Vaikas pradėjo keiktis: kada tai tik etapas, o kada jau signalas tėvams?

Vasarą vaikai daugiau laiko praleidžia su bendraamžiais – stovyklose, kieme, kelionėse ar pas senelius. Kartu su naujais įspūdžiais jie neretai parsineša ir naujų žodžių. Deja, ne visi jie džiugina tėvus. Ką daryti, jei vieną dieną iš vaiko lūpų išgirstate keiksmažodį? Ar tai jau ženklas, kad kažkas negerai?

Specialistai ramina – vienkartinis nusikeikimas dar nereiškia rimtos problemos. Kur kas svarbiau suprasti, kodėl vaikas pasirinko būtent tokį žodį ir kokioje situacijoje jį ištarė.

Keiksmažodis dar nereiškia, kad vaikas elgiasi netinkamai

VDU licėjaus SOKRATUS lietuvių kalbos mokytoja Kristina Žemlauskienė sako, kad keiksmažodžiai kalboje egzistavo visada, todėl svarbu vertinti ne tik patį žodį, bet ir jo vartojimo aplinkybes.

„Viena yra nusikeikti vedamam emocijų, pavyzdžiui, susitrenkus koją. Visai kas kita yra pavartoti necenzūrinį žodį siekiant įžeisti kitą žmogų. Labai svarbu vertinti ne tik patį žodį, bet ir situaciją“, – sako ji.

Tam pritaria ir mokyklos psichologė Marija Judzentavičiūtė. Anot jos, svarbiausias klausimas nėra tai, kokį žodį vaikas pasakė, o kodėl jis tai padarė.

„Jeigu susimušęs mažąjį kojos pirštelį vaikas nusikeikia, problema nėra pats žodis – tuo metu jis tiesiog išreiškia emociją. Tačiau jeigu keiksmažodžiai tampa būdu žeminti, gąsdinti ar skaudinti kitus, tuomet jau verta ieškoti ne žodžio, o tikrosios tokio elgesio priežasties“, – aiškina psichologė.

Kodėl vaikai pradeda keiktis?

Priežasčių gali būti įvairių, tačiau dažniausiai jos susijusios ne su blogu elgesiu, o su vaiko raida ir aplinka.

Jie mėgdžioja kitus. Vaikai labai greitai perima tai, ką girdi iš draugų, vyresnių vaikų ar suaugusiųjų. Po vasaros atostogų, kai jie daug laiko praleidžia naujoje aplinkoje, naujų žodžių atsiranda natūraliai.

Jie tikrina ribas. Mažesni vaikai greitai pastebi, kad tam tikri žodžiai sukelia stiprią suaugusiųjų reakciją. Todėl kartais jie juos kartoja vien tam, kad pamatytų, kas bus.

Jie nori pritapti. Vyresni vaikai keiksmažodžius dažniau vartoja norėdami atrodyti vyresni, drąsesni ar pritapti prie bendraamžių.

Jie išreiškia emocijas. Keiksmažodžiai yra labai emocingi, todėl kartais tampa greitu būdu parodyti pyktį, nusivylimą ar skausmą.

Psichologė primena ir įdomų faktą – moksliniai tyrimai rodo, kad keiksmažodžiai iš tiesų gali padėti trumpam lengviau pakelti skausmą. Vieno eksperimento metu žmonės ilgiau išlaikė ranką lediniame vandenyje, jei jiems buvo leista keiktis. Manoma, kad taip trumpam suaktyvinama organizmo reakcija į stresą.

Kaip reaguoti, jei vaikas nusikeikė?

Specialistai sutaria, kad griežti draudimai ar bausmės dažniausiai neduoda norimo rezultato. Kur kas veiksmingiau yra ramiai pasikalbėti.

Nepulkite barti. Jei vaikas tokį žodį pasakė pirmą kartą, labai emocinga tėvų reakcija gali tik paskatinti jį tą žodį kartoti.

Paklauskite, ar jis supranta žodžio reikšmę. Mažesni vaikai dažnai kartoja tai, ką išgirdo, tačiau patys dar nesuvokia, ką tas žodis reiškia.

Paaiškinkite šeimos taisykles. Galite ramiai pasakyti: „Suprantu, kad supykai, bet mūsų šeimoje vieni kitų tokiais žodžiais nevadiname.“

Padėkite įvardyti emocijas. Kartais vaikui tereikia padėti suprasti, ką jis jaučia. Įvardijus pyktį, nusivylimą ar liūdesį, poreikis keiktis dažnai sumažėja.

Patys rodykite pavyzdį. Vaikai pirmiausia mokosi stebėdami suaugusiuosius. Jei namuose keiksmažodžiai vartojami nuolat, tikėtina, kad juos perims ir vaikas.

Kada jau verta sunerimti?

Vienkartinis nusikeikimas ar atsitiktinai pakartotas išgirstas žodis dažniausiai nėra priežastis nerimauti.

Daugiau dėmesio reikėtų skirti tuomet, jei keiksmažodžiai tampa nuolatine vaiko kalbos dalimi, jais sąmoningai žeminami ar skaudinami kiti žmonės, vaikas agresyviai reaguoja į pastabas arba toks elgesys atsiranda kartu su kitais ryškiais elgesio pokyčiais.

Tokiais atvejais svarbu ieškoti ne paties žodžio problemos, o priežasties, kodėl vaikas taip bendrauja.

Svarbiausia – ne uždrausti, o išmokyti

Mokytoja Kristina Žemlauskienė pabrėžia, kad pagrindinis tikslas nėra tiesiog išrauti vieną ar kitą žodį iš vaiko žodyno.

„Svarbiausia ugdyti pagarbų bendravimą ir gebėjimą suprasti, kada bei kokie žodžiai žeidžia kitą žmogų. Tai daug svarbiau nei vien mechaniškai uždrausti tam tikrus žodžius“, – sako ji.