.
Kas svarbiau: rezultatas ar procesas?
Rezultatai neturėtų būti svarbesni nei pats mokymosi poreikis. Jeigu mažylis sugaišo pusę metų, kad išmoktų piešti katytę, ištepliojo viską, kas tik įmanoma, o kopija vis tiek neprimena originalo, vertinti reikėtų tikrai ne rezultatą, o įdėtas pastangas.
Pasakyk, kad tave labiau džiugina vaiko noras išmokti piešti, o ne tai, kad katinėlis panašus sofą. Jeigu girsi tik už gerus rezultatus, o pamirši, kiek reikėjo įdėti jėgų, gali įvaryti kompleksą – mažylis ims manyti, kad jis nepajėgus pasiekti gerų rezultatų.
Pažymys ne visada įvertina žinias
Mokymas – tai ne tik dėstoma medžiaga, bet ir sugebėjimas ją pateikti taip, kad vaikas suprastų. Jeigu mokytojas neranda su juo bendros kalbos, nėra ko stebėtis, kad pažymių knygelėje atsiranda ir ne pačių geriausių pažymių. Suaugusieji gali nebendrauti su tais, kurie jiems nepatinka, išeiti iš darbo... Vaikas net ir pašlijus santykiams priverstas toliau kasdien žiūrėti mokytojams į akis, bendrauti su bendraklasiais. Jis neturi jokio pasirinkimo.
Atsižvelk į tai, kai kitą kartą vartysi pažymių knygelę – juk neretai daugumai tėvelių mokytojų nuomonė ir vertinimas yra svarbiau net už vaiko psichologinį komfortą (apmaudu, bet taip jau yra).
Kaip padėti mokytis?
Banali tiesa: geriausiai veikia asmeninis pavyzdys. Jeigu laisvalaikiu skaitysi knygas, lankysi kalbų arba siuvimo kursus, o ne gulėsi ant sofos, junginėdama pulteliu kanalus ir krimsdama traškučius, tai padės daug geriau, negu ilgi ir nuobodūs pamokslai apie tai, kam reikalingi geri pažymiai, kaip tau širdis srūva krauju žiūrint į sūnaus arba dukters vėjais švaistomus gabumus ir pan.
Neblogai motyvuoja stengtis ir kas savaitę, ketvirtį, pusmetį arba metus daroma ataskaita, tačiau tai neturi virsti šantažu: „Arba mokysies gerai, arba nesivešiu prie jūros“. Jeigu žiūrėtume į šią situaciją kaip verslininkai, kelionė reikėtų vertinti kaip apsidraudimą, jeigu planas nebūtų įvykdytas. O juk turėtum į tai žvelgti kaip į premiją, paskatinimą (kaip priedus prie algos metų pabaigoje). Tai gali būti koks nors pirkinys, kurio nėra tavo sąraše, tačiau labai trokštamas vaiko.
Kuo galima motyvuoti atžalą?
- Įdomia ekskursija;
- Įdomių vietų lankymu, kur vaikas gali pasijusti suaugusiu, svarbiu, ką nors reiškiančiu;
- Pirkiniu, susijusiu su vaiko pomėgiais (iškylos reikmenys, jeigu jis mėgsta stovyklauti, treniruoklį, jei patinka sportas, ir pan.).
Paskatinimas turi būti toks, be kurio vaikas galėtų apsieiti – kitaip tariant, nenukentėtų jo poreikiai. Atmink, kad tai yra premija, o ne bauda.
Jeigu tavo dukrytei nesiseka matematika, galimas visai paprastas variantas: pasakyk jai, kad kitą trimestrą/semestrą turėsi susitaupiusi tam tikrą sumą pinigų, už kurią galėsite kur nors nukeliauti arba išleisti korepetitoriui. Ką darysite su pinigais, nuspręsite, kai baigsis šis laikotarpis.
Ko geriau nenaudoti kaip skatinimo priemonės?
Pinigų. Jais nereikėtų vertinti pažymių. Pirma – tai pakeičia mokymosi tikslą. Vaikas ima mokytis ne dėl to, kad jam tai patinka, o dėl to, kad užsidirbtų. Antra – rizikuoji neištesėti pažado, nes gali susiklostyti nenumatytos aplinkybės ir pinigų prireiks kam nors kitam. Trečia – jeigu atžalai nesiseks, būsi priversta pinigų neduoti visai, o kišenpinigių jam vis tiek reikia.
Geriau išskirti tam tikrą sumą, kuri bus išleidžiama pietums ir kitoms reikmėms, nepriklausomai nuo to, kaip seksis mokytis.
Gyvūnų. Gyvas padarėlis – ne daiktas, kurio bus galima atsikratyti. Nereikia jo naudoti kaip apdovanojimo, valiutos, manipuliacijos priemonės.
Bendravimo su artimaisiais. „Gerai užbaigsi mokslo metus – važiuosim pas senelius“. Bendravimas su artimaisiais ir draugais yra reikalingas kiekvienam vaikui, o išeina, kad natūralus poreikis nebus patenkintas – vaikas bendrauti gali tik tuo atveju, jeigu gerai mokosi. Tai formuoja baimę: „Jeigu man nesiseks, vadinasi, būsiu niekam nereikalingas“.
Vaikų mokymosi rezultatai – ir ne tik mokinių, bet ir jų tėvelių rūpestis. Ką daryti, jeigu pastebėjote, kad jūsų atžala pradėjo gauti blogus pažymius?
- Paskatinkite vaiką atskirame sąsiuvinėlyje ar užrašų knygelėje pasižymėti, ką jis turi atlikti namuose – mokiniai gana dažnai pamiršta, kas užduota. Žinoma, baisu skambinti mokytojai ar prisipažinti, kad pamokai, deja, nepasiruošta. Užsirašykite keleto vaiko klasės draugų telefonų numerių ir pasiūlykite jam pasitikslinti užduotis pas juos. Jei visgi vaikas nepasiruošė pamokai – labai barti jo nėra prasmės. Nepatartina ir per daug pamokslauti, o tuo labiau – šaipytis. Juk visi mes žmonės: jeigu kažko nežinai ar pamiršti, tai dar – ne pasaulio pabaiga.
- Mokykite vaiką prašyti pagalbos. Svarbu, kad jis mokėtų pasakyti mokytojai, jog kažko nesupranta. Vienas iš būdų vaiką išmokyti šito – pasiūlyti žaidimą. Pasakokite savo vaikui ką nors naujo ir paprašykite, kad, nesupratęs kokio nors žodžio, jis pateiktų klausimų. Taip padėsite jam lavintis.
- Baimė dėl neparuoštų pamokų nemažai vaikų verčia likti namuose. Reikia atžalą nuteikti, kad neruošti pamokų, žinoma, nėra gerai, tačiau visgi tai – ne priežastis verkti, „susirgti“ ir neiti į mokyklą. Vaikas neturi manyti, kad nuo paruoštų pamokų priklauso jūsų meilė jam, ar bijoti tiek, kad prasidėtų neurozė.
- Sutelkite savo dėmesį į manierų ir socialinių įgūdžių ugdymą. Mokykite vaiką sakyti „prašau“, „ačiū“ ir „atsiprašau“. Jei jis pirmokas, pratinkite jį dalytis, praleisti kitus, stovėti eilėje. Galite modeliuoti situacijas klausdami, pavyzdžiui, ką jūsų vaikas darytų, jei jis ir jo bendraklasis norėtų žaisti su tuo pačiu žaislu.
- Praktikuokitės namuose. Jei vaikas mokykloje bijo kalbėti prieš visą klasę arba turi kokių kitų sunkumų, praktikuokitės namie. Galite suvaidinti mokytoją ar bendraklasį ir atkartoti situaciją.
- Pasitelkite į pagalbą edukacinius žaidimus. Naujas sąvokas vaikas suvoks ir išmoks lengviau, jeigu objektas bus pateiktas patogiu formatu. Mes gyvename technologijų amžiuje, todėl vaikai daug geriau mokosi kompiuterių pagalba, internetu ir skaitmeniniu formatu. Todėl, jei jūs galite gauti žaidimų ar programų, tuomet išties pasieksite greitesnių rezultatų!
- Pasirūpinkite vaiko darbo vieta. Net ir darželinukams reikia vietos, kur jie galėtų padaryti namų darbus sėdėdami tiesiai, pasidėti visus reikalingus daiktus paišyti, lipdyti ir nebūtų blaškomi. Jei jūsų vaikas neturi stalo savo kambaryje, sėdėjimas virtuvėje prie stalo vis tiek yra geriau nei vartymasis ant sofos.
- Parodykite, kad jums rūpi. Nesvarbu, kad ir kaip smarkiai esate užsiėmę – tegul vaikas bus tikras, kad domitės juo ir jo mokymosi rezultatais.
- Su visa šeima po pamokų ar savaitgaliais lankykite muziejus, bibliotekas ir kitas įdomias vietas, kurios žadintų vaikui norą domėtis pasauliu. Kartais, kai būnate tose vietose, galite pažaisti žaidimą. Jūs – mokytojas, jūsų vaikas – mokinys. Papasakokite jam ką nors, o vėliau galite paklausti, kas jam labiausiai patiko ir kodėl.
- Kartu skaitykite. Vaikų ugdymui labai svarbu, kad tėvai jiems kasdien paskaitytų. Taip pat jie mėgsta, kai tėvai jiems skaito tą pačią knygą, kuri buvo skaitoma mokykloje. Pasakykite vaikui, kad norėtumėte perskaityti gerą knygą, ir kad jis perspėtų, kai sužinos kažką įdomaus.
- Tikrinkite kuprinę. Sekite visus įrašus, pastabas, pažymius, kuriuos vaikas parsineša namo. Nemanykite, kad jis pats viską ims ir parodys (kažką gali pamiršti, kažką parodyti tiesiog bijos ar nenorės). Jums ir jūsų vaikui nebus smagu, jeigu jis vienintelis iš visos klasės pamirš atsinešti kažkokių priemonių ar nepasiruoš specialios aprangos.
- Dalyvaukite atvirų durų dienose. Net jei turite vyresnių vaikų, nemanykite, jog pokalbiai su mokytojais yra nesvarbūs tik dėl to, kad jūsų vaikas nebe pirmokas, o mokytis jam sekasi gana neblogai. Įprastai tėvai tenkinasi tik klasės susirinkimais, kurių metu išsiaiškinamos vaikų spragos, tačiau kartais derėtų pedagogus aplankyti dažniau. Dažnesnių vizitų metu mokytojas atskleis, kas mokiniui sunkiau sekasi, o tėvai galės papasakoti, kaip vaikas elgiasi namuose, kas skatina jo norą mokytis, o kas kaip tik mažina motyvaciją.
- Turėkite kiekvienos dienos pamokų ir užsiėmimų grafiką. Paprašykite vaiko pateikti jums pamokų tvarkaraštį, žinokite, kokias pamokas ar būrelius jis kasdien lanko. Po pamokų klauskite jo apie specifinius dalykus, kurie nutiko mokykloje.
- Aptarkite su savuoju mokinuku, kada jis ruoš pamokas, o kada eis į lauką ar žais kompiuteriu. Atsižvelkite į vaiko norus, tačiau pamokų ruošimo neatidėkite vėlyvam vakarui, kai atžala jau bus pavargusi. Jei sėdėti su pamokas ruošiančiu vaiku nesitraukiant nepatartina, sudaryti jam galimybę paklausti, jei ko nesupranta – būtina. Ypač tai svarbu pradinukams, kurie linkę neatidžiai skaityti užduotis ir dėl to privelia klaidų ar atlieka tik dalį to, ką reikėtų. Labai gerai, jei tėvai skatina vaiko atsakomybę už tai, kaip jis susideda daiktus į kuprinę, ruošiasi mokyklon ir t.t. Pavyzdžiui, kad vaikui būtų smagiau keltis, galima nupirkti jo išrinktą žadintuvą.
- Kalbėkitės su kitais tėvais. Vaikas gali matyti situaciją visiškai kitaip, negu jūs, t.y. meluoti, slėpti neigiamus įvykius mokykloje. Pokalbiai su kitais tėvais parodys, kokia yra realybė. Neretai apie savo vaiko elgesį, pasiekimus ir nesėkmes galima būtent iš kitų.
- Ieškokite korepetitoriaus. Jeigu jūsų vaikui nesiseka vienas ar keli konkretūs dalykai, o jums trūksta kompetencijos, būtų labai naudinga, jei jūs galėtumėte pasamdyti asmenį, kuris puikiai išmanytų tai, ką jie mokosi mokykloje.
- Labai dažnai netinkamas tėvų elgesys bei požiūris užkerta kelią vaikų žingeidumui ir motyvacijai, tad noras siekti naujų žinių silpsta. Kartais mažųjų požiūris į mokslą formuojasi ir tėvų noru paimti vaiką iš pamokų ir išvykti pailsėti. Taip vaikams gali atrodyti, jog gyvenime daug svarbiau yra patiriami malonumai, nei įgytos žinios.
- Labai svarbu apie mokyklą ir mokytojus kalbėti atsargiai ir tik teigiamai, antraip neigiamą požiūrį netrukus gali perimti ir vaikas. Nekritikuokite pedagogų ir neaptarinėkite jų kompetencijos vaikams girdint. Atžalai svarbu suprasti, jog nepaisant visų su mokykla susijusių problemų, išsilavinimas yra labai vertingas, o pastangas anksčiau ar vėliau vainikuoja sėkmė.
- Nepasitikite iš mokyklos grįžusio vaiko klausimu: „Kiek gavai?“ Psichologų teigimu, orientuotis tik į gaunamus pažymius yra labai žalinga. Geriau pasidomėti, už ką jis tiek gavo, kokios buvo aplinkybės. Stenkitės orientuoti vaiką į patį mokymosi procesą ir niekada nevertinkite jo pagal gautus pažymius, nes ilgainiui tai gali sukelti didelių problemų. Juk vaikas, kuris gaus tik gerus pažymius ir bus nuolatos giriamas, jausis pranašesnis už savo bendraamžius, o kartą gavęs žemą pažymį, savimi nusivils ir jausis nevykėliu. Svarbiausia vaikui padėti suprasti, kad jis mokosi ne mokytojams ir ne tėvams, ir ne dėl pažymių, o kad žinių reikia tik jam pačiam.
- Padėkite savo vaikui siekti užsibrėžto tikslo, neprarasti motyvacijos. Vaikui ypač svarbu turėti tikslą, jo įgyvendinimo laiką bei žinoti, jog rezultatas gali būti įvairiausių formų. Tokiu atveju atsiranda apibrėžtumas, didesnė motyvacija, o tėvai tuo tarpu gali imtis įvairių skatinimo būdų. Kai kuriems vaikams gali atrodyti, jog jų pasiekimai priklauso tik nuo išorinių veiksnių, bet ne nuo jų pačių, o būtent toks požiūris juos verčia manyti, kad stengtis yra visiškai beprasmiška. Tad norėdami to išvengti privalote jį girti už pačias pastangas mokymosi eigoje, o ne už konkretų rezultatą ar gautą pažymį.
Sėkmingo mokymosi taisyklė paprasta – kontroliuoti vaiką yra visų tėvų pareiga, tačiau leiskite pajausti ir pasekmes, t.y. kas būna, kai nepasiruošiama pamokoms. Patyręs šiokį tokį stresą, bausmę, vaikas pasimokys ir kitą kartą vengs nemalonių išgyvenimų.