Pasakos ir skaitiniai

  Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę.

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame — niekur nieko nerado

Buvo toks žmogus mažlaukis. Jis su savo pačia sulaukė tik vieną sūnų. Tas sūnus pradėjo augtie ne mėnesiais, ne metais, ale dienoms ir adynoms. Kad jau jis buvo penkių metų, tai jį joks vyras jau neinveikė.

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu svieto vandravot. Ėjo ėjo, priėjo grįžkelę.

Sykį susitiko Teisybė su Neteisybe, pradėjo rokuotis. Teisybė sako, kad su teisybe geriau žmonėm gyvęt an svieto, o Neteisybė sako, kad su sukimu geriau gyvęt an svieto žmonėm.

Buvo miški ožkełė, turėjo tris mažus vaikelius. Ir ana jau nori ėstie, tai aina miškan ėstie, ė juos aždaro: – Neatsidarinėkit, vaikeliai, būkit lizdi. Aš priėsiu ir jums atnešiu – ir šėkelio, ir pienelio

Senovėj buvo dideliai turtingas žmogus. Jis turėjo tiek pinigų, kad galėjo karčiais mieruot. Jis turėjo vieną sūnų. Tas sūnus kaip buvo dideliai turtingas, tai jis pradėjo tavorščiaut su ponais.

Sako, senovėj, kaip da ilgai turėdavo tarnaut karaliam, vienas žalnierius ėjo namo, paleistas po daug metų. Aidams per girią, patiko raganą. O ten girioj stovėjo labai senas storas medis, o to medžio buvo vidurys tuščias.

Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis.

Vie­nas žmo­gus sa­vo pa­var­gu­sio bro­lio sūnus už tai, kad jie iš­kep­tos auk­si­nės paukš­tės po šmo­te­lį mė­sos su­val­gė, int gi­rią iš­ve&sh

Buvo toks siuvėčius. Jisai, kaip ir kiti siuvėčiai, vaikščiodavo po žmones siūdamas. Užėjo jis in tokį didelį dvarą ir gavo ant ilgo laiko darbą. Tame dvare buvo labai didelis sodas, o tam sode buvo dvidešimts didelių milžinų.

Seniai, labai seniai gyveno viename kišlake motina su sūnumi. — Sūneli, — tarė kartą motina, — še tau pinigų, nueik į pre- kyvietę ir nupirk duonos. Berniukas pasiėmė pinigus ir išėjo iš namų.

Kitąsyk buvo vienas ūkinykas. Jiedu su savo pačia neturėjo vaikų. Vieną sykį kalbas jiedu terp savęs, kad nors kokį jiedu susilauktų vaiką. Teip ir stojos, kad už kelių mėno gimė jų vaikas, ale labai mažas. Toliau tas vaiks biskį paūgėjo, ale didesnis

Kasžin kada kitą kartą, kad visur miškai, girios ir tankynės buvo, tai anuose laikuose gyvenus tarpmiškyje viena šeimyna: tėvas, motina ir jų duktė viena, ale buvusi labai graži. Pas juos ėmę lankytis trys jaunikiai iš kasži

Pasakojama, kad gyvenęs viename mieste tinginys, vardu Sulparas. Pasitaikė sykį Sulparui pakliūti prekyvietėje pas kalvius.

Buvęs toks šuva pasenęs. Gaspadinė nebedavus jam nė lakt, visi jį mušinėję, spardę, jis tiktai valkiojęsy sudžiuvęs, parkoręs, pasišiaušęs, – biaurus buvęs ir pasižiūrėt.

Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokesčiais.

Buvo toks karalius, jis turėjo vieną dukterį. Tą dukterį jis labai mylėjo. Kad ji, būdavo, kur aina, tai liepia žmonėm lenktis prieš ją. Ale sykį išėjo pavaikščiot – atbėgo milžinas ir nunešė ją in savo gyvenimą.

Gyveno diedas su boba. Jiedu neturiėjo vaikų. Sykį pjaustydama barščius nupjovė galą nykščio. Tą galą nykščio užmetė už pečiaus. Ne po ilgam išgirdo toj boba – kažin kas už pečiaus žmogišku balsu šneka. T

Toli toli nuo žmonių tarp miško gyveno senelis. Jis turėjo sūnų, gyveno neturtingai. Neilgai trukus senelis susirgo. Matydamas, kad jau mirtis artinasi, pasišaukęs vienatinį sūnų, pasakė: – Nieko nuo manęs neapturėsi, kaip tik kalav

Meldynuose veisėsi pulkas lapių, tarp kurių viena buvo gudruolė, praminta Švelniakaile. Kartą auštant Svelniakaile slapta nuo kitų savo kūmučių nustyrino į artimiausiąjį kaimą. Kaime visi saldžiai tebemiegojo.

Buvo toks dikčiai bagotas gaspadorius, Jis an savo lauko turėjo valstietį. Tas valstietis, būdavo, dirba pas tą bagočių per nedėlią, tai subatoj, būdavo, gauna gorčių rugių. O turėjo pačią ir vaikų, reikėjo maitytis.

Kitąsyk turėjo tėvas trys sūnus, iš jų vieną kvailiu vadino. Kada tėvas numirė, pasidalino anie broliai turtą tėvo, o tam kvailiui tik primetė tokį mažą veršiuką. Ką jis veiks su tuom veršiuku?.. Jis tą veršiuką papjovė, mės

Kartą atkiūtino pas vilką laputė. Vilkas nudžiugo: — Gerai, kad atčiūžinai, nes man iš alkio grobas grobą ryja. Prišerk mane ligi sočiai, pradžiugink mano širdį. — Gerai, — atsako jam lapė. — Eiva su man

Ar buvo taip, ar nebuvo, tik žmonės šneka, kad kažin kada, labai seniai, netoli Zaamino gyvenęs jaunas samdinys. Jis darbavęsis pas turtingą ir vaidingą bajų.

Bu­va ki­tą kar­tą ka­ti­nas se­nas, la­bai se­nas. Jis vie­ną kar­tą daug puo­dy­nių iš­vars­te, pie­ną iš­la­ke, gas­pa­di­nei daug iš­ka­dų<

ASILAS IŠMINČIUS Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog gudresnio už jj nesą pasaulyje. Kartą užėjo asilas į sodą.

Pasaulyje esama daug tinginių, bet nėra nė vieno bent kiek panašaus į Tinginį Achmedą. Achmedas buvo didžiausias tin­ginys pasaulyje, niekas negalėjo su juo lygintis tinginyste.

Kartą lapė, vėžlys ir skruzdėlė sumanė drauge keliauti. Išei­na jie į kelią, eina eina ir mato — pribarstyta sorų.

Kitą kartą pasaulyje gyveno kikilis. Susisuko lizdą medyje ir išperėjo vaikelius. Sykį prie to medžio priėjo dramblys ir ėmė trintis. Medis sudrebėjo, kikilio lizdas suiro, mažyčiai paukšteliai iškrito ir užsimušė.

Senų senovėje toks žmogelis gyvenęs. Jis turėjo porą jau­čių ir asilą. Rytais žmogelis, uždėjęs ant asilo maišelį grūdų, varydavo jį su jaučiais į lauką. Ten jis arė žemę ir sėjo kvie­čius.

Kartą gyveno pasaulyje purplelis ir lapė. Vieną dieną purp­lelis išėjo iš namų maisto ieškoti. Lapė irgi išėjo. Ji buvo alka­na. Pamatė purplelį, ir jai ėmė seilės varvėti.

Kartą šuo ir katė dėl kaulo susipešė. Katė sako šuniui: —    Pakentėk mažumėlę! Šit susirgs bajaus arklys ir nugaiš, tada sočiai mėsos prisikirsi, ir kaulų bus iki valiai. O bajus suprato gyvuli

Kartą gyveno lapė. Sykį ji įlindo į sodą, pilną pilnutėlį vai­sių. Ir įniko ji ten lankytis kas naktį, prisipringdavo saldžių vy­nuogių, nuvirsdavo miegoti ant minkštos žolės ir išeidavo tik švintant.

Kartą gyveno moteriškė su šešiais sūnumis. Jie buvo tokie pavargėliai, kad net vandens neturėjo sočiai atsigerti. Vieną die­ną ji sako sūnums: —    Argi taip visą amžių ir badausime? Ruoškitės, ein

Kartą gyveno caras, vienui vienas — nevedęs. Pas jį tarnavo šaulys, vardu Andrejus. Išėjo kartą šaulys Andrejus į medžioklę. Visą dieną vaikščiojo vaikščiojo po girią — nepasise­kė, nei paukš

Seniai, labai seniai gyveno vienas senukas. Jis turėjo ne­dorą sūnų. Senuko kieme augo medžiai, o atokiau kampe buvo duobė. Kartą senukas išėjo į kiemą ir staiga mato, kaip iš duo­bės kiša galvą drakonas.

Kadai kadės Čine gyveno vienas padišachas. Ilgai jis netu­rėjo sūnaus. Pagaliau jo žmona pagimdė berniuką.

Šaltą žiemą važiavo ponas ir čigonas. Čigonas buvo ponui už vežėją. Ponas vilkėjo storais kailiniais, o čigonas buvo tik tinklu susisupęs. Ponas sėdi, sėdi, jau ir šaltis pradeda imti.

Kartą ūkininkas bažnyčioje klausosi pastoriaus pamokslo ir girdi tokius žodžius: ,,Baž nyčiai reikia atiduoti paskutinį, ką turi. Užtai dievas atlygins dešimteriopai.

Vienąsyk gyveno senas laukininkas. Jo troba buvo visai sutrūnijusi, tai sumanė naują pasistatyti, bet neturi medžių. Suka galvą, kur jų gaut.

Kartą vienam ponui bevažiuojant sulūžo karieta. Dar laimė, kad čia pat arti kalvis pasitaikė! Ponas liepė karietą sutaisyti, o kalvis už darbą paprašė viso rublio. Nieko nedarysi — kas reikia, tai reikia.

Vienas eigulys turėjo labai gudrų sūnų. Ponas, sužinojęs apie savo eigulio sūnaus gudrumą, siuntė ūkvedį atvesti to gudruolio į dvarą. Ūkvedys nujojo, pririšo arklį prie durų staktos ir išdidžiai, kaip briedis, eina eigulio trobon.

Kartą miško pakraštyje gyveno lūšnelėje išmanus žmogelis, vardu Mačatinis. Savo poną dažnai jis taip gudriai apmaudavo, kad žmonės tik pečiais gūžčiodavo.

Buvo senelis ir senelė. Nieko neturėjo, vargingai gyveno. Kartą senelė ir sako: — Seni, seni, eik girion, gal ten kokį lapelį ar rūgštynių stiebelį rasi — viralo išsivirsime, vis badu nenumirsime.

Seniau žmonės buvo bemoksliai. Važiavo karalius keliu. Mato — seniukas kasa griovį. Tai karalius ir sako: — Tai griovį kasi? — Kasu. — Ar daug žemės turi? — Penkis hektarus. — Tai kiek pajamų turi? — Apie d

Vienoje karčemoje nepažįstamas žmogus sekė pasakas. Jį apspitęs klausėsi didelis būrys žmonių. Kunigai bernardinai, važinėdami po apylinkes, vienuolyno reikalams rinko pinigus. Užėję į karčemą, susidomėjo pasakorium.

Dubingių ežeras – Asveja Tada, kai Dubingių ežero vietoje dunksojo plati dykynė, ten šone ant aukštumėlės,, kur dabar stovi miestelis, gyveno senas žmofgus, vardu Aš Vėjas.

Anės kraitis – Obeliai Seniai seniai gyveno neturtingas dėdulė. Jis turėjo labai gražią dukterį vardu Anę. Apšiurusi jo trobelė stovėjo ant upelio kranto, o jos pašalyje kerojo obelis-Anės kraitis.

Vieną kartą traukė iš medžioklės senas katinas. Beeidamas susitiko vilką. — Kur tu eini, katinėli?—klausia jo vilkas. — Į kurmio vestuves,— atsakė katinas, raitydamas ūsą. — O ką ten, sveikas, veiksi? — Mu

Buvo senelis ir senelė, ir neturėjo jie vaikų. Kartą pavasarį senelis išarė dirvą, išakėjo ir pasėjo grikius. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero ir lesa grikius.

SERGEJUS AKSAKOVAS RAUDONOJI GĖLELE Vienoje karalystėje, gyveno turtingas pirklys, garbingas žmogus.

Seniai, labai seniai gyveno pasaulyje padišachas. Kartą jis išėjo į rūmų sodą ir mato – pešasi du žvirbliai. Kai prie jo priėjo viziriai ir mulos, padišachas jų paklausė: -    Rytą mačiau pešant

EŽERAS RIEŠUTO KEVALE ai buvo seniai, kai mūsų žemėje dėjosi nepaprasti dalykai.   Pabudo kartą vienas ūkininkas anksti rytą ir žvilgtelėjo pro langą. Staiga nustebęs ėmė šaukti: — Žiūrėkit, žiūrėkit! Pieva užlieta.

DVIRAGIO EŽERAS Salos — tai vandens skalaujami kalneliai. Tarytum replėmis atgnybęs žemę, laiko ir plauja jų krantus ežeras Dviragis. Jo liemuo nutįsęs toli, iki pat Krylių kaimo.

Kaiip istorikai sako, senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais. Tai tiesa, nes ir dabar dar daugelyje vietų, kur tik pažvelgsi, dangaus ribą dengia miškai.

Miško kirtime augo gražus šermukšnis. — Žaliuok, žydėk ir brandink paukšteliams uogas! — eidamas pro šalį, linkėdavo jam miško sargas. Medelis tarpo, klestėjo ir vieną pavasarį pasipuošė ba

Čedaso ežeras gal tuo ir garsėja, kad daug ką jis vilioja ir džiugina jaukiomis apylinkėmis. Tuo tarpu kiti, žiūrėk, bodisi, neranda nieko patrauklaus; sako, ten nyku, ilgesys slegia.

Kas važiuoja iš Kamajų Rokiškin arba iš Rokiškio į Kamajus, tas pastebi tolumoje švytintį mažą žydrą ežeriuką. Gilioje senovėje gyveno ten nepaprasta verpėja ir audėja, vardu Upė.

Ledo rūmuose nuo seno Senis Šaltis sau gyveno. Ir turėjo jis anūką — Šaltanosį Ledinuką.

Seka pasaką senelė: Pagiry — žvejų trobelė, O trobelėje nuo seno Trys sesutės sau gyveno. Ir turėjo jos broliuką — Striuką buką Bebenčiuką.

Eglė ošia ir siūbuoja. Strazdas tupi ir dainuoja: _____________________________________ — Kirsiu kirsiu Aš eglyne Žalią eglę Ištekinę. Storą lazdą Nusidrošiu, Miško žvėris Išvanosiu.

Katinėlis su gaidžiu Statė namą po medžiu. Pasistatė ir gyvena. Dun dun dun! — kažkas dundena.

Vaje, tai buvo gobšus senis! Jo pavardė Raulys Skarmalas. Kitą tokį gobšuolį vargu ar pasaulyje sutiksite. Jis net vandens stiklinės neduodavo ištroškusiam pakeleiviui veltui. Jei padarys kokią paslaugą, tai devynius kail

Vieno pono sūnus, nuėjęs in girią, paklydo. Susitiko tokį poną, – o tai buvo velnias, – kurs jį nusivadino pas save tarnautų... – Aik pas mane, – sakė. – Pas mane darbo nedaug: tik levą pašert ir asilyčią. Asilyčiai

Sako, kaip kitąsyk prie baudžiavų žmonės buvo vietoj šunes, o tankiai ir apmainydavo žmones an šunų. Ale vienam dvare buvo labai baisus ponas. Žmones mušdavo įsmert, žmonės, baisiai mušami, turėjo sunkiai dirbtie. Sykį baudž

Buvo diedas su boba, turėjo jiedu avinuką. Ale toj boba tą savo dieduką neužkentė ir pati nežinojo kartais, ko no jo reikalaut. Ale vieną sykį sako toj boba: – Vesk tu tą avinuką in miestą, parnešk pinigų, mėsos, puodelį, pančekas ir čever

Kitą kartą viename kaime gyveno du bernaičiai. Vieną žmo­nės buvo praminę Asoku Geruoju, o kitą — Asoku Piktuoju. Asokas Piktasis buvo netikusio būdo. Amžiais jis visus skriausda­vo, su niekuo nesutarė.

Ar esate ką girdėję apie sparnuotus žirgus? Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau žirgai ne tokie būdavę kaip dabar. Ir žeme, ir oru skriete skriedavę. Bet paskui jiems vienas žmogus nupjaustęs sparnus.

Buvo storas Bajoras Garbiniuota barzda. Vaikštinėjo Bajoras Su gumbuota lazda. ___________________ Vaikštinėjo po orą Dvaro ponas puikus, O pas poną bajorą Jautis arė laukus.

Jei žilagalvė Keloglano motina nebūtų radusi penkių kuru­šių-nieko blogo nebūtų atsitikę. Motina su sūnumi nebūtų praradę ramybės, miego.

Seniai, labai seniai gyveno sultonas. Vaikų jis neturėjo. Kartą išvyko į kelionę ir sutiko dervišą, kuriam apsakė savo sielvartą. Dervišas sako: —    Imk štai šitą obuolį, vieną jo pusę suvalgy

 Seniai, labai seniai gyveno vienas medžiotojas. Kas rytą jis eidavo į mišką medžioti, nušautų žvėrių mėsą parnešdavo namo, o jų kailius parduodavo valstiečiams.

Gyveno kartą žmogus, pravarde Arkliakukulis. Taip jį žmonės praminė todėl, kad ganė turtuolio setchėjaus arklius ir rinko arklių kukulius. O kam juos rinko, niekas nežinojo.

Kitados gyveno vienas tinginių tinginys su savo doruole pačia. Pati buvo be galo ištikima vyrui, jo prisibijojo ir nuo­lankiai klausė.

Gyveno pasaulyje du bičiuliai, gyveno, o paskui pasimirė. Ir vienas iš tų bičiulių atgimė kaip dievas Indra, o kitas — kaip var­guolis žvejys, kuriam likimas davė tokią pat varguolę pačią.

Kartą vieniems vargetoms sodiečiams gimė berniukas. Visai dar mažutį jį apsėdo piktoji dvasia. Ir vos ta piktoji dvasia apsi­rinko sau berniuką per buveinę, jo tėvai ėmė ir pasimirė. Anūkas auginti liko senai bobulei. Bėgo metai.

Gyveno kartą toks žmogus su pačia, ir turėjo juodu sūnų. Kai sūnui suėjo dvylika metų, motina pasimirė. Liko juodu su tėvu vienu du. Tėvas prekiavo šiuo bei tuo, o sūnus jam padėjo. Prekiauti jiems nesisekė.

Kitąsyk buvo diedas su boba, turėjo jiedu dukterį ir mažą sūnų. Tėvai, važuodami in miestą, prisako dukteriai: – Tu jau nedurna – saugok vaiką ir niekur iš namų neišeik, tai mes tau parvešim pyragą ir skepetaitę.

Atėjo metas senam tėvui mirti, pasišaukė jis savo penkis sūnus ir sako: — Mano vaikai, baigiau savo žemės kelionę. Palieku jus. Bet, kol neužmerkiau akių amžiams, papasakosiu jums vieną atsitikimą.

Vienas senas bajoras pasišaukė savo sūnų ir sako jam: — Laikas tau, sūneli, paklajoti po platųjį pasaulį, pačią susirasti. Tu jau suaugęs, o metai slenka nejučia. Pats žinai, javus reikia piauti, kol grūdai nebyra.

Seniai, labai seniai gyveno neregys ir šlubis. Patys jie valios ant savęs neturėjo, vienas priklausė vienam ponui, kitas — kitam, bet panaši dalia juodu suvedė, ir abu vargšai susidraugavo.

Gyveno kartą jaunikaitis, vardu Apangas. Kai ateidavo pjūties metas, jis persikeldavo į lūšnelę vidury lauko ir sergėdavo ryžius.

Seniai, labai seniai gyveno toks žmogus. Jo pati buvo mirusi ir palikusi jam du sūnus. Tasai žmogus statė iš bambuko bučius, gaudė žuvį, pardavinėjo ją turguje ir taip sau pelnėsi duoną.

Vieną dieną Pelytė Smailytė sumanė paplaukioti laiveliu. Diena buvo labai graži, nors
pamažu kilo vėjas. Antinas Gagas, nuomojantis laivelius, įspėjo:

Gyveno kartą Kaire, Alacho globojamame mieste, toksai kurpius, lo­pantis senas kurpes.

Girdėjau, o laimingasis karaliau, jog Aleksandrijos mieste gyveno kitados du žmonės, ir vienas buvo dažytojas, vardu Abu Kiras, o ki­tas — barzdaskutys, vardu Abu Siras.

Tais pat laikais gyveno žvirblis, kuris kas dieną svečiuodavosi pas vieną paukščių karalių. Ir užsibūdavo pas jį labai ilgai — atskrisdavo pirmu­tinis, o išskrisdavo paskutinis.

Gyveno pas vieną žmogų pelė ir žebenkštis. O tas žmogus buvo vargšas. Kartą pasiligojo to žmogaus draugas, o kad gydytojas liepė jam vaduo­tis nuo ligos lukštentais sezamais, davė anam saiką sezamų ir paprašė iš

PASAKA APIE VARINĮ MIESTĄ Kitados, žiloje senovėje, praeitin nugrimzdusiais laikais, gyveno Sirijos Damaske toksai valdovas, kalifas, o vardu jis buvo Abdas al-Malikas, Mervano sūnus.

Senovėj, dar prieš Vilhelmą Užkariautoją, Ylio salos pelkė­se gyveno žmogus, vardu Tomas Hikatriftas. Jis buvo varguo­lis ir tarnavo pas ūkininkus, bet toks buvo stiprus, kad dviejų dienų darbą atlikdavo per vieną dieną.

Buvo kartą sena moterėlė, ji gyveno viena mažoj trobelėj vakarų Anglijoj. Prieš tą trobelę buvo darželis, kur augo ro­žės ir gvazdikai, ir dar visokios daržovės ir žolelės jos stalui.

Seniai, seniai, labai seniai, Kai kiaulės skraidė padebesiais, Tabaką kramtė beždžionytės, O vištos lesė jį po lapą It narsios jos nuo šito tapo, O antys garsiai kry-kry krykė! Buvo kadaise sena kiaulė su trim paršiukais.

Sako, kitąsyk buvo toks kalvis. Jis prastai dirbdavo, mažai turėjo darbo ir buvo labai biednas. O jis turėjo tokią pačią, kad ji, tos biednystos nepakeldama, krimto jam galvą, kad ji biedna, nėr kuom maitytis. Tas kalvis iš neapkantų, aidams in

Milžinė, saka, buvį neišmintingi. Pastatydavį namus be lungų, tė su sietu norėdavį saulės įnešti. Pašarų sukraudavį unt tvartų, karvis, gyvulis pajėmį sukeldavį unt kūtis: kė paėsdava, vėl nukeldavį.

Buvo diedas su boba, turėjo jiedu šunį ir daugiau nieko. Tas šuo, būdavo, medžioja, jam mėsą velka, ir tie seniai teip mito. Kada jau tas šuo paseno, sako boba diedui: – Jau tas šuo niekam nevertas, jau mėsos neparne&s

Vie­nai po­niai gi­mė sūnus. Tar­nas, no­rė­da­mas tą kū­di­kį pavogt, iš­te­pė po­niai bur­ną viš­tos krau­ju, kad jos vy­ras ti­kė­tų, ji su­ėdus gi­mu­

Viešpataujant gerajam karaliui Artūrui, Kornvalio grafystė­je, Lends Endo iškyšulyje, gyveno ūkininkas, ir jis turėjo vie­nui vienutėlį sūnų, vardu Džeką.

Gyveno kartą turtingas malūnininkas ir turėjo tris sūnus. Kai atėjo jam laikas mirti, pasišaukė juos ir tarė:

Balandis su žvirbliu sutarė alų daryti. Neilgai laukus, alus ir gatavas – saldus, tirštas. Supuolė abudu gerti. Išmetė vieną stiklinę, išmetė antrą, po to dar trečią. Balandis, matai, didesnis paukštis, taip greitai ne

Aną metą ganiau dvylą karvę, radau spilgą ir adetą. Iš tos adetos nusikaldinau pinkioką kirvelį. Ėjau ieškoti kirveliui koto ir ančėjau tokį ąžuolą. Aš tą ąžuolą čekšt, man skiedra į bambą takšt. Aš vėlio tak&a

Brido ožka per brastą, sušlapo kraštą, pasidžiovė ant tvoros, – aš pradėsiu nuo pradžios.
Brido ožka per brastą ir t.t.

Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno mažas berniukas Adrianas. Šeima, kurioje jis gyveno, buvo labai didelė ir neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adriano mama Gemela buvo gera motina, mylėjo

Išleisdama Halinką už vyro, motina prisakė šešurui ir anytai: — Tik jau apsieikit su mano dukrele ko meiliau. Tausokit ją. Dirbti ji nepratusi. Neleiskit jai šluoti seklyčios ar kiemo — prisikrės akis.