Pasaka apie trys brolius
Kitąsyk turėjo tėvas trys sūnus, iš jų vieną kvailiu vadino. Kada tėvas numirė, pasidalino anie broliai turtą tėvo, o tam kvailiui tik primetė tokį mažą veršiuką. Ką jis veiks su tuom veršiuku?.. Jis tą veršiuką papjovė, mėsą suvalgė, skūrutę gerai išdžiovinęs, išėjo in svietą. Ėjo ėjo, priėjo girią. Beaidams per tą girią, rado lygumą ir tenai – gyventojų. Atėjo pas tą gyventojį, prašos in nakvynę. Sako gaspadinė:
– Nėr kur, o da gaspadoriaus nėr namie – negaliu tavęs leistie.
Kur jis gali aitie – visur aplink girios. Niekam nematant užlipo an aukšto. O ten, kaip senovėj dūminėj stuboj, tai lubose buvo skylė, o ta skylė vadinosi aukštiniu. An aukšto jis rado pakabyta lašinių. Nusipjovęs štikį suvėdė ir guli. Naktį klauso – ateina atsibarškina. Jis mislio, kad gaspadorius parvažiau. Ale jis žiūri per aukštinį – atėjo jaunas dailus vyras. Tuo jam pridėjo an stalo visokių valgių, gerą bonką virytos – sėdi ir geria. O tai buvo girios vartas.
Susyk sutrinkė ratai – jau gaspadorius parvažiau. Tuos valgius – tuo in pečių, tą virytą – in lovą, o tas vartas – po pečium. O ta gaspadinė gulė in lovą teip kaip nieko nežinanti. Atėjo gaspaęorius iškinkęs arklius, sako:
– Duok vakarienės.
O ta gaspadinė, perpykus, kad prielaidinį pabaidė, sako:
– Yra bulvių su lupynom, tai ėsk.
Tas, matydams, kad jau teip aina, jis tuo no aukšto, atėjęs in stubą:
– Labą vakarą, – sako. – Ar neprijimtumėt in nakvynę?
Gaspadorius sako:
– Gali nakvot.
Tas gaspadorius sėdėdams už stalo ir spaudo bulves su lupynom.
– Na, – sako, – prašom vakarienės.
Tas tuo sėdo ir prie tų bulvių su lupynom. Ale bevalgant jis barkšterė in tą skūrutę – toj skūrutė bar bar bar... Jis tuo sako:
– Tylėk!
O tas gaspadorius klausia:
– O ko ji barška?
Sako:
– Barška – pasakoja, kad pilnas pečius visokių valgomų daiktų.
Tas gaspadorius – tuo in pečių, atsinešė visokių daiktų, ir kerta. Privalgė jiedu gerai – jis vėl barkšterė. Sako:
– O ko ji dabar?
Sako:
– Pasakoja, kad lovoj – virytos pusgorčinė.
Tas tuo pas lovą – rado virytos. Jiedu tą virytą ištraukė, gerai abiem akys inkaito – jis vėl barkšterė.
– O ką ji da pasakoja?
Sako:
– Pasakoja, kad pas tave po pečium yr velnias.
Tas gaspadorius sako:
– N’o kaip jį gali pagaut?
O jis sako:
– Tik tu man atnešk gerą maišą.
Gaspadorius tuo atnešė. Tas kvailys tuo tą vartą in maišą inkišo, užrišo, nunešė in ažerą ir prigirdė. Sugrįžo atgal, pernakvojo. Anryt jau jis ais. Tas gaspadorius sako:
– Tu parduok mā tą skūrutę.
– A, – sako, – „parduok...“ Ale kas mā viską papasakos?.. Negaliu parduot.
Sako:
– Aš tau duosu, kiek tu nori, tik parduok.
Sako an galo:
– Duok keturis gorčius raudonųjų, tai parduosu.
Tas tuo pamierau tiek raudonųjų jam in krepšį – paliko tą skūrutę ir išė. O tas gaspadorius pakabino tą skūrutę an sienos, o pats vėl išė. O toj gaspadinė sako: „Palauk, kad tu teip barški, aš tau padarysu – tu nebarškėsi“. Ji tą skūrutę inkišo in vandenį ir sušlapino. Parėjo gaspadorius – jis tuo prie tos skūrutės. Barkšterė – jau nebarška, jau jam nieko nesako. Perpyko an pačios, kad ji teip padarė, – mušė mušė ir užmušė pačią.
O tas kvailys parėjo namo, pirko sau gerus namus, vedė pačią ir turtingai gyveno.