Vienkartinė neištikimybė: prisipažinti ar nutylėti?

Viena naktis, vienas bučinys ar vienas sprendimas, dėl kurio iškart pasigailėjote. Santykiai su partneriu geri, šeima brangi, skirtis nenorite, o tai, kas nutiko, jūsų akimis, daugiau niekada nepasikartos. Lieka vienas klausimas – ar partneris turi teisę apie tai žinoti?

Prisipažinti ir rizikuoti sugriauti tai, ką kūrėte daugybę metų? O gal nutylėti, pačiam nešti kaltę ir neleisti vienai klaidai sužeisti žmogaus, kurį mylite?

Vieno visoms poroms tinkamo atsakymo į šį klausimą nėra. Tačiau būtent vienkartinė neištikimybė gali tapti itin sudėtinga dilema: kartais pasakyti tiesą atrodo sąžiningiausia, o kartais kyla klausimas, kam iš tiesų prisipažinimas būtų naudingas.

„Partneris turi teisę žinoti“

Vienas stipriausių argumentų už prisipažinimą – santykiuose esantis žmogus turi teisę žinoti tiesą apie tai, kas gali pakeisti jo požiūrį į santykius.

Neištikimybė nėra vien ją padariusio žmogaus patirtis. Ji paliečia ir partnerį, nors šis apie ją kol kas nieko nežino. Nutylint iš jo tam tikra prasme atimama galimybė pačiam nuspręsti, ar jis nori tęsti tokius santykius.

Ypač svarbu pasakyti tiesą, jei neištikimybė galėjo sukelti pasekmių partnerio sveikatai, pavyzdžiui, buvo nesaugių lytinių santykių ir egzistuoja lytiškai plintančių infekcijų rizika.

Tačiau yra ir dar vienas aspektas – paslaptys kartais pradeda keisti pačius santykius. Kaltė gali paskatinti atsitraukti nuo partnerio, tapti irzlesniam, vengti tam tikrų temų, saugoti telefoną ar perdėtai stengtis kompensuoti savo poelgį.

Tuomet paslaptis, apie kurią partneris nieko nežino, vis tiek atsiranda tarp dviejų žmonių.

O gal prisipažindamas tiesiog palengvini sau?

Yra ir visiškai kitoks požiūris.

Jeigu tai iš tiesų buvo vienkartinis įvykis, žmogus nuoširdžiai gailisi, nutraukė bet kokį ryšį su trečiuoju asmeniu ir yra įsitikinęs, kad situacija nepasikartos, kyla klausimas: ką duos prisipažinimas?

Neištikimas buvęs žmogus galbūt pajus palengvėjimą – paslapties nebėra, kaltė išsakyta. Tačiau nuo tos akimirkos skausmą turės nešti ir partneris.

Jis gali pradėti abejoti visu tuo, kuo iki šiol tikėjo: kada tai prasidėjo, ar tikrai buvo tik vienas kartas, ar galima pasitikėti partneriu išvykus, kodėl taip nutiko, ar jis buvo nepakankamas?

Todėl prieš prisipažįstant verta savęs paklausti labai nepatogaus klausimo: sakau tiesą todėl, kad partneris nusipelno ją žinoti, ar todėl, kad pats nebenoriu gyventi su kaltės jausmu?

„Tai buvo tik vienas kartas“ – bet kodėl?

Ne mažiau svarbus klausimas yra ne tik ar pasakyti, bet ir kodėl tai apskritai įvyko.

Kartais neištikimybė įvyksta santykiuose, kuriuose jau ilgą laiką trūksta artumo, dėmesio ar sekso. Kitais atvejais santykiai gali atrodyti geri, o neištikimybę paskatina konkreti situacija, alkoholis, stiprus susižavėjimas kitu žmogumi, noras pasijusti geidžiamam ar tiesiog labai prastas sprendimas.

Tai nėra neištikimybės pateisinimas. Tačiau jei žmogus sau pasako tik „padariau klaidą ir daugiau taip nebus“, nebandydamas suprasti, kas leido peržengti ribą, pažadas sau gali būti ne toks tvirtas, kaip atrodo.

Todėl verta sau atsakyti: ko tuo metu ieškojau? Ko man trūko? Kokią ribą sau leidau peržengti? Kas turėtų pasikeisti, kad panašioje situacijoje ateityje pasirinkčiau kitaip?

O jeigu šeimoje yra vaikų?

Kai pora augina vaikus, dilema gali tapti dar sunkesnė.

Atsiranda baimė, kad viena išpažintis gali sukelti didžiulę santykių krizę ar net skyrybas. Tada gali kilti pagunda galvoti: jeigu niekas nesužinos, šeima nenukentės.

Tačiau vaikų turėjimas savaime nėra priežastis nei būtinai nutylėti, nei būtinai prisipažinti.

Vaikams svarbi ne vien formaliai kartu gyvenanti mama ir tėtis. Jiems svarbi ir atmosfera namuose, tėvų tarpusavio pagarba, emocinis saugumas. Jei paslaptis ima griauti poros ryšį, vaikai gali jausti įtampą net nežinodami jos priežasties.

Kita vertus, suaugusiųjų santykių detalės neturėtų tapti vaikų našta. Kad ir kokį sprendimą priimtų pora, konfliktuose svarbu neįtraukti vaikų ir neversti jų rinktis vieno iš tėvų pusės.

Jei nusprendėte prisipažinti

Pasakyti „aš buvau neištikimas“ ir tikėtis, kad po vieno pokalbio gyvenimas grįš į ankstesnes vėžes, greičiausiai nepavyks.

Partneriui gali reikėti laiko. Gali kilti pyktis, liūdesys, daugybė klausimų, noras atsitraukti ar priešingai – išsiaiškinti kiekvieną detalę.

Tokiu atveju svarbu nepradėti savo elgesio teisinti partnerio trūkumais: „tu man neskirdavai dėmesio“, „mes seniai neturėjome sekso“, „tu visada buvai pavargęs“. Santykių problemos gali priklausyti abiem, tačiau sprendimas būti neištikimam priklauso tam, kuris jį priėmė.

Taip pat nereikėtų reikalauti greito atleidimo vien todėl, kad tai buvo „tik vienas kartas“.

Vienam žmogui vienkartinė neištikimybė gali būti klaida, kurią įmanoma išgyventi. Kitam – riba, po kurios santykių tęsti jis nebenori. Abi reakcijos gali būti realios.

Ar po neištikimybės santykiai gali išlikti?

Neištikimybė nebūtinai automatiškai reiškia santykių pabaigą. Kai kurios poros po jos išsiskiria, kitos nusprendžia likti kartu ir palaipsniui atkurti pasitikėjimą.

Tačiau „atleidau“ nebūtinai reiškia „pamiršau“.

Pasitikėjimas paprastai grįžta ne nuo pažado, kad daugiau taip nenutiks, o nuo daugybės vėlesnių veiksmų: atvirumo, nuoseklumo, gebėjimo išbūti partnerio pyktį ir klausimus bei noro suprasti, kas nutiko santykiuose ir pačiam žmogui.

Kai kurioms poroms šį laikotarpį lengviau išgyventi padedant porų psichologui ar psichoterapeutui.

Prisipažinti ar nutylėti?

Universalaus atsakymo nėra. Tačiau sprendžiant verta galvoti ne vien apie tai, kas padės išsaugoti santykius šiandien, bet ir apie tai, kokius santykius norite turėti po metų ar penkerių.

Ar galėsite būti artimi žinodami, kad tarp jūsų liko tokia paslaptis? Kas nutiktų, jei partneris apie neištikimybę sužinotų ne iš jūsų? Ar prisipažįstate dėl jo teisės žinoti, ar norėdami atsikratyti savo kaltės? Ir ar tikrai supratote, kodėl peržengėte ribą?

Kartais sunkiausias klausimas nėra „ar pasakyti?“.

Jis skamba taip: jeigu būtumėte kitoje pusėje – ar norėtumėte žinoti?

 

O kaip manote jūs – apie vienkartinę neištikimybę partneriui reikėtų prisipažinti ar, jei ji tikrai niekada nepasikartos, geriau šią naštą neštis pačiam?