Sąmoningas nuobodulys: kodėl vaikui reikia leisti nieko neveikti?

Kai vaikas sako: „Man nuobodu, neturiu ką veikti“, tėvai reaguoja skirtingai. Vieni jaučia kaltę, kiti – nusivylimą, kartais užklumpa dvejonės, kad reikėjo suplanuoti kokių nors užsiėmimų. Labai dažnai tėvai nuobodžiaujančiam vaikui pasiūlo ekranus, padaryti rankdarbį ar dar bent dešimt kitų veiklų. Šiuolaikinėje visuomenėje įsigalėjo nuostata, kad geros mamos ir tėčiai turi nuolat užimti vaiką ir užtikrinti, kad jo diena būtų kupina prasmingų veiklų.

Tačiau pasaulyje, kuriame kone kiekvieną sekundę galima užpildyti programėlėmis, transliacijomis, futbolo treniruotėmis, korepetitorių paslaugomis ir muzikos pamokėlėmis, nuobodulys gali atrodyti ne kaip nesėkmė, o netgi kaip netikėta dovana.

O ką akcentuoja dauguma specialistų: ar nuobodulys yra problema, kurią reikia spręsti? Ar tai kaip tik svarbi vaikystės dalis, padedanti augti, mokytis ir pažinti save?

Nuolatinio vaikų užimtumo kultas

Pastaraisiais dešimtmečiais vaikų kasdienybė tapo itin intensyvi: darželis arba mokykla, sporto treniruotės, muzikos pamokos, kalbų kursai, įvairūs būreliai ir ekranai užpildo beveik kiekvieną laisvą minutę. Tuo pat metu daugelis tėvų jaučia spaudimą vaikams nuolat organizuoti prasmingą laisvalaikį.

Tačiau vaikams nereikia, kad kiekviena jų dienos minutė būtų suplanuota: jiems reikia erdvės svajoti, eksperimentuoti, tyrinėti ir kartais tiesiog nieko neveikti.

Ankstesnės kartos puikiai prisimena ilgas vasaras kaime arba kieme, kai dienos tekėdavo lėtai. Nebuvo nei planų, nei nuolat organizuojamų pramogų ar veiklų. Vaikai statydavo būstus, slėptuves, kurdavo žaidimus, rašydavo dienoraščius, stebėdavo gamtą ir kt. Nors kartais būdavo nuobodu, būtent tomis akimirkomis gimdavo didžiausi atradimai.

Kodėl nuobodulys irgi svarbus?

Kai vaikas neturi iš anksto suplanuotos veiklos, jo smegenys ne „išsijungia“, o pradeda veikti kitaip. Nebelikus išorinių dirgiklių – ekranų, suaugusiųjų nurodymų ar organizuotų veiklų – atsiranda daugiau erdvės mintims, fantazijoms ir idėjoms.

Būtent tada paprasčiausia kartoninė dėžė tampa kosminiu laivu, pagalvės – pilimi, o kiemas – dar neatrastu ir neištirtu pasauliu. Kūrybiškumas dažniausiai gimsta ne tada, kai viskas suplanuota iki smulkmenų, bet tuomet, kai vaikas pats turi nuspręsti, ką veikti.

Taigi, nuobodulys skatina, lavina bei ugdo:

• Kūrybiškumą ir vaizduotę;
• Problemų sprendimo įgūdžius;
• Savarankiškumą;
• Kantrybę;
• Gebėjimą reguliuoti emocijas;
• Pasitikėjimą savimi.

Vaikas, išmokęs susirasti veiklos, pamažu atranda, kad gali pasikliauti savo idėjomis ir gebėjimais.

Nuobodulys ugdo ir atsparumą

Užklupti nuobodulio, vaikai gali skųstis, zirzti ar net pykti. Tačiau gebėjimas išbūti su šiuo gana nepatogiu jausmu yra svarbi emocinio augimo dalis.

Kaip vaikai mokosi susidoroti su liūdesiu, nusivylimu ar pykčiu, taip jie turi išmokti išbūti ir su nuoboduliu. Ši patirtis moko, kad ne kiekviena akimirka turi būti smagi. Ji padeda suprasti, jog vaikas gali gerai jaustis net be nuolatinės stimuliacijos.

Tai ypač svarbu šiandien, kai ekranai ir socialiniai tinklai įtraukia į greitas pramogas bei teikia momentinį pasitenkinimą.

Tyla ir poilsis – ne mažiau svarbūs už aktyvias veiklas

Kartais nuobodulys nesukelia kūrybinių proveržių: jis tiesiog leidžia pailsėti. Gulėjimas pievoje stebint debesis, sėdėjimas prie lango, pokalbis su augintiniu ar piešimas neturint didelių lūkesčių nėra laiko švaistymas.

Tokios akimirkos padeda nervų sistemai atsikvėpti nuo nuolatinio informacijos srauto. Kaip ir suaugusiųjų, vaikų smegenims taip pat reikalingos pauzės. Tik trumpam sustojus galima apdoroti patirtis, nurimti ir išgirsti savo mintis.

Ne veltui kai kurie vaikai po itin aktyvios dienos sunkiai užmiega – jų protas tiesiog nespėja apdoroti visų įspūdžių.

Ką gali padaryti tėvai vaikui nuobodžiaujant?

Svarbiausia – neskubėti „gelbėti“ vaiko vos tik išgirdus frazę „man nuobodu“. Vietoje konkrečių pasiūlymų galima vaikui patarti pačiam ką nors sugalvoti, paskatinti įdarbinti išmonę ir vaizduotę.

Taip pat verta:

• Kiekvieną savaitę palikti bent šiek tiek nesuplanuoto laiko;
• Riboti ekranus bei perteklinę jų stimuliaciją;
• Rodyti pavyzdį, patiems mokantis pabūti tyloje ir be telefono. Pro langą stebėkite paukščius ar mokykitės ramiai, niekur neskubėdami pasimėgauti puodeliu kavos. Parodykite vaikams, kad ramios akimirkos yra dovana, o ne problema, kurią reikia spręsti.
• Kartu su vaiku paruošti „nuobodulio krepšelį“ – paprastų, lengvai prieinamų priemonių kūrybai – popieriaus, kaladėlių, natūralių gamtinių medžiagų (kaštonų, gilių, džiovintų lapų, gėlių ir t. t.);
• Leisti vaikui kartu atlikti kasdienius darbus.

Atminkite, kad vaikams nereikia kažkokių ypatingų pramogų: dažnai pakanka laiko, kūrybinės laisvės ir pasitikėjimo jais.

Trumpas apibendrinimas: mažiau planavimo, daugiau pasitikėjimo

Taigi, kaip jau supratote, nuobodulys nėra priešas. Tai kvietimas sustoti, pažvelgti į save ir atrasti kažką naujo. Kai leidžiame vaikams patiems susidoroti su tomis situacijomis, suteikiame jiems galimybę auginti kūrybiškumą, savarankiškumą ir vidinę stiprybę.

Galbūt didžiausia dovana, kurią galime duoti savo vaikams, nėra dar viena veikla ar dar vienas žaislas – tai gali būti laikas, erdvė ir laisvė tiesiog būti. Nes būtent tada, kai, atrodo, nevyksta nieko ypatingo, dažnai atrandami patys svarbiausi ir reikšmingiausi dalykai.

Taigi, kitą kartą, kai namuose įsivyraus tyla, o vaikas susimąstęs žvelgs pro langą ar į sieną, neskubėkite nerimauti – jo smegenys gali būti užimtos kur kas svarbesniu darbu, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

      
      

      Projektą „Augu sąmoningai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.