Tėvai išgyvena sudėtingą laikotarpį: kaip galima jiems padėti? Nauja socialinė programa „Savanoriai tėvams“

Prislėgta mama atsirėmusi į kūdikio lovelę ir jaučiasi nelaiminga Africa Studio | Shutterstock.com

Jonė Piekuraitė-DudėnėPsichologė, socialinės programos „Savanoriai tėvams“ koordinatorė

Sunkumų dažnai kyla kiekvienoje vaikus auginančioje šeimoje. Ir ne visada tėvai stiprūs vieni susitvarkyti su kilusiomis problemomis, o tai beveik visais atvejais išprovokuoja sudėtingus emocinius pokyčius: vienatvę, nerimą, skausmą.

Nauja socialinė programa „Savanoriai tėvams“ kviečia atsigręžti į emocinės paramos svarbą ir mažinti išgyvenamą vienišumą bei suteikti palaikymą tėvams sudėtingu gyvenimo etapu. Juk laimingi tėvai – tai laiminga visa šeima. Ir – svarbiausia – padėti galime visi: kiekvienas galime būti naujos socialinės programos „Savanoriai tėvams“ dalimi.

Plačiau apie socialinę programą „Savanoriai tėvams“, jos idėją, tikslą ir savanorius, kalbamės su psichologe, programos koordinatore Jone Piekuraite-Dudėne.

Neseniai startavo nauja socialinė programa „Savanoriai tėvams“. Ar galite apie ją papasakoti plačiau?

Ši programa yra skirta moterims ir vyrams, kurie augina nepilnamečius vaikus ar jų laukiasi ir šiuo metu išgyvena sudėtingą laikotarpį, jaučiasi vieniši. Tam, kad jie neliktų vieni su pečius užgriuvusiais rūpesčiais, pagalbą ir palaikymą teikia savanoriai – jie yra pasiryžę išklausyti, paguosti, padėti surasti sprendimus ar tiesiog būti šalia, kai to labiausiai reikia. Taigi iš čia galima matyti ir vieną pagrindinių programos tikslų – mažinti patiriamą vienišumą ir į programos dalyvio gyvenimą atvesti bent vieną žmogų, kuriam nuoširdžiai rūpi, kaip jis jaučiasi. Pasiekti šį tikslą padeda laiko leidimas kartu, pokalbiai, todėl programa remiasi ilgalaike draugyste ir gyvais susitikimais kiekvieną savaitę.

Kaip kilo idėja įgyvendinti tokią programą? Kas buvo šios gražios iniciatyvos pradžia?

Organizacijoje jau beveik ketverius metus dirbame su vaikais, būname su jais ligoninėse, krizių centruose ir per tą laikotarpį pastebėjome, kad pagalbos reikia ne tik jiems – emocinė parama reikalinga ir tėvams, kurie išgyvena krizines situacijas, nežino, su kuo galėtų atvirai pasikalbėti ir nebūti smerkiami, kritikuojami. Šios programos poreikį tikrai išryškino ir pandeminis laikotarpis, kuris parodė, kad žmonės patiria vienišumą, jaučia nerimą, nežino, kaip susidoroti su užklupusiais sunkumais – apie tai byloja ir prie psichologų kabinetų nusidriekusios eilės. Džiugu, kai žmonės ieško pagalbos ar savo aplinkoje turi su kuo pasikalbėti, į ką atsiremti, tačiau taip būna toli gražu ne visada – kai kurie taip ir lieka vieni su patiriamais sunkumais, neturi draugų ar artimųjų palaikymo. Sudėjus visus šiuos veiksnius ir atsižvelgus į tai, kokią galią turi žmogiškas ryšys, bendravimas, vienas kito palaikymas, pradėjome įgyvendinti programą ir teikti pagalbą tėvams. 

Projekto tikslas – padėti vaikus auginantiems tėvams, jiems skiriamas ypatingas dėmesys. Kodėl pasirinkta būtent tokia tikslinė grupė?

Taip jau nutinka, kad vaikus auginantys tėvai rūpinimąsi savo emocine savijauta dažnai nustumia į šoną – dabar jiems svarbesni atrodo vaikų ar gyvenimo partnerių poreikiai, darbai, kitos pareigos. Taip bėga laikas, o vienišumas, susikaupę sunkumai vis labiau ima slėgti pečius. Vykdydami programą ne tik siekiame padėti sudėtingą laikotarpį išgyvenantiems tėvams, bet ir parodyti, kaip svarbu jiems pasirūpinti savo emocine savijauta tam, kad laiminga galėtų būti visa šeima.

Kas dažniausiai – tėčiai ar mamos – kreipiasi pagalbos ir dėl kokių priežasčių? Kokiu būdu jie dažniausiai kreipiasi?

Šiuo metu daugiausia kreipiasi moterys, turinčios nepilnamečių vaikų. Tai bendrai atspindi moterų tendenciją dažniau ieškoti ir kreiptis pagalbos. Priežastys gali būti įvairios, dažniausiai tai skyrybos, vienišumas, sudėtinga motinystė, stipriai pasikeitusios gyvenimo ar darbo aplinkybės, bet, noriu pabrėžti, kad jokia problema nėra per maža kreiptis pagalbos.

Dabar dalyviai dažniausiai kreipiasi patys. Vieni skambina ir pirmiausia teiraujasi apie programą, nori apie ją sužinoti daugiau, kad galėtų apsispręsti dėl dalyvavimo, kiti pildo anketą ir mes patys su jais susisiekiame. Sulaukiame skambučių ir iš artimųjų ar draugų, kurie į programą nori nukreipti savo pažįstamą žmogų. Tokiais atvejais mielai konsultuojame ir padedame geriau suprasti programos esmę ir naudą.

Emocinę paramą čia teikia savanoriai. Kokie reikalavimai keliami savanoriams, kaip jie paskirstomi? Ar daug sulaukiate žmonių, norinčių tapti savanoriais ir padėti kitiems?

Taip, emocinę paramą teikia savanoriai – tai pilnamečiai asmenys, kurie patys, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra patyrę gyvenimo sunkumų, tačiau šiuo metu yra pakankamai stiprūs, kad galėtų padėti kitam. Taigi, čia ir yra nemažai atsakymų apie reikalavimus savanoriams. Pirmiausia tai turi būti pilnametis asmuo, motyvuotas įsitraukti į vienus metus trunkančią programą ir pats šiuo metu neišgyvenantis psichologinės krizės. Visi savanoriai praeina atrankas ir mokymus, o tik tada kviečiami į draugystę su programos dalyviu.

Renkant savanorius, atsižvelgiame ir į jų asmenines savybes, pomėgius, gyvenimo patirtis, nes tai svarbi informacija supažindinant savanorį su programos dalyviu.

Galime pasidžiaugti, kad turime savanorių, kuriems nuoširdžiai rūpi kitų žmonių emocinė savijauta, jie nori palaikyti ir padėti jiems ištverti sudėtingą laikotarpį. Kol kas galime atliepti besikreipiančių poreikius, tačiau šiuo metu kaip tik vykdome savanorių atrankas ir ieškome komandos pastiprinimo. Todėl kiekvieną, susidomėjusį šia galimybe, kviečiu prisijungti prie informacinių renginių ir sužinoti daugiau, gauti atsakymus į rūpimus klausimus. Savanoriai renkami penkiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. 

Kaip vyksta projekto dalyvio ir savanorio suporavimas? Į ką labiausiai atsižvelgiate?

Susipažinus su programos dalyviu, mūsų programos koordinatorius ima galvoti, kas iš esamų savanorių labiausiai tinka teikti emocinę paramą. Programos dalyviui rinkdami savanorį, atsižvelgiame į asmenines savybes, amžių, gyvenimo patirtį, pomėgius ir laiko galimybes susitikti. Kartu su komanda daug dėmesio skiriame šiam procesui, nes tikime, kad su trupučiu pagalbos gali užsimegzti tikra draugystė.

Tarkime, sulaukėte sunkumų patiriančio žmogaus pagalbos prašymo. Kaip viskas vyksta toliau?

Pirmiausia su žmogumi, kuris nori dalyvauti programoje, pasikalbame. Išsiaiškiname, kokie lūkesčiai ir poreikiai, geriau susipažįstame, užduodame klausimų apie gyvenimo istoriją ir patiriamus sunkumus. Toks pokalbis yra konfidencialus ir jis vyksta tik dviese tarp koordinatoriaus ir programos dalyvio. Suprantame, kad pokalbis labai asmeniškas, tačiau visa žmogaus mums suteikta informacija padeda parinkti savanorį ir įsivardinti, kokią pagalbą jis gali suteikti, numatyti, kokių iššūkių gali kilti.

Tuomet, kai programos dalyviui yra parenkamas savanoris, įvyksta ir pirmasis susitikimas tarp jų bei projekto koordinatoriaus. Šio susitikimo metu yra nustatomas bendravimo tikslas, aptariami dalykai, kurie padėtų draugystei vykti sklandžiai. Galiausiai prasideda reguliarūs savanorio ir programos dalyvio susitikimai, bendros jų veiklos.

Minėjote, kad projektas paremtas ilgalaike draugyste, o savanoris su projekto dalyviu susitinka kartą per savaitę. Kodėl pasirinktas būtent toks modelis? Ar tiek susitikimų pakanka?

Bendrystė, santykis su kitu žmogumi turi didžiulę galią. Vis dėlto tokiam santykiui susikurti ir jį palaikyti reikia laiko bei pastangų, todėl iš karto žinojome, jog tai bus ilgalaikė ir tęstinė pagalba. Be to, pandemijos laikotarpiu itin pastebėjome, kaip trūksta gyvo kontakto, susitikimų, todėl pasirinkome orientuotis į gyvą kassavaitinį susitikimą.

Kalbant apie susitikimų dažnumą, pirmuosius mėnesius tokio dažnumo tikrai pakanka, vis dėlto programos dalyviui tai nebūtinai yra vienintelė pagalbos forma, kartais jie lankosi ir pas psichologą. Be to, dirba, rūpinasi vaikais, tai kartais susitikti kiekvieną savaitę būna net ir daugoka, todėl po kurio laiko pagal situaciją susitikimai gali būti retinami.

Kas padeda užsimegzti draugystei ir ją palaikyti? Ką savanoris su projekto dalyviu įprastai veikia?

Užmegzti draugystei pirmiausia reikia dviejų žmonių noro ir ryžto, leisti būti pažintam ir pažinti kitą. Mes siekiame, kad tai įvyktų kuo lengviau, todėl norime numatyti geriausiai tinkančius draugystės porininkus. Šalia to, bendravimo pradžioje numatome bendrus susitarimus, kad tiek programos dalyviui, tiek savanoriui būtų aišku ir saugu bendrauti. Tam, kad santykis stiprėtų, svarbūs jau minėti kassavaitiniai susitikimai, ryšio palaikymas nuotoliniu būdu. O iškilus sunkumams ar kokiam nesusikalbėjimui visada yra galimybė konsultuotis su programos koordinatoriumi.

Savanoris ir projekto dalyvis esant geram orui eina pasivaikščioti, aplanko nematytas miesto ar rajono apylinkes, kartu geria kavą ar pietauja. Visas šias veiklas lydi pokalbiai. Kartais jie apie sunkias patirtis, o kartais – apie įdomius ir abiem rūpimus dalykus. Programa nenurodo, ką konkrečiai reikia veikti ar apie ką savanoris privalo kalbėti su programos dalyviu. Tai natūrali kiekvienos draugystės dalis. 

Kokia didžiausia šio projekto nauda žmogui? Ar jau galite pasidalyti sėkmingomis istorijomis? 

Programos dalyviai tai įvardija kaip draugystę, o mes komandoje vadiname gydančiu ryšiu – tai didžiausia programos nauda. Programos metu dalyviai užmezga nuoširdų ryšį su savanoriais, kurie padeda ištverti sunkiausias akimirkas ir atrasti jėgų, kai, atrodo, iššūkiai tampa neįveikiami. Daugiau apie draugystės naudas galite paskaityti ir mūsų feisbuko paskyroje.

Taip, džiaugiamės, kad jau turime ir ne vieną sėkmingą istoriją. Pavyzdžiui, sudėtingas skyrybas išgyvenančiai programos dalyvei savanorė buvo vienintelis žmogus, su kuriuo ji atvirai galėjo pasikalbėti apie savo problemas. Programos dalyvė minėjo, kad ši draugystė jai padėjo sugrįžti į socialinį gyvenimą, patirti žmogišką bendravimą, skirti laiko sau, ne tik vaikams ar buities rūpesčiams – ji savanorės atsiradimą savo gyvenime įvardijo kaip dovaną. Taigi, matome ir jaučiame tokios pagalbos poreikį, todėl tikime, kad dar ne viena istorija galėsime pasidalyti ateityje. Vis dėlto visada tai darome atsargiai, laikydamiesi etikos ir siekdami išlaikyti programos dalyvių konfidencialumą.

Ką norėtumėte pasakyti tiems tėvams, kurie išgyvena sudėtingą laikotarpį, tačiau bijo kreiptis pagalbos, dvejoja, kad jiems įmanoma padėti?

Norėčiau padrąsinti nelikti vieniems su tokiomis mintimis ir abejonėmis, manau, kad būnant vienam ar jaučiantis vienišam tikrai sunkiau atrasti sprendimus, ištverti gyvenimo išbandymus. Nėra per didelių arba per mažų sunkumų. Pradžiai linkiu pasmalsauti ir sudalyvauti pirmame pokalbyje su programos koordinatoriumi, kuris padės atsakyti į klausimus apie programą ir visą procesą bei kartu pasvarstyti, kuo ir kaip ši draugystė gali padėti konkrečiu atveju.

Susisiekime, susipažinkime, keiskime!

  • Jeigu norite susipažinti iš arčiau ir žvilgtelėti kaip mums sekasi, užsukite į mūsų feisbuko paskyrą „Savanoriai tėvams“.
  • Jeigu esate tėvai ir išgyvenate baimę, nerimą, esate vieniši ar prislėgti ir norite sulaukti pagalbos – maloniai prašome užpildyti programos dalyvio anketą. Žinokite: jūs nesate vieni, mes nuoširdžiai norime jums padėti!
  • Jeigu sudomino programa, norite padėti, keisti žmonių gyvenimus ir tapti savanoriu – užpildykite šią anketą.

Skelbimai

28,00 €
62 | 1-3 mėn.
10,00 €
80 | 9-15 mėn.