Apangas ir Tėja

Gyveno kartą jaunikaitis, vardu Apangas. Kai ateidavo pjūties metas, jis persikeldavo į lūšnelę vidury lauko ir sergėdavo ryžius. Ten ir gyveno vienui vienas, nes visas jo turtas tebuvo tristygis — panašus į gitarą — tiapėjas, su kuriuo jis niekada nesiskirdavo. Dienomis Apangas, būdavo, akių nenuleidžia nuo lauko, o nakti­mis groja tiapėjumi ir dainuoja. Išgirdo jį bedainuojant viena numirėlė ir įjunko kas naktį atskristi prie jo lūšnos dainų pasiklau­syti, prie ugnies pasišildyti.
Vieną naktį Apangas išėjo iš lūšnelės, tik žiūri — prie laužo kažkokia mergelė sėdi ir šildosi, ištiesusi rankas į ugnį. Apangas klausia:
- Ei, kas čia?
- Čia aš,— sako numirėlė.
- Ar tik tu ne numirėlė?
- O kad ir numirėlė, tai kas?
- Kuo tu vardu?
Tėja. Aš dažnai čia atskrendu tavo grojimo pasiklausyti. Pasikėlė mergelė į lūšną, atsisėdo ir klausosi, kaip Apangas dainuoja ir tiapėjumi groja. Aiškus daiktas, Apangas pamilo Tėją, o Tėja — Apangą.
Praėjo pjūties metas, ir Apangas turėjo grįžti į sodžių. — O mane ar pasiimsi?— klausia jį Tėja.— Žinok, jei mane mesi, vis vien nuo tavęs neatstosiu.
— Nebijok, nemesiu tavęs. Va tik ryžius namo parvežu ir grįžtu tavęs pasiimti.
Nugabeno Apangas ryžius į sodžių, o Tėja nulėkė pas seseris ir prašo, kad leistų jai drauge su Apangu važiuoti, jo namuose apsigyventi. Nedraudė jai seserys, netgi lydėti pasisiūlė.
Netrukus Apangas grįžo ir pasiėmė Tėją pas save, į sodžių.
Kartą Tėjos seserys pasikvietė Apangą drauge pamedžioti. Jaunikaitis sutiko. Ilgai jie klajojo po girią, į gūdžiausią tankmę nuklydo, o jokio žvėries nesutinka, ir gana. Galiausiai žiūri — priešais atšokuoja maža varlytė. Paregėjo seserys tą varlytę ir kad ims rėkti:
—    Saugokis, broleli! Didžiulis dramblys antai traukia! Bėk kiek įkabindamas! Gelbėkis, kol dar gali!
Žiūri Apangas į vieną pusę, žiūri į kitą — nagi jokio dramblio nėra. Tik tupi priešais jį ant žemės maža varlytė. Pasigavo ją Apangas ir kiša į medžioklės krepšį, o seserys dar garsiau šaukia:
—    Gelbėkis, broleli! Negi tu nematai baisūno dramblio?
—    Nematau, — sako Apangas,— va tik šitoks žvėris man į rankas pakliuvo.
Ištraukė Apangas varlę ir rodo seserims. Kad iškriks numirėlės į visas puses, kad išlakstys rėkdamos:
—    Greičiau, sesulės! Bėkim iš čia! Ir Tėjos nepalikim. Negi ga­lima su tokiu žmogumi gyventi. Koks jis galiūnas turi būti, jeigu net dramblį pagavo…
Taip Apangas atsikratė Tėjos ir jos seserų.

Susiję straipsniai

Graži istorija „Tėvas, sūnus ir žvirblis“

Ši pamokanti istorija primena, kad kantrybė ir meilė svarbi ne tik auginant vaikus, bet ir gyvenimo saulėlydyje lydint tėvus.

Graži istorija „Pakabinta kava“

Tai trumpa italų poeto Tonino Guerra aprašyta istorija apie Neapolyje atsiradusį caffè sospeso - pakabintos kavos paprotį.

Graži istorija „Skubantis pacientas“

Graži istorija apie visą gyvenimą nesibaigiančią meilę...