TVVaikų saugumas prie vandens: kokias klaidas dažniausiai daro tėvai?
CroMary | Shutterstock.com
Vasara daugeliui šeimų neatsiejama nuo maudynių ežeruose, upėse, jūroje ar baseinuose. Tačiau būtent šiltuoju metų laiku išauga ir nelaimingų atsitikimų vandenyje rizika. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, skendimai išlieka viena dažniausių trauminių mirčių priežasčių pasaulyje, o itin didelė rizika kyla vaikams iki 5 metų (remiantis tarptautine statistika, jie sudaro maždaug ketvirtadalį visų skęstančiųjų).
Nors daugelis tėvų mano žinantys pagrindines saugaus elgesio taisykles, ekspertai akcentuoja, kad nelaimes dažnai lemia ne žinių trūkumas, o klaidingi įsitikinimai ir trumpam nukreiptas dėmesys.
Šiame straipsnyje apžvelgiame dažniausias klaidas, kurias tėvai daro su atžalomis leisdami laiką prie vandens telkinių.
Taip pat skaitykite:
1. Manoma, kad skęstantis vaikas šauksis pagalbos
Vienas pavojingiausių mitų – įsitikinimas, kad skęstantis vaikas šauks, mosikuos rankomis ir jį bus lengva pastebėti.
Tačiau iš tiesų dažniausiai skęstama tyliai. Vaikas visas jėgas skiria tam, kad išlaikytų galvą virš vandens ir galėtų kvėpuoti, todėl dažnai negali nei šaukti, nei aktyviai mojuoti rankomis. Būtent dėl šios priežasties tėvai ar aplinkiniai gali nepastebėti pavojaus net būdami visai šalia.
2. Pasitikima vien tik pripučiamomis priemonėmis
Nors specialios plaukimo liemenės suteikia saugumo, tačiau jos nepakeičia suaugusiojo priežiūros.
Dar didesnė problema – pripučiamos rankovės, ratai ar kitos maudynių priemonės, kurios gali sukurti klaidingą saugumo jausmą.
Specialistai akcentuoja, kad plūdrumo priemones dėvintis ar plaukimo pamokas lankantis vaikas vis tiek turi būti nuolat stebimas. Jokios priemonės visiškai neapsaugo nuo skendimo.
Taip pat verta įsidėmėti, kurios plaukimo priemonės laikomos saugiomis:
- saugiausios priemonės: sertifikuotos plaukimo liemenės, plaukimo lentos
- vidutiniškai saugios priemonės: pripučiamos rankovės, plaukimo „makaronai“;
- nesaugios priemonės: pripučiami ratai, čiužiniai, plaustai, pripučiami gyvūnų formos objektai ir pan. (jei jų turite, verta įsigyti saugesnių plaukmenų).
3. Tėvai naršo telefone
Raudonasis Kryžius ir UNICEF išskiria vieną dažniausių nelaimių priežasčių – tėvų išsiblaškymą. Užtenka kelių sekundžių atsakyti į žinutę, peržiūrėti socialinius tinklus ar įsitraukti į pokalbį, kad vaikas atsidurtų pavojingoje situacijoje.
Ekspertai laiką prie vandens leidžiančioms šeimoms ar didesnėms kompanijoms rekomenduoja paskirti vieną suaugusįjį, kuris tam tikru metu būtų atsakingas tik už vaikų stebėjimą. Šis žmogus neturėtų naudotis telefonu ar užsiimti kita veikla.
4. Tikima, kad aplinką visuomet stebės gelbėtojas
Tėvai neretai pernelyg atsipalaiduoja matydami budinčius gelbėtojus. Tačiau specialistai primena: net ir ten, kur dirba gelbėtojai, pagrindinė atsakomybė už vaiko saugumą tenka tėvams.
Gelbėtojas stebi visą vandens telkinį ir daugybę žmonių vienu metu, todėl vaiką prižiūrėti vis tiek labai svarbu ir būtina.
5. Manoma, kad vaikas moka plaukti, todėl pavojaus nėra
Plaukimo įgūdžiai ženkliai sumažina skendimo riziką, tačiau jos visiškai neeliminuoja. Net ir ypač gerai plaukiantis vaikas gali pavargti, patekti į stipresnę srovę ar duobę, išsigąsti, gali pasireikšti mėšlungis ir kt.
Todėl taisyklė išlieka ta pati: reikia prižiūrėti net ir plaukti mokančius vaikus.
6. Vaikai paliekami prižiūrėti vyresniems broliams ar sesėms
Nors vyresni vaikai gali būti atsakingi, bet jie ne visada yra pakankamai sąmoningi, ne visuomet geba suprasti pavojaus signalus ir tinkamai reaguoti į kritines situacijas.
Taigi, specialistai laiką leidžiant paplūdimyje nerekomenduoja vyresniems šeimoms vaikams perduoti suaugusiųjų atsakomybes. Akcentuojama, kad vaikų priežiūra prie vandens turi būti suaugusiųjų, o ne vaikų ar paauglių atsakomybė.
7. Neįvertinami sekliame vandenyje ir aplinkoje tykantys pavojai
Dalis tėvų klaidingai mano, kad pavojingi tik gilūs vandens telkiniai – ežerai ar karjerai, tačiau ekspertai įspėja, jog vaikai gali nuskęsti net ir labai sekliame vandenyje – sodo tvenkinukuose, pripučiamuose baseinėliuose ar kitose vandens talpose. Mažų vaikų galva yra santykinai sunki, todėl jie gali lengvai persisverti ir nebesugebėti patys atsikelti.
Mažas vaikas pavojuje dažnai atsiduria nebūtinai pačių maudynių metu, bet netikėtai priėjęs prie vandens be suaugusiųjų priežiūros. Todėl itin svarbi ne tik nuolatinė suaugusiųjų priežiūra, bet ir fizinės apsaugos priemonės: tvorelės, užraktai, dangčiai ar kiti barjerai, neleidžiantys vaikams patekti prie vandens.
Saugios maudynės: ką verta prisiminti tėvams?
Vandens saugumo specialistai sutaria dėl kelių pagrindinių taisyklių:
- vaikai prie vandens visada turi būti nuolat stebimi (ir būtinai iš arti);
- mažamečiai vandenyje turėtų maudytis su suaugusiais asmenimis arba būti pasiekiami ranka;
- telefonas ir kiti dėmesį blaškantys įrenginiai neturėtų daryti neigiamos įtakos vaiko priežiūrai;
- į plaukimo pamokas vaiką verta užrašyti kuo anksčiau (t. y. nelaukiant 2 klasės, kai vaikai plaukti mokomi pagal valstybės ir savivaldybių programą);
- panaudojus baseinėlį, vandenį iš jo būtina išleisti (ta pati taisyklė galioja ir kitoms vaiko aplinkoje esančioms atviroms vandens talpoms);
- saugumą užtikrina keli apsaugos „sluoksniai“: priežiūra, plaukimo įgūdžių tobulinimas ir gelbėjimosi liemenės;
- verta išmokti pirmosios pagalbos ir gaivinimo veiksmų.
Taip pat skaitykite:
Taigi, poilsis prie vandens telkinių gali būti saugus ir malonus, tačiau yra viena būtina sąlyga – būtina išlikti budriems ir nuo besimaudančių vaikų nenuleisti akių.
