„Žinau, kad turiu išlikti rami, bet nebegaliu“: kai vaiko pykčio priepuolis išveda iš kantrybės ir mamą

Vaikas rėkia, verkia, krenta ant žemės, o jūs jau dešimtą kartą ramiai kartojate, kad suprantate, jog jis pyksta. Teoriškai žinote, ką reikėtų daryti: nekalbėti pakeltu tonu, priimti vaiko emocijas, išlikti šalia. Tačiau kažkurią akimirką pajuntate, kad pačios kantrybė baigėsi. Vaiko pykčio priepuoliai gali būti sunkūs ne tik vaikui – stiprias emocijas tuo metu išgyvena ir tėvai.

„Išlikite ramūs“ – turbūt vienas dažniausių patarimų, kuriuos išgirsta mažų vaikų tėvai. Tik realybėje ramiai stebėti dvidešimt minučių trunkantį klykimą parduotuvėje ar trečią pykčio priepuolį per vieną vakarą gali būti gerokai sunkiau, nei skamba.

Ir kartais problema jau nebe tai, kaip nuraminti vaiką, o kaip pirmiausia nesprogti pačiai.

Kodėl vaiko pyktis taip greitai „užkuria“ ir mamą?

Mažų vaikų pykčio priepuoliai yra normali raidos dalis. Jie dažniausiai prasideda maždaug nuo 18 mėnesių, kai vaikas jau turi labai stiprių norų ir emocijų, tačiau dar neturi pakankamai gebėjimų juos išreikšti ir reguliuoti. Pykčio priepuolį gali išprovokuoti nusivylimas, nuovargis, alkis, per didelis dirgiklių kiekis ar paprasčiausias noras būti savarankiškam.

Tačiau tuo metu kambaryje yra dvi nervų sistemos, o ne viena.

Mama taip pat gali būti neišsimiegojusi, pavargusi po darbo, skubėti pagaminti vakarienę, galvoti apie rytojaus darbus ar jau būti atlaikiusi kelis konfliktus tą pačią dieną.

Todėl scena gali atrodyti labai pažįstamai: vaikas pradeda rėkti todėl, kad bananas perlūžo pusiau, o mama supranta, kad bananas čia visiškai niekuo dėtas – tiesiog abiem šiai dienai jau gana.

Specialistai atkreipia dėmesį, kad tėvams išlikti smalsiems ir ramiems vaiko pykčio metu ypač sunku, kai jie patys patiria stresą, yra neišsimiegoję ar turi kitų rūpesčių.

„Bet juk aš suaugusi – turėčiau susivaldyti“

Žinojimas, kaip reikėtų elgtis, dar nereiškia, kad kiekvieną kartą pavyks taip ir padaryti.

Vaikas gali rėkti tiesiai į veidą, spirti, mušti, mėtyti daiktus arba kartoti tą patį reikalavimą daugybę kartų. Viešoje vietoje prisideda dar vienas sluoksnis – jausmas, kad aplinkiniai stebi ir vertina.

Būtent gėda ir aplinkinių žvilgsniai gali dar labiau apsunkinti tėvų gebėjimą išlikti ramiems.

Todėl tikslas neturėtų būti tapti mama, kuri niekada nesusierzina. Kur kas naudingiau išmokti atpažinti momentą, kai pačios pyktis dar tik kyla.

Pirmiausia – ne vaikas, o kelios sekundės sau

Jeigu jaučiate, kad tuoj pradėsite šaukti, nebūtina tą pačią sekundę išspręsti vaiko pykčio priežasties.

Jei vaikas yra saugus, galima kelioms akimirkoms sustoti. Lėtai įkvėpti. Suskaičiuoti iki dešimties. Sąmoningai nuleisti balsą. Jei šalia yra kitas suaugęs žmogus – paprašyti jo trumpam perimti situaciją.

Specialistai būtent tokias paprastas pauzes rekomenduoja tada, kai tėvai jaučia, kad jų pačių emocijos pradeda imti viršų.

Kartais viena mintis gali padėti labiau nei dešimt auklėjimo metodų:

„Man nereikia šios situacijos išspręsti per minutę.“

Per patį pykčio priepuolį – kuo mažiau žodžių

Kai vaikas jau visiškai apimtas emocijų, ilgas aiškinimas, kodėl negalima dar vieno saldainio, kodėl reikia apsiauti batus ar kodėl negalima mušti sesės, dažniausiai nėra pats tinkamiausias metas.

Stipriai susijaudinusiam mažam vaikui gali būti sunku apdoroti ilgą informaciją, todėl rekomenduojama kalbėti ramiai, lėtai ir labai paprastai.

Užtenka kelių sakinių:

„Matau, kad labai pyksti.“

„Norėjai dar pažaisti.“

„Aš esu čia.“

Jei vaikas muša ar spardo:

„Pykti galima. Mušti – ne.“

Visa išsami diskusija gali palaukti.

Suprasti jausmą nereiškia nusileisti

Čia dažnai ir slypi viena didžiausių tėvų dilemų.

Jeigu vaikas rėkia todėl, kad negavo saldainio, jo nusivylimą galima pripažinti ir kartu nepirkti saldainio.

Ribos ir empatija neprieštarauja viena kitai. Specialistai pabrėžia, kad nereikėtų pakeisti savo sprendimo vien tam, kad pykčio priepuolis kuo greičiau baigtųsi. Priešingu atveju vaikas gali išmokti, kad stiprus protestas padeda gauti tai, ko nori.

Galima sakyti:

„Žinau, kad labai norėjai. Suprantu, kad pyksti. Šiandien saldainio nepirksime.“

Ir viskas.

O jeigu mama vis dėlto suriko?

Būna.

Kartais balsas pakyla anksčiau, nei spėjame prisiminti visas perskaitytas knygas apie vaikų emocijas.

Svarbiausia, kas vyksta po to.

Kai abu nusiramina, prie situacijos galima sugrįžti. Jei mama šaukė, galima tai įvardyti: „Aš labai supykau ir pradėjau šaukti. Turėjau kalbėti kitaip.“

Tai nereiškia, kad reikia atsisakyti nustatytos ribos. Galima atsiprašyti už savo reakciją ir kartu išlaikyti sprendimą, dėl kurio vaikas pyko.

O tada – judėti toliau. Po pykčio priepuolio vaikui taip pat svarbu pajusti, kad konfliktas baigėsi ir ryšys su tėvais niekur nedingo.

Kartais verta ieškoti ne „blogo elgesio“, o dėsningumo

Jeigu atrodo, kad vaikas pastaruoju metu sprogsta dėl kiekvienos smulkmenos, verta kelias dienas tiesiog stebėti, kada tai nutinka.

Gal didžiausi pykčiai prasideda:

• grįžus iš darželio;
• prieš vakarienę;
• kai vaikas neišsimiegojęs;
• triukšmingose vietose;
• kai reikia nutraukti mėgstamą veiklą;
• tada, kai visa šeima kažkur skuba.

Alkis, nuovargis ir per didelis stimuliavimas yra dažni mažų vaikų pykčio priepuolių veiksniai.

Kartais veiksmingiausias „tantrumų valdymo metodas“ pasirodo esantis ne stebuklinga frazė, o užkandis prieš kelionę namo, ankstesnis miegas ar penkių minučių perspėjimas, kad netrukus reikės baigti žaisti.

Vaikui reikia ramaus suaugusiojo. Bet suaugusiajam irgi reikia pagalbos

Mažas vaikas dar tik mokosi reguliuoti stiprias emocijas. Dažnai jam tam reikia suaugusiojo pagalbos – tai vadinama bendra emocijų reguliacija (koreguliacija). Suaugusysis savo buvimu, ramiu balsu ir reakcija padeda vaikui palaipsniui grįžti į ramesnę būseną.

Tačiau sunku būti tuo ramiu žmogumi, kai pačios resursai seniai išsekę.

Jeigu pastebite, kad vaiko pykčio priepuoliai nuolat sukelia labai stiprią jūsų reakciją, dažnai šaukiate, jaučiate, kad prarandate kontrolę arba tiesiog nebežinote, kaip tvarkytis, verta prašyti pagalbos – partnerio, artimųjų ar specialisto.

Nes kartais mamai reikia ne dar vieno patarimo, kaip nuraminti vaiką.

 

Kartais pirmiausia reikia, kad kažkas padėtų atsikvėpti jai pačiai.