„Prieš miegą staiga reikia VISKO“: kodėl vaikai vakare nori vandens, maisto ir dar vienos pasakos?

Atrodo, vakaro rutina jau baigta. Vaikas pavalgė, išsivalė dantis, išklausė pasaką, atsigulė ir buvo apkabintas. Belieka užgesinti šviesą.

Ir tada prasideda.

„Mama, noriu gerti.“ Po minutės: „Aš alkanas.“ Dar po kelių: „O gali dar vieną pasaką?“ Tada prireikia į tualetą, dar vieno apkabinimo, būtinai papasakoti, kas šiandien nutiko darželyje, o kartais – užduoti klausimą, kodėl dinozaurai išnyko.

Tėvams gali atrodyti, kad vaikas tiesiog daro viską, kad tik nereikėtų miegoti. Ir kartais tai iš tiesų yra bandymas atitolinti miego laiką. Tačiau už nesibaigiančių vakaro prašymų gali slypėti ir daugiau.

Kodėl būtent prieš miegą staiga prireikia visko?

Mažiems vaikams pereiti nuo vienos veiklos prie kitos ne visada lengva. O miegas reiškia labai aiškią ribą: žaidimai baigėsi, diena baigėsi, mama ar tėtis išeis iš kambario.

Todėl vaikas gali ieškoti įvairiausių būdų šį momentą dar truputį atitolinti.

Vandens stiklinė, dar vienas apsilankymas tualete ar prašymas paskaityti antrą pasaką tampa ne tik konkrečiu poreikiu, bet ir galimybe dar kelioms minutėms pratęsti dieną ir buvimą kartu.

„Dar vieną pasaką“ kartais reiškia „dar pabūk su manimi“

Visą dieną vaiko gyvenime daug veiksmo: darželis ar mokykla, žaidimai, būreliai, broliai ir seserys, namų reikalai. Tėvai taip pat dirba, gamina vakarienę, tvarkosi, atsakinėja į žinutes.

O vakare pagaliau pasidaro tylu.

Būtent tada vaikas gali pajusti stipresnį poreikį artumui. Pasaka, pokalbis ar dar vienas apkabinimas leidžia keliomis minutėmis ilgiau pabūti su mama ar tėčiu.

Todėl kartais vietoj klausimo „kodėl tu dar nemiegi?“ verta išgirsti ir tai, ko vaikas tiesiogiai nepasako: „dar truputį pabūk su manimi.“

Kodėl svarbiausi dienos įvykiai prisimenami jau lovoje?

Pažįstama? Visą vakarą paklausus „kaip šiandien sekėsi?“, atsakymas būna „gerai“ arba „nežinau“. Tačiau vos užgesinama šviesa, staiga paaiškėja, kad darželyje kažkas nedavė žaislo, draugas pasakė nemalonų žodį, o rytoj reikia kažką atsinešti.

Tai nebūtinai sąmoningas laiko tempimas.

Vakare sumažėja dirgiklių. Nebėra žaislų, ekranų, darbų ir skubėjimo, todėl vaikui gali būti lengviau prisiminti dienos įvykius ir pradėti apie juos kalbėti.

Kartais būtent gulėdamas lovoje vaikas pagaliau turi erdvės apdoroti tai, kas per dieną nutiko.

O gal jis iš tiesų nori gerti ar valgyti?

Kartais – taip.

Ne kiekvieną vakarinį prašymą reikėtų automatiškai laikyti gudrybe. Jeigu vaikas mažai valgė vakarienės, natūralu, kad prieš miegą gali išalkti. Jei buvo aktyvus ar namuose šilta, jis gali norėti gerti.

Tačiau jei kas vakarą vos atsigulus prasideda visas prašymų sąrašas, verta pasižiūrėti į bendrą vakaro rutiną.

Galima iš anksto pasiūlyti atsigerti, nueiti į tualetą ir pasirūpinti kitais įprastais poreikiais. Tuomet vaikui bus aiškiau, kad atsigulus prasideda jau paskutinė vakaro dalis.

Kuo labiau pavargęs, tuo sunkiau nusiraminti?

Kartais tėvai tikisi, kad labai pavargęs vaikas užmigs vos padėjęs galvą ant pagalvės. Tačiau gali nutikti priešingai.

Pervargęs mažylis gali tapti irzlus, aktyvus, pradėti kvailioti, priešintis ar atrodyti gavęs „antrą kvėpavimą“. Todėl labai ilgas vakarinis derėjimasis kartais gali būti ženklas, kad miego laikas jau kiek per vėlyvas.

Jeigu toks scenarijus kartojasi nuolat, verta pabandyti vakaro rutiną pradėti šiek tiek anksčiau ir stebėti, ar užmigti tampa lengviau.

Kodėl padeda ta pati rutina?

Vaikams nuspėjamumas suteikia saugumo. Jei kiekvieną vakarą veiksmai vyksta panašia tvarka, vaikui lengviau suprasti, kas bus toliau.

Pavyzdžiui: vakarienė, ramus žaidimas, prausimasis, dantys, tualetas, vanduo, viena ar dvi pasakos, apkabinimas ir miegas.

Rutina nebūtinai turi būti minučių tikslumo. Svarbiau, kad jos eiga būtų vaikui pažįstama.

Tuomet mažiau vietos lieka ir deryboms: jei šeimoje sutarta, kad skaitomos dvi pasakos, po antrosios nebereikia kas vakarą iš naujo spręsti, ar šiandien bus trečia, ketvirta ir penkta.

Ribos gali būti švelnios

Vaiko norą dar pabūti kartu galima suprasti ir kartu neleisti vakaro ritualui išsitęsti iki begalybės.

Galima pasakyti: „Matau, kad dar norėtum pabūti kartu. Dabar apsikabinsime, o rytoj vėl turėsime daug laiko.“

Arba iš anksto susitarti: „Dabar išsirink dvi pasakas, tada atsigersi, apsikabinsime ir bus laikas miegoti.“

Vaikas gauna ir artumo, ir aiškią ribą.

Kartais verta skirti kelias minutes pokalbiui dar prieš lovą

Jei vaikas būtent atsigulęs staiga pradeda pasakoti visą savo dieną, galima pabandyti pokalbiui sąmoningai palikti laiko anksčiau.

Pavyzdžiui, prieš pasaką paklausti ne bendro „kaip sekėsi?“, o konkrečiau: kas šiandien buvo smagiausia? Kas supykdė? Su kuo žaidei? Ar šiandien buvo kas nors liūdno?

Tokios kelios ramios minutės gali tapti vakaro ritualo dalimi.

Žinoma, tai negarantuoja, kad užgesinus šviesą neatsiras dar vienas gyvybiškai svarbus klausimas apie kosmosą.

Kai „dar vieną“ girdime kas vakarą

Prašymas dar kartą atsigerti, nueiti į tualetą ar išgirsti paskutinę pasaką daugelyje šeimų yra visiškai pažįstama vakaro dalis.

Mažam vaikui miegas nėra tiesiog „esu pavargęs – einu miegoti“. Tai perėjimas nuo aktyvios dienos prie ramybės, atsiskyrimas nuo tėvų ir kartais paskutinė galimybė gauti nedalomo jų dėmesio.

 

Todėl už eilinio „mama, dar vieną...“ gali slypėti ne vien noras išsisukti nuo miego. Kartais vaikas tiesiog nenori, kad ši diena ir laikas kartu dar nepasibaigtų.