Vaikas nuolat žiūri „Šunyčius patrulius“? Specialistai atskleidė netikėtą jų naudą

„Dar vieną seriją!“ – šį prašymą tikriausiai puikiai pažįsta daugybė mažų vaikų tėvų. Chase'as, Skye, Marshall'as, Rubble'as ir kiti „Šunyčių patrulių“ herojai kai kuriuose namuose tampa kone šeimos nariais: jų pilna žaislų dėžė, jie puošia drabužius, kuprines, o mėgstamiausias serijas vaikai galėtų žiūrėti vėl ir vėl. Apie tai, kad šis vaikų pamėgtas filmukas gali būti ne tik pramoga, bet ir padėti ugdyti svarbius įgūdžius, rašo tėvystės portalas „Parents“.

Tėvams toks susižavėjimas kartais kelia visai kitokių minčių: gal ekranų jau per daug, o gal iš šio spalvingo filmuko vaikas apskritai ką nors gauna, išskyrus pramogą?

Pasirodo, „Šunyčių patruliuose“ specialistai įžvelgia ir dalykų, kurie gali būti naudingi vaikams. „Parents“ kalbinti ankstyvojo ugdymo ekspertai atkreipia dėmesį, kad pasikartojanti filmuko struktūra vaikams demonstruoja problemų sprendimą, planavimą, komandinį darbą ir atsakomybę.

Kodėl vaikai taip dievina „Šunyčius patrulius“?

Suaugusiajam viena serija gali atrodyti labai panaši į kitą. Atsiranda problema, Ryderis sukviečia komandą, kiekvienam paskiriama užduotis ir šunyčiai skuba į pagalbą.

Vaikui toks pasikartojimas nebūtinai yra nuobodus. Priešingai – pažįstama struktūra leidžia lengviau suprasti, kas vyksta ir kas bus toliau.

Be to, seriale sudėta kone viskas, kas traukia mažus vaikus: gyvūnai, ryškūs personažai, lėktuvai, statybinė technika ir įvairios transporto priemonės. „Parents“ pažymi, kad būtent toks elementų derinys gali būti viena iš priežasčių, kodėl serialas taip lengvai prikausto vaikų dėmesį.

Tačiau būtent nuolat pasikartojanti „problema–planas–sprendimas“ schema specialistams atrodo viena įdomiausių šio filmuko savybių.

Pirmiausia – suprasti, kas nutiko

Beveik kiekviena „Šunyčių patrulių“ misija prasideda nuo problemos. Kažkas pasiklydo, įstrigo, sugedo ar pateko į bėdą.

Komanda nepuola veikti visiškai atsitiktinai. Pirmiausia išsiaiškinama situacija, tada sprendžiama, kokios pagalbos reikės.

Kognityvinės ir raidos psichologijos specialistė Jamie Krenn „Parents“ aiškina, kad kiekvienoje serijoje kartojasi gana nuosekli seka: nustatoma problema, surenkama informacija, paskirstomi vaidmenys ir įgyvendinamas planas.

Tokia struktūra siejama ir su ankstyvųjų vykdomųjų funkcijų lavėjimu – planavimu, veiksmų sekos suvokimu, darbine atmintimi, gebėjimu prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos, laikytis nurodymų ir valdyti impulsus.

Ne kiekvieną problemą reikia išspręsti vienam

Vienas ryškiausių filmuko motyvų – komandinis darbas.

Skye gali padaryti tai, ko negali Rubble'as, Rocky turi kitokių gebėjimų nei Chase'as, o Marshall'as komandai reikalingas visai kitose situacijose. Kitaip tariant, nėra vieno herojaus, kuris geriausiai mokėtų absoliučiai viską.

Ankstyvojo ugdymo specialistė Elizabeth Fraley atkreipia dėmesį, kad seriale vaikai mato komandinio darbo, atsakomybės bendruomenei ir drąsos pavyzdžių. Kiekvienas personažas pasitelkia savo gebėjimus tam, kad kartu su kitais išspręstų problemą.

Vaikui tai gali tapti labai paprastu pavyzdžiu, kad prašyti pagalbos nėra blogai, o bendradarbiaujant kartais galima padaryti tai, ko vienam nepavyktų.

Kiekvienas gali turėti savo stiprybę

Vienas vaikas drąsiai lipa į sceną, bet jam sunkiau susikaupti. Kitas nedrįsta būti dėmesio centre, tačiau gali valandų valandas konstruoti. Trečias pirmasis pastebi, kai draugui liūdna.

„Šunyčių patruliuose“ panaši mintis perteikiama labai paprastai – kiekvienas komandos narys turi savo vaidmenį ir gebėjimus.

Pavyzdžiui, specialistė Chase'ą išskiria kaip atsakomybės ir susikaupimo pavyzdį, o Rubble'ą – kaip atkaklų personažą, kuris nepaisydamas aplinkybių nori prisidėti ir padėti. Ryderis savo ruožtu demonstruoja aiškų bendravimą, empatiją ir gebėjimą organizuoti problemos sprendimą.

Tai gera proga ir pokalbiui su vaiku:

„O ką, tavo manymu, tu moki labai gerai?“

Arba:

„Jeigu mūsų šeima būtų „Šunyčių patrulių“ komanda, kokia būtų tavo užduotis?“

Jei pirmas planas nepavyko – galima bandyti kitaip

Vaikui nepavyko pastatyti bokšto ir jis griuvo? Batas neužsisega iš pirmo karto? Piešinys išėjo ne toks, kokio tikėjosi?

Mažam vaikui nesėkmė kartais gali atrodyti milžiniška.

„Šunyčių patruliuose“ problemų sprendimas vaikui nuolat rodomas kaip procesas. Reikia suprasti situaciją, sudaryti planą, atlikti savo užduotį, o pasikeitus aplinkybėms – prie jų prisitaikyti.

Jamie Krenn pažymi, kad tokia struktūra vaikui gali suteikti paprastą ir suprantamą modelį, kaip prieiti prie iškilusio iššūkio. Kartu parodoma, kad lyderystė ir komandinis darbas nėra buvimas garsiausiu grupėje – svarbu gebėti susisteminti informaciją ir palaikyti kitus komandos narius.

Lyderis nebūtinai viską padaro pats

Įdomus ir Ryderio vaidmuo. Jis dažniausiai nėra tas, kuris vienas išsprendžia visą problemą.

Jo užduotis – suprasti situaciją, pasirinkti, kieno gebėjimų reikės, paskirstyti užduotis ir padėti komandai veikti kartu.

Tai gana paprastas lyderystės modelis, kurį gali suprasti ir mažas vaikas: vadovauti nebūtinai reiškia viską atlikti pačiam.

„Parents“ kalbinti specialistai pabrėžia ir empatijos bei aiškaus bendravimo svarbą. Ryderis ne tik paskirsto užduotis, bet ir komunikuoja su komanda bei padeda jai siekti bendro tikslo.

Vien pažiūrėti neužtenka – čia gali prisidėti tėvai

Žinoma, vien tai, kad vaikas žiūri „Šunyčius patrulius“, savaime nereiškia, kad jis taps puikiu problemų sprendėju ar komandos lyderiu.

Daugiau naudos iš ekrane matomų situacijų galima gauti tada, kai jos persikelia į tikrą gyvenimą.

Tam nereikia rengti jokių specialių „pamokų“. Kartais pakanka kelių klausimų:

„Kaip tu būtum išsprendęs šią problemą?“

„Kurį šuniuką būtum pakvietęs į pagalbą?“

„Kodėl jiems reikėjo komandos?“

„Ką galima padaryti, jei pirmas planas nepavyko?“

Jamie Krenn tėvams siūlo naudoti savotiškus „Ryderio klausimus“ – leisti vaikui pačiam padėti sudaryti veiksmų planą ir suteikti jam atsakomybės jį įgyvendinant. Taip pat galima žaisti „Šunyčių patrulių“ misijas ar sprendžiant kasdienę problemą garsiai aptarti, kokių veiksmų imsitės.

Tą patį galima pritaikyti net tvarkant žaislus:

„Turime problemą – visas kambarys pilnas kaladėlių. Koks mūsų planas?“

Staiga nuobodi buities užduotis gali pavirsti maža „Šunyčių patrulių“ misija.

Taigi gal „dar viena serija“ nėra vien tuščia pramoga?

Tai nereiškia, kad ekranų laikas tampa nesvarbus ar kad animacinis serialas gali pakeisti tikrą žaidimą, bendravimą ir kasdienes patirtis.

Tačiau mėgstamas vaiko filmukas gali tapti atspirties tašku pokalbiams ir žaidimams, per kuriuos vaikas mokosi galvoti, tartis, ieškoti sprendimų ir pastebėti skirtingas žmonių stiprybes.

Kaip pabrėžia „Parents“ kalbinta Jamie Krenn, kai tėvai ekrane matytas pamokas pratęsia žaisdami su vaiku, serialas gali tapti daugiau nei vien pramoga – jis gali būti panaudotas ankstyviesiems pažintiniams ir socialiniams įgūdžiams stiprinti.

Tad kitą kartą, kai namuose ir vėl nuskambės pažįstama „Šunyčių patrulių“ melodija, galima į serialą pažvelgti šiek tiek kitaip – tarp gelbėjimo mašinų, skraidančių šuniukų ir nuotykių slypi ir visai neblogų temų pokalbiui su vaiku.