Graži istorija „Skubantis pacientas“

Graži istorija apie visą gyvenimą nesibaigiančią meilę...

Buvo įprastas šaltas rytas, kai maždaug 8:30 pagyvenęs 80 metų vyras atėjo ištraukti siūlių iš sužeisto rankos nykščio.

Buvo matyti, kad jis labai skuba. Šiek tiek virpančiu iš jaudulio balsu jis pasakė, kad devintą turi labai svarbių reikalų.

Su užuojauta ir linguodamas galva paprašiau jo prisėsti, žinodamas, kad visi gydytojai užimti ir anksčiau kaip po valandos jo niekas nepriims.

Tačiau stebint su kokiu liūdesiu akyse jis žvilgčiojo į laikrodžio rodykles, mano viduje kažkas sukirbėjo. Nusprendžiau, kad galiu pats užsiimti jo žaizda – tuo metu šiaip ar taip neturėjau kitų pacientų.

Apžiūrėjau pirštą ir pasakiau, kad gyja gerai ir pasitaręs su kitais gydytojais gavau reikiamus instrumentus ištraukti siūles bei priemonių apdoroti žaizdą.

Kol tvarkiau pirštą, įsišnekėjome. Nesusilaikiau ir paklausiau:
- Tikriausiai esate užsirašęs pas gydytoją, kad taip skubate?
- Ne, ne visai taip... Man reikia suspėti į ligoninę pamaitinti savo sergančią žmoną.

Paklausiau, kas jai. Pagyvenęs vyras atsakė, kad jai nustatė Alzhaimerio ligą. Kol kalbėjomės, spėjau ištraukti siūles ir sutvarkyti žaizdą. Pažvelgęs į laikrodį paklausiau, ar ji jaudinsis, jeigu jis šiek tiek pavėluos.

Didelei mano nuostabai, pašnekovas atsakė, kad ji neatpažįsta jo paskutiniuosius penkerius metus.

Apstulbęs net šūktelėjau:
- Ir vis tiek einate ten kiekvieną rytą, nors ji net nežino, kas Jūs?

Jis nusišypsojo, tėviškai patapšnojo man per ranką ir atsakė:
-  Ji nežino, kas aš, užtat aš žinau, kas ji.