TVTėvų alkoholizmas. Kaip jis paveikia vaikus?
Gyvenimas šeimoje, kurioje vienas iš tėvelių yra priklausomas nuo alkoholio, nesaldus, o ypač patiems mažiausiems jos nariams. Tiesa ta, kad jos centru tampa ne mažylis, o tas, kuris turi bėdų dėl stikliuko: juk namuose nuolat aidi barniai, o jų gyventojai, užuot visą savo rūpestį ir meilę atidavę atžalai, priversti kontroliuoti vieni kitus, nuolat mąstyti, kaip situaciją būtų galima pakeisti į gerąją pusę, kaip „perauklėti“ vyrą arba žmoną. Į tai, kad tėvų priklausomybė nuo alkoholio yra tiesiogiai susijusi ir su vaiko problemomis, atsižvelgiama labai retai. Deja, be reikalo – būtų galima išvengti daugybės neigiamų pasekmių.
Apmaudu, tačiau dažniausiai šeima vengia pripažinti, kad alkoholio vartojimas – tai ne tik blogas elgesys ir prastas pavyzdys, žalingas įprotis ar silpnavališkumo požymis, o būtent liga, kuri žaloja ne tik tą, kuris geria, bet ir visą šeimą. Jeigu kuris nors iš tėvelių tampa priklausomas nuo stikliuko, vaikas dažniausiai prisiima sau vieną iš keturių rolių.
„Šeimos herojus“
Tai labai paklusnus vaikutis, kuris rodo gerus rezultatus įvairiose srityse. Nei mokytojai, nei tėvai niekada nepavadintų jo problemišku. Netgi atvirkščiai – tokiu vaiku galima gėrėtis ir didžiuotis. Tačiau yra pusė, kurios niekas nemato: viskas, ką daro vaikas, daroma ne iš aistros ar susidomėjimo, o dėl to, kad aplinkiniai pastebėtų, pagirtų, laikytų geriausiu iš visų.
Savo elgesiu toks vaikas neretai primena mažą suaugusįjį: jis brandus, atsakingas, visada pasirengęs padėti (juk už tai jį kas nors pagirs). Jis labai jautriai išgyvena dėl kiekvienos klaidelės, nes negali sau leisti būti netobulam. Jis nesijaučia visavertis – kad tai pajustų, jam reikia pasiekimų ir pagyrų.
Kai vaikas užauga: įprotis prisiimti atsakomybę už visus ir viską išlieka visą gyvenimą. Dukra arba sūnus gali tapti darboholiku, o savo partneriu pasirinkti tą, kuris elgiasi vaikiškai, yra priklausomas ar turi kokių nors bėdų. Jis nori būti reikšmingas ir reikalingas.
„Atpirkimo ožys“
Jis neturi jėgų ir vidinių resursų, kad sulauktų tokio pasisekimo, kaip „šeimos herojus“. Jį retai giria, nes jis „nenusipelnė“. Tačiau vaikui būtina, kad jį pastebėtų, todėl jis puola į kitą kraštutinumą – pradeda praleidinėti pamokas, veliasi į peštynes ir panašiai.
Jam skaudu ir jis piktas, ir nieko su tuo negali padaryti. Tokių vaikų suaugusieji dažniausiai nepalaiko, todėl jie ieško panašių į save ir buriasi į grupes, vartoja alkoholį ir narkotikus, turi bėdų su teisėsauga.
Tokiu problemišku elgesiu vaikas atitraukia šeimos dėmesį nuo geriančio tėvo arba motinos.
Kai vaikas užauga: maištingumas, priešiškumas ir kitos panašios savybės neleidžia prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Jam sunku ko nors pasiekti ir atlikti savo pareigas.
„Klounas“
Jis visada linksmas, aktyvus, krečia pokštus, viską nuleidžia juokais, tačiau jo išdaigos aplinkiniams tampa vis nesaugesnės. Už tokio elgesio paprastai slepiasi baimė užmegzti artimus ryšius, nes jie gali suteikti skausmo. Vaikas bijo, kad kas nors iš jo pasijuoks, kai jis tam nebus pasirengęs, todėl pats šaiposi iš visų ir net iš savęs. Aplinkiniai dažnai suklysta, manydami, kad jam „tas pats“, todėl juokiasi ir iš vaiko, o ne iš jo pokštų.
Blogiausia tai, kad prasidėjusios klounados sustabdyti neįmanoma.
Tokiu elgesiu vaikas atitraukia šeimą nuo jos problemų ir suteikia galimybę jai atsipalaiduoti. Tai tampa gyvenimo būdu: problemas stengiamasi apeiti, o ne išspręsti, nuo jų bėgama ir iš jų juokiamasi.
Kai vaikas užauga: jis lieka klounu, nebrandžiu ir nesugebančiu užmegzti artimus ryšius žmogumi.
„Nematomas angelas“
Turėti tokį vaiką tėvams labai patogu: jis tylus, drovus, nesipainioja po kojomis, daug laiko praleidžia vienas, pasinėręs į savo svajas ir fantazijas, nesivelia į konfliktus. Jis beveik neturi draugų, tačiau labai prisirišęs prie daiktų.
Vaikas laikosi neutralios pozicijos dėl to, kad visada jaučiasi nereikalingas ir niekam neįdomus. Jis lieka vienas su savo problemomis, o tėvai dažnai tuo netgi didžiuojasi.
Toks vaikas negali pasireikšti, nes savimi netiki. Tėvų konfliktai formuoja jo požiūrį, kad šeimai jis nesvarbus.
Kai vaikas užauga: paprastai net ir suaugęs jis lieka uždaro būdo, jaučiasi nereikalingas, nesidomi gyvenimu. Dėl to vystosi depresija ir kitos psichinės ligos
Visos šios kaukės užkerta kelią vaiko, kaip asmenybės, vystymuisi. Jos padeda išgyventi nepalankiomis sąlygomis, tačiau „priauga“ ir tampa gyvenimo dalimi, kurios atsikratyti labai sunku. Todėl, kad ir kokį vaidmenį vaikas pasirinko, jam reikia kvalifikuotos psichologo pagalbos – gal netgi labiau, nei vienam iš jo tėvelių, priklausomam nuo alkoholio.
