Vaikai ir ekranai: kodėl ši tema kelia tiek daug diskusijų ir nerimo? UŽDUOKITE KLAUSIMĄ SPECIALISTEI
Vaikai ir ekranai | Adobe Stock
Edita Pocinaitė-Janickė Kibernetinės psichologijos analitikė
skaitmeninis_demesingumas
Komentaruose po straipsniu galite užduoti klausimų.
Pradėsiu pirma nuo to, kas yra kibernetinė psichologija (angl. cyberpsychology). Tai psichologijos sritis, kuri tiria, kaip technologijos veikia žmogaus mąstymą, emocijas, elgesį ir santykius. Ir atvirkščiai: kaip mes patys keičiamės, kai naudojamės technologijomis, ir net kaip technologijos keičiasi prisitaikydamos prie mūsų elgesio modelių.
Ši sritis jungia psichologiją, neuromokslus, sociologiją ir technologijų dizainą. Jei pagalvotume apie kasdienybę, tai kibernetinė psichologija ieško atsakymų į šiuos klausimus:
- Kodėl taip sunku padėti telefoną, net kai labai to norime?
- Kodėl internete žmonės elgiasi drąsiau ar žiauriau nei gyvai, realiame gyvenime?
- Kaip algoritmai nusprendžia, ką matome, ir kiek tai turi įtakos mūsų pasirinkimams gyvenime?
Nors dar ir šiandien girdžiu sakant, kad technologijos yra tik įrankis, noriu patikslinti, nes technologijos jau kurį laiką yra ne tik įrankis, bet ir mūsų aplinka. Mes toje aplinkoje gyvename, mokomės, bendraujame ir net galvojame, kad ilsimės. Mūsų vaikai yra pirmoji karta, kuri šioje aplinkoje auga nuo pirmos dienos, na, o mano karta yra ta, kuri vaikus tokioje aplinkoje augina pirmą kartą.
Analizuoju šią temą jau beveik 10 metų, aktyviai šioje srityje dirbu 5 metus ir turiu pasakyti, kad technologijos šiandien keičiasi tokiu greičiu, kad net ir kasdien domintis naujovėmis neįmanoma suspėti visko sugaudyti. O kad mokslas ištirtų technologijų poveikį žmogui ir žinotume, kiek ta technologija yra naudinga, o kiek žalinga, reikia daug daugiau laiko, nei technologiją paversti žmogaus kasdienio gyvenimo neatsiejama dalimi.
Kol tyrėjai šiandien analizuoja socialinių tinklų poveikį, anksti gaunamą telefoną vaiko gyvenime ir pradeda dalintis rezultatais, kartu atsiranda vis nauja, dar patrauklesnė ir labiau įtraukianti technologija.
Kodėl technologijos ir psichologija? Nes dauguma platformų kuriamos remiantis psichologijos žiniomis, siekiant kaip įmanoma ilgiau išlaikyti mūsų dėmesį. Būtent todėl labai svarbu suprasti ir pačią psichologiją.
Kodėl vaikų ir ekranų tema taip išpopuliarėjo?
Nerimas dėl naujų technologijų mums nėra naujas. Kažkada tėvai nerimavo dėl radijo, komiksų, dėl televizoriaus ir kompiuterinių žaidimų. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį mūsų kasdienybė pasikeitė neatpažįstamai. O svarbiausia – pasikeitė pati vaikystė.
Maždaug 2010–2015 metais išplito išmanieji telefonai, socialiniai tinklai ir nepertraukiamas internetas telefone. Atrodo patogios ir pozityviai nuteikiančios technologijos, bet problemos prasidėjo, kai šie įrenginiai atsidūrė paauglių, o šiandien jau ir vaikų kišenėse.
Psichologas Jonathanas Haidtas 2024 metais išleido knygą „The Anxious Generation“ („Nerimo karta“). Man atrodo, kad būtent ši knyga išbudino tėvus ir pagaliau paaiškino tai, kas vyksta su mūsų vaikais. Autorius teigia, kad vaikystė iš žaidimų kiemuose persikėlė į telefonus. Kad persikėlė, kaip ir nieko tokio. Bet ką tuomet šis persikėlimas išstūmė iš vaikų gyvenimo? Miegą? Judesį? Ryšius? Santykius? Iššūkius?
Ekranas nėra lygus ekranui
Ekranu vadinamas bet koks įrenginys, kuriame rodomas skaitmeninis turinys ir su kuriuo sąveikaujama žiūrint, liečiant ar kalbant. Tai gali būti televizorius, telefonas, planšetė, kompiuteris, žaidimų konsolė, išmanusis laikrodis, virtualios realybės akiniai. Tačiau šiandien ekranų sąvoka yra daug platesnė. Balso asistentai ar išmaniosios kolonėlės neturi ekrano, bet veikia labai panašiai: pritraukia dėmesį, atsako ir bendrauja.
Svarbu suprasti, kad už ekrano yra ne tik įrenginys, bet ir turinys. Trečias dalyvis yra platforma su savo taisyklėmis ir algoritmu, kuris parenka, ką mums rodyti, o ketvirtas – kiti žmonės. Todėl kalbėdami apie ekranus iš tiesų kalbame apie visą šią sistemą, o ne tik apie įrenginį su stiklu.
Ekranai vaiko kasdienybėje
Ekranai į vaiko gyvenimą ateina sluoksniais. Kiekvienas naujas prisideda prie ankstesniųjų. Tai gali atrodyti maždaug taip:
0–2 metai
- Televizorius (kad ir veikiantis fone).
- Tėvų telefonas. Šiame amžiuje tai dažnai svarbiausias ekranas vaiko gyvenime. Tyrimai rodo, kad telefonas tėvų rankose veikia vaiko emocijas (tiksliau, tai, kad į vaiko reakcijas neatsakoma, nes tuo metu esame telefone).
- Animaciniai filmukai valgant („kad pavalgytų“) ar „kad nusiramintų“.
- Įvairūs žaislai su ekranais ir garsais.
- Stebėjimo kameros.
3–6 metai
- Atsiranda planšetė, televizorius su „YouTube“ ar „Netflix“.
- Prasideda žaidimai ir programėlės telefone, planšetėje.
- Telefonas automobilyje, kavinėje, eilėje, visur, kur reikia, kad vaikas pabūtų ramiai.
- Išmanieji laikrodžiai.
- Kartais ir asmeninis telefonas.
- Balso asistentai.
7–10 metų
- Išmanusis laikrodis ar telefonas.
- Elektroninis dienynas ir skaitmeninės namų darbų užduotys.
- Žaidimų platformos, tokios kaip „Roblox“ ar „Minecraft“, žaidimų konsolės.
- Klasės / draugų pokalbių grupės.
- Kompiuteris.
- Pradžia: dirbtinis intelektas ir socialiniai tinklai.
11–14 metų
- Nuosavas išmanusis telefonas.
- Socialiniai tinklai („TikTok“, „Snapchat“, „Instagram“), dažnai dar prieš sulaukiant 13 metų.
- „Discord“, „Telegram“ ir internetiniai žaidimai su nepažįstamaisiais.
- Dirbtinio intelekto pokalbių robotai.
- N-18 žaidimai, pornografinis turinys.
15–18 metų
- Kompiuteris mokslams ir laisvalaikiui.
- Visos platformos, begalinis srautas, visos paslaugos.
- Dirbtinio intelekto įrankiai ir virtualūs kompanionai.
- Pažinčių programėlės, internetinės lažybos ir kitos suaugusiųjų erdvės, į kurias paaugliai patenka anksčiau, nei turėtų.
Kodėl ekranai siejami su žala sveikatai, įpročiais, dėmesiu ir elgesiu?
Didžiausia ekranų įtaka slypi ne įrenginyje, o tame, ką jie išstumia iš vaiko dienos. Vaiko raidai reikia labai paprastų dalykų: pakankamai miego, judėjimo, žaidimų, gyvo bendravimo ir to taip nemėgstamo nuobodulio. Valanda prie ekrano yra valanda, kurios nebelieka kam nors kitam.
Todėl, kai tyrimai sieja ekranus su prastesniu miegu, mažesniu fiziniu aktyvumu, antsvoriu, laikysenos ar akių problemomis, dažnai kalbama ne apie patį ekraną, o apie tai, ko vaikas tuo metu nedarė. Kuo jaunesnis vaikas, tuo pasekmės didesnės, nes ankstyvoje vaikystėje smegenys ir kūnas vystosi sparčiausiai, ir kai ekranai įsiterpia į natūralią raidą, turime, ką turime.
Antroji priežastis yra tai, kaip sukurtos tam tikros technologijos ir platformos. Ir čia mes atsiremiame į elgesio psichologiją, kai mūsų dėmesys tampa preke. Būtent todėl programos kuriamos taip, kad būtų sunku sustoti: nenuspėjami apdovanojimai, begalinis slinkimas, automatiškai prasidedantis kitas vaizdo įrašas, pranešimai, patiktukai, žaidimų lygiai ir prizai.
Smegenys pripranta prie greitų, ryškių ir lengvai gaunamų malonumų, o realus pasaulis, kuriame reikia palaukti, pasistengti ar nuobodžiauti, ima atrodyti per lėtas ir dar nuobodesnis, o gal net nepakenčiamas. Taip formuojasi įpročiai, silpsta gebėjimas ilgiau susikaupti, o atėmus įrenginį kyla pyktis.
Vaikams ypač sunku, nes smegenų dalis, atsakinga už savikontrolę, dar tik bręsta (subręsta iki maždaug 25 metų), o jautrumas apdovanojimams yra didelis. Būtent todėl vaikas pats negali tiesiog padėti telefono. Tai ne valios ar auklėjimo trūkumas, o natūrali raidos dalis: savireguliacija ir impulsų kontrolė dar tik formuojasi. Todėl sakydami „padėk / susitvarkyk / neimk / sustok“, mes vaikui duodame nesąžiningą užduotį. Tokią sistemą kuria suaugusieji, patyrę specialistai, inžinieriai, psichologų komandos. Vaikas negali su tuo susitvarkyti pats, jam reikia mūsų pagalbos.
Kokius sveikatos rodiklius ekranai gali paveikti?
- Miegas: trukmė, kokybė, užmigimo laikas.
- Judėjimas: kiek laiko vaikas juda per dieną.
- Mityba: valgymas prie ekrano, reklamų poveikis.
- Emocijos: nuotaika, dirglumas, pykčio protrūkiai.
- Dėmesys ir mokymasis: gebėjimas susikaupti.
- Santykiai: laikas su šeima ir draugais.
- Fizinė sveikata: regėjimas, akių nuovargis, laikysena, kaklo, nugaros, riešų, galvos skausmai.
Kodėl ši tema tokia jautri ir kartu tokia svarbi?
Tema jautri, nes šiandien tai paliečia kiekvieną šeimą. Net jei šeima nusprendžia susilaikyti nuo ekranų, ji jaučia pasekmes, nes vaikas neretai būna išstumiamas iš grupės. Ankstyvas ekranų davimas vaikams tapo norma, kuri turi dideles pasekmes ir tikrai nėra neutrali.
Kartais ekranas yra vienintelis būdas, kad tėvai galėtų paruošti vakarienę, dirbti ar išgyventi sunkią dieną. Patys naudojamės telefonais ir žinome, kaip sunku jį padėti. Aš nesu prieš ekranus, puikiai žinau jų naudą. Bet kartu žinau, kada ir kaip juos naudoti, kad gautume daugiau naudos nei žalos. Aš nenoriu nei gąsdinti ekranais, nei apsimesti, kad viskas gerai, nes nėra gerai, ypač ankstyvas ekranų naudojimas.
Todėl esu čia ir pabandysiu su jumis pasidalinti informacija, kuri, tikiuosi, ne tik padės rasti atsakymus į klausimus, bet ir gal net išvengti konfliktų su vaikais šia tema ateityje.
Kartu noriu pasakyti, kad kai tėvai kalba apie ekranus tik kaip apie grėsmę, vaikai jaučiasi nesuprasti. Skaitmeninėje erdvėje šiandien yra jų draugai, žaidimai, bendruomenė. Tėvų domėjimasis gali padėti vaikams lengviau orientuotis skaitmeninėje erdvėje.
Svarbi, nes ankstyvame amžiuje vystosi kalba, dėmesys, emocijų valdymas. Paauglystėje formuojasi tapatybė ir savivertė. Įpročiai, kurie susiformuoja vaikystėje, dažnai lieka visam gyvenimui. O vaikai patys negali apsisaugoti nuo platformų, sukurtų išlaikyti jų dėmesį. Mano tikslas – padėti tėvams suprasti, kaip veikia technologijos ir kaip kurti tvarų ir saugų santykį tarp vaikų ir ekranų.
Žinutė, kurią noriu perduoti
- Vaikai kopijuoja mus. Mūsų santykis su telefonu yra pirmoji pamoka, kurią gauna vaikas.
- Mažiems vaikams gyvas ryšys yra svarbiau už bet kurią programėlę. Būtent todėl iki 2 metų rekomenduoju ekranų vaikų gyvenime naudoti kuo mažiau.
- Miegas yra prioritetas. Tai galioja ir tėvams.
- Žiūrėkite ne tik kiek laiko, bet ir ką vaikas žiūri.
- Būkite kartu. Ypač su mažesniais vaikais žiūrėkite, žaiskite ir kalbėkitės apie tai, ką jie mato.
- Taisyklės turi būti aiškios nuo pirmos dienos, kai vaikas gauna įrenginį, ir turi galioti visai šeimai.
- Neskubėkite. Nuosavas išmanusis telefonas ir socialiniai tinklai gali palaukti. Paprastas telefonas ar laikrodis gali būti geras tarpinis žingsnis.
- Stebėkite vaiko elgesio pokyčius. Miegas, nuotaika, pomėgiai, reakcija atėmus įrenginį pasako daugiau nei ekrano laiko statistika.
- Leiskite vaikams nuobodžiauti. Nuobodulys yra erdvė, kurioje gimsta kūrybiškumas, žaidimai, kartu tai ir poilsis.
Jei buvo įdomu, kviečiu sekti kitus straipsnius, kuriuose dalinsiuosi skirtingomis kibernetinės psichologijos aktualijomis. Jei turite klausimų, kurie jums rūpi labiausiai, užduokite juos komentaruose.
Apie technologijas ir mus kviečiu skaityti prisijungus prie „Substack“ puslapyje esančio profilio „Skaitmeninis dėmesingumas“, ten kuriasi CyberpsychologyLab bendruomenė.
O jei jūsų šeimoje ekranai jau tapo konfliktų priežastimi ir norisi pasikalbėti apie jūsų situaciją asmeniškai, galite registruotis konsultacijai: [email protected]
© Edita Pocinaitė-Janickė, 2026. Visos teisės saugomos. Tekstas publikuojamas portale „Tėvų darželis“ autorės sutikimu. Kopijuoti, platinti ar kitaip naudoti tekstą ar jo dalis be raštiško autorės sutikimo draudžiama. Cituojant būtina nurodyti autorę ir pateikti nuorodą į originalų straipsnį. Draudžiama tekstą naudoti dirbtinio intelekto sistemų mokymui, teksto ir duomenų gavybai bei kelti jį į dirbtinio intelekto įrankius.
Sekite tevudarzelis.lt „Google“





