Vaikas pradėjo keiktis: ignoruoti, drausti ar klausti, kur išgirdo?

Vieną dieną iš vaiko lūpų išsprūsta žodis, kurio namuose tikrai nesitikėjote išgirsti. Tėvai nustemba, supyksta, pradeda klausinėti, kas taip kalba darželyje ar mokykloje, o kartais iškart paskelbia griežtą taisyklę: „Kad daugiau šito žodžio negirdėčiau!“

Tačiau keiksmažodis iš vaiko lūpų nebūtinai reiškia, kad jis supranta, ką pasakė. Vaikai gali kartoti žodžius, kuriuos išgirdo iš draugų, vyresnių vaikų, suaugusiųjų, vaizdo įrašų ar žaidimų. O kartais naujas žodis tampa ypač įdomus būtent todėl, kad sukelia labai stiprią suaugusiųjų reakciją.

Amerikos pediatrų akademijos tėvams skirtoje informacijoje patariama į keikimąsi nereaguoti pykčio protrūkiu, o jei vaikas keiksmažodžiu akivaizdžiai bando išprovokuoti reakciją, kai kuriais atvejais veiksmingiau gali būti jam nesuteikti papildomo dėmesio. HealthyChildren.org

Pirmiausia verta suprasti, kodėl vaikas keikiasi

Vieno atsakymo nėra.

Mažas vaikas gali paprasčiausiai eksperimentuoti su nauju žodžiu. Jis išgirdo jį kieme ar darželyje, įsidėmėjo neįprastą skambesį ir dabar tikrina, kas nutiks, jei tą patį pasakys mamai.

Kitas vaikas jau supranta, kad žodis yra „blogas“, ir būtent todėl jį vartoja – nori prajuokinti draugus, patikrinti ribas arba išgauti tėvų reakciją.

Vyresni vaikai keiksmažodžius gali vartoti ir kaip būdą išreikšti pyktį, nusivylimą ar pritapti prie bendraamžių.

Todėl prieš skiriant bausmę verta sau atsakyti: kas vyksta prieš vaikui nusikeikiant ir ką jis gauna po to?

Klausti, kur išgirdo?

Galima, tačiau nebūtina pradėti apklausos.

Ramus „Kur išgirdai tokį žodį?“ gali padėti suprasti situaciją. Vis dėlto daug svarbiau ne surasti „kaltininką“, o išsiaiškinti, ar pats vaikas supranta, ką šis žodis reiškia ir kodėl jo nevartojame.

Ypač mažesnis vaikas gali nuoširdžiai nežinoti žodžio reikšmės.

Tokiu atveju pakanka paprastai paaiškinti: „Tai nemandagus žodis. Mūsų šeimoje mes jo nevartojame.“

Ilga paskaita gali tik dar labiau išryškinti naująjį žodį.

O gal geriausia apskritai ignoruoti?

Kartais – taip.

Jeigu vaikas kartoja keiksmažodį, kikena ir vis žvilgčioja į tėvus laukdamas reakcijos, audringas pasipiktinimas gali tapti būtent tuo atlygiu, kurio jis ieškojo.

Amerikos pediatrų akademija nurodo, kad kai vaikas keikdamasis siekia išprovokuoti suaugusįjį, ignoravimas gali būti veiksminga strategija. Tačiau tai nereiškia, kad šeimoje apskritai nereikia turėti ribų dėl kalbos. HealthyChildren.org

Galima ramiai pasakyti taisyklę vieną kartą, o paskui nebesivelti į ilgą ginčą.

Vien „negalima“ neužtenka

Jeigu vaikas keikiasi tada, kai supyksta, jam reikia ne tik uždrausti vieną žodį, bet ir duoti kitų žodžių vietoj jo.

„Aš labai piktas.“

„Mane tai nervina.“

„Nenoriu.“

„Man nepavyksta.“

„Palik mane ramybėje.“

Vaikui reikia išmokti, kaip stiprią emociją išreikšti priimtinu būdu. AAP taip pat rekomenduoja pastebėti ir paskatinti vaiką tuomet, kai nusivylimą ar pyktį jis sugeba išreikšti nesikeikdamas. HealthyChildren.org

O jeigu patys tėvai keikiasi?

Čia vaikui atsiranda labai paprastas prieštaravimas: kodėl tėtis gali pasakyti tą žodį vairuodamas, o man už jį gresia bausmė?

Vaikai stebi suaugusiųjų kalbą. AAP atkreipia dėmesį, kad tėvams, kurie patys įpratę keiktis, bus sunkiau išmokyti vaiką elgtis kitaip. HealthyChildren.org

Jeigu keiksmažodis išsprūdo pačiam, nereikia apsimesti, kad vaikas jo neišgirdo. Galima tiesiog pripažinti: „Taip, aš irgi pasakiau žodį, kurio neturėjau sakyti.“

Toks atsakas vaikui daug aiškesnis nei taisyklė, kuri galioja tik jam.

Kada vien keiksmažodžiai jau nėra pagrindinė problema?

Pavieniai keiksmažodžiai savaime nėra ženklas, kad su vaiku kažkas negerai. AAP pažymi, kad papildomo dėmesio situacija gali reikalauti tada, kai kartu atsiranda ir kitų nuolatinių elgesio ar socialinių sunkumų. HealthyChildren.org

Taip pat verta atkreipti dėmesį į kontekstą. Viena yra vaikas, kuris išbando naują žodį namuose, visai kas kita – nuolatinis keikimasis siekiant žeminti, įžeisti ar grasinti kitiems.

Svarbiausia reakcija dažniausiai nėra nei didžiulė bausmė, nei apsimetimas, kad nieko negirdėjote. Rami riba, nedidelė reakcija ir parodymas, ką vaikas gali pasakyti vietoj keiksmažodžio, dažnai duoda daugiau naudos nei skandalas dėl vieno žodžio.