Sukilusios vaiko emocijos – ženklas, jog trūkinėja jūsų tarpusavio ryšys

 Miglė Rimeikė„Mylu.lt“ edukacinės palaikymo platformos tėvams bendrakūrėjė

Dažnai, vaikui perlipus į trečius gyvenimo metus, pradeda daugėti emocingų epizodų, ir tai yra natūralu. Visgi šie emociniai epizodai skiriasi vienas nuo kito, o tai tikrai nepalengvina situacijų! Tad, visų pirma, reikia atskirti, kada kas vyksta, išmokti reaguoti į tas vaiko emocijas.

Vienas variantas – emocijų tyrinėjimas

„Užkabinęs“ kokį pojūtį ar emociją, vaikas ją nagrinėja, vis susikurdamas situaciją pajautimui, ir tai nesibaigia. Dažnai tiesiog kartojamas tas pats veiksmas, žaidžiama ta pati situacija n kartų iš eilės. Kartu su tuo – ir verkimas, pykimas, rėkimas, kritimas ant žemės ir visos kitos emocinės išraiškos. 

Pirmuosius trejus gyvenimo metus vaikai gyvena emocijų pasaulyje ir tik vėliau jų smegenys subręsta pakankamai, kad įsijungtų loginė dalis. Tad pirmieji treji metai skirti emocijų atradimui, pažinimui, tyrinėjimui, suvokimui ir įvaldymui. O mažieji tai ir daro: susikurdami situacijas tą patį jausmą išgyventi dar ir dar, bando išjausti, kas čia taip jaučiasi, kur kūne tai jaučiasi, ką aš apie tai manau ir ką su tuo daryti: vaikai eksperimentuoja su išraiškos būdais, stebėdami, kurie mums sociume priimtini, o kurie – ne. Leisdami vaikams laisvai tyrinėti savo emocijas, sudarome jiems sąlygas užaugti emociškai brandžiais žmonėmis. 

O kaip reaguoti tėvams į vaiko emocijas?

Kantriai laukti, prisėsti netoliese, pasiteirauti, gal nori prisiglausti ar apsikabinti, gal reikia pagalbos. Galime ramiai įgarsinti tai, kas vyksta ir ką matome. Tik svarbu palikti vietos abejonėms, t. y. nekonstatuoti vaiko jausmų, o labiau teirautis ir klausti. Pavyzdžiui, „aš matau, tu vis bandai pastatyti bokštą, o jis vis sugriūva“, „matau, kad jauti stiprius jausmus – verki, surinki: ar tu jautiesi nusivylęs, o gal – liūdnas ar piktas?“. Galima pasidalyti ir savo pavyzdžiu: „kai aš supykstu, man padeda suspausti kumščius ir trumpai suurgzti, ir aš tada nurimstu“. Bet mūsų vaikai neprivalo to priimti sau: skirtingi žmonės – skirtingi dalykai jiems tinka.

Antras variantas – trūkinėjantis ryšys

Ilgesnė darbo diena, daugiau namų ruošos, keli filmukai, praleistas pažaidimas kartu ir, žiūrėk, jau pasiveja emocijų pliūpsnis. Man labai patinka mintis, kad, stebint vaiko elgesį, verta žiūrėti ne ką jis čia dabar daro, bet verčiau pasistengti suprasti kodėljis tai daro. Ir labai dažnai zirzimas, tampymas už sijono ar itin greitas susierzinimas, kai viskas netinka, nieko nenori, bet visgi nori kažko, bet vis tiek – ne, ir apskritai „mama, išeik!“, mums sufleruoja, kad vaikui neramu ir nesaugu, nes jaučiasi atitolęs nuo mūsų. 

Sakydamos, kad „vaikai čia savo ožiais tik dėmesio prašosi“, mūsų močiutės ar tetos nėra jau tokios neteisios. Tačiau tai nėra blogas dalykas! Atvirkščiai: komunikuodami mums šį savo poreikį, vaikai labai aiškiai pasufleruoja ir sprendimą, kad nori kokybiško laiko kartu.

Kai susikaupia emocijos vaikui, praverčia ryšio žaidimai

Alethos Solter knygoje aprašyti prieraišieji žaidimai idealiai tinka ryšiui su vaiku atkurti, be to, padeda ir mums patiems nuimti įtampą bei pasijusti geriau. Mūsų su dukra du mėgstamiausi žaidimai:

Fizinio kontakto žaidimai

Šiuose žaidimuose svarbiausia daug apsikabinimų, pasimylavimų ir prisilietimų. Mes žaidžiame gaudynių, kur svarbu pagauti vienam kitą „pilnu“ glėbiu, taip pat kartu šokame, dukra šokinėja ant sofos ir krinta, o aš ją gaudau. Mano mylimiausi – švelnesni pasiglostinėjimai, pavyzdžiui, „mylu mylu, spust“, arba kai ji prašosi pabūti lėliuku mano glėbyje.

Bendradarbiavimo žaidimai

Niekas taip nevienija, kaip bendras tikslas. Mūsų su dukra atveju – pačių iškeptos bandelės ar sausainiai. :) Tačiau bendradarbiavimo žaidimai kuo puikiausiai gali vykti ir ne virtuvėje: kartu dedama dėlionė, statomas bokštas, sprendžiama užduotis, piešiamas piešinys ar tvarkomi namai. Tai yra tokie patys puikūs bendradarbiavimo žaidimai!