Pasaka apie Juozapuko nuotykius
Vienai poniai gimė sūnus. Tarnas, norėdamas tą kūdikį pavogt, ištepė poniai burną vištos krauju, kad jos vyras tikėtų, ji suėdus gimusį kūdikį, ir išsinešė jį in girią, kur jį ir augino. Juozapukas, užaugęs ir sužinojęs, kad jis ne pas tėvus, bet pas svetimus gyvena, aina kelionėn ir iš netyčių užeina in savo tėvų dvarą. Randa savo motiną uždarytą bažnyčioje, sudžiūvusią, vos gyvą. Drauge su motina išėjęs, jis beaidamas rado tokį dvarą, kur ir apsigyveno. Juozapukas pradėjo medžiot – išeina in mišką ir vėl pareina.
Kartą jam girioje paukščius bešaudant, teko ilgiau užtruktie. Tuo tarpu pas jo tą motiną atvažiavo tokis ponas, – o tai buvo velnias, – ir sako jai:
– Ženykimės mudu – aš turiu aštuonis dvarus. Ba tu kaip nesiženysi, tai už kelių metų kaip apsiženys tavo sūnus, tai tu turėsi vargą.
Motina iš pradžių nesutinka, sakydama, kad jai sūnus labai geras ėsąs ir ji nežinotų, kur jį padėt...
– Aš tau duosiu rodą, – sako ponas. – Kaip tavo sūnus pareis, tai tu apsirk ir sakyk: „Aš sapnavau tokį sapną, kad in pietų šalį yra toks dvaras ir sodas, sode yr obelių ir ant tų obelių yr obuolių – tai prašyk, kad jisai tau parneštų“. Tai kaip jis nuveis in tą sodą, tai ten yra levų, lai jį sudraskys tie levai, tai tada mes apsiženysime.
Ponas išvažiavo, o motina, pamačius Juozapuką pareinant, tuoj atsigulė in lovą ir guli. Juozapukas, apė motinos ligą ir kokių jai vaistų reikėtų patyręs, tuoj užsisėdo ant arklio ir išjojo. Joja, joja ir atjoja pas tą sodą. Prisirišęs arklį prie tvoros, inlipo in sodą, žiūro – aplink tais obelis apgulę levai. Ale tie levai miega. Juozapukas atė pas obelį, inlipo, apsijuosė šilkine juosta, in antį skina obuolius ir deda. Jisai mislia: „Motina liepė tik tris obuolius parnešt, o aš parnešiu dikčiai, kad tik pasitaisytų“. Juozapukas prisiskynė obuolių in antį. Vienas obuolys iš ančio išpuolė, tas obuolys levui in kuprą tik bupt – levas ir pabudo. Levas tik zur zur zur suzurzė, ir pabudo visi levai, paskui tik šoka, šoka, šoka in viršų, nori pagriebt Juozapuką ir sudraskyt. Juozapukas aukščiau inlipo ir mislia, kad „per Juozapo vardą kad aš, vieną levą už kojų paėmęs, visus išdaužyčia“. Paskui Juozapukas tik per šakas ša ša ša ša ir nusileido ant žemės, pasiėmė vieną levą už kojų, kad ėmė suktis – kitus levus išdaužė. Kaip to galva nulėkė, tai kitą pasiima ir daužo – tai išdaužė visus levus! Paskui Juozapukas pasiėmė levą, aina pažiūrėt po visą sodą, mislia – gal kur yra pasikavojusių. Žiūro – kampe sodo da du levukai maži. Mislia Juozapukas: „Šitie man bus kada reikalingi“. Juozapukas surišo su tąj šilkine juosta tuos levukus, nuvė pas tą obelį, susirinko visus obuolius ir susidė in kišenių. Paskui pasiėmė levukus, išlipo iš to sodo, užsisėdo ant arklio, teip greit joja namo, tuos levukus nešasi namo ir obuolius. Parjoja namo, arklį inleido in stonią ir tuos levukus in kitą stonią inleido. Atė in pakajus, žiūro – jau motina minko pyragus. Klausė Juozapukas:
– Motinėle, jau dirbi?
– Sūneli, aš kaip tik užuodžiau šito obuolio, stojau ir dirbu. Sūneli, aš sapnavau, kad tave norė žvėrys sudraskyt tam sode, kaip obuolius skynei. Aš jau šituos pyragus minkiau, misliau, kad tave sudraskė, tai aš jau būčia davus šituos pyragus Dievui ant garbės.
Išėjus potam sūnui in girią paukščių šaudyt, atvažiavo vėl tas ponas ir, sužinojęs, kad tas sūnus sveikas ir gyvas sugrįžo, vėl gundo tą jo motiną:
– Kaip jisai pareis, tai tu apsirk ir sirk, prašyk jo, kad jisai tau parneštų vynvuogių. Ten yra in rytus toks dvaras, tai pas tą dvarą yra vynvuogių, tai kaip jisai nuveis, tai jį nuneš velniai in savo dvarą.
Ponas išvažiavo. Žiūro motina, kad jau pareina sūnus, – tuoj atsigulė ir guli. Ir, sūnui klausiant, ar jau ji vėl serga, siunčia jį tų vynvuogių parneštų. Juozapukas pasibalnojo arklį, išsileido levukus, užsisėdęs ir išjojo, o levukai iš šonų bėga. Joja joja Juozapukas ir tie levukai bėga, ir nujo netoli dvaro. Velniai, pamatę, kad joja žmogus, džiaugiasi: tuoj jį užleido miegu, kad kaip užmigs, tai jiems bus gerai paimt. Juozapukas užmigo, nupuolė no arklio ir miega. Tuoj levukai paėmė pavadį, užvynio jam ant kojų, kad nepabėgtų arklys. Levukai atsisto vienas ties galva, o kitas – pas kojas ir saugoja Juozapuką, kad kas nepaimtų. Žiūro levukai – ateina toks šešėlis. Tuoj nubėgo, pagriebė vienas levukas už vienos, o kitas – už kitos kojos ir tuoj perplėšė pusiau. Ir vėl atbėga pas Juozapuką kitas – levukai išplėšė visus velnius per visą dieną, o Juozapukas išgulė per visą dieną. Paskui jis pabudo, užsikėlė ir aina prisiskint vynvuogių, parnešt motinai. Prisiskynęs aina pažiūrėt in velnių pakajus, o savo levukams sako:
– Judu stovėkit pas duris ir klausykit mano balso. Kaip išgirsit mano balsą, tai kad nelaikytų nė langai, nė durys!
Juozapukas inė vidun, žiūro – tokia pana sėdi kampe ir krapšto Licipierą. Sako toj pana:
– Gana manęs vienos čia – kam da ir tu atėjai in šičia?
Teip jam su tąj pana bekalbant, Licipieras ir pabudo. Juozapukas ir vadina jį imtis.
– Ainam, – sako Licipieras. – Ale mes kaip ainame imtis, tai užgeriam vyno, kad galėtum imtis.
Dabar toj pana atnešė dvi vyno bonki, paduodama tą vyną, kurs duoda vieką, Juozapukui. Paskui Juozapukas sako:
– Kaip aš ainu imtis, tai atsidarinėju langus ir duris, kad būtų vėsu imtis.
Licipieras sako:
– Atsidarinėk langus ir duris.
Juozapukas atadarė duris ir sako:
– Vaikai, ainam imt šitą Licipierą, velnių karalių!..
Tuoj levai kaip tik šoko ant velnių karaliaus – vienas – už vienos Licipiero kojos, kitas – už kitos, tuoj ir perplėšė pusiau velnių karalių, tik pasiliejo smala... Dabar Juozapukas, sužinojęs iš kur ir kada toj pana pateko in tų velnių dvarą, pasisodinęs ją ant arklio, nunešė ją in jos tėviškę ir sugrįžęs vynvuogių prisiskynęs parnešė motinai. Namie jau rado motiną sveiką pyragus kepant.
– Matai, sūneli, – sako motina, – aš sapnavau sapną, kad tave suėmė koki vagys, norė užmušt, tai aš kepiau, būčia nešus in bažnyčią, atadavus Dievui ant garbės.
Ale, tūlam laikui praėjus, Juozapukui girioje medžiojant, vėl atvažiavo toks ponas ir sako jo motinai:
– Kaip jis pareis, tai tu prašyk, kad jisai duotų užpakalyj surišt rankas kankliais*, ir sakyk: „Aš pažiūrėsiu, ar tu teip drūtas“. Kaip jis nenutrauks, tai sakyk: „Duok, aš atrišiu tau rankas“. Tai kaip jisai duos, tai tu užrišk šilkų matkeliu, tai sakyk: „Tik mazgutis laiko“, – tai kaip vėl patrauks, tai ir tie šilkai užsiverš, tai pasišauksi ir mane, tai mudu jam išversium akis, tai tada mudu ženysimės.
Teip toj motina ir padarė: surišus sūnaus rankas teip, kad jis tų kanklių nė šilkų nutraukt nepajiegė, pasišaukus tą poną, kad jį laikytų, su šoble ir išlupo sūnui akis, atnešė už dvaro in duobę ir inmetė, o su tuom ponu išvažiavo.
Tas Juozapukas, duobėje gulėdamas, šaukėsi. Levai išgirdo jo balsą ir, pas jį atbėgę, rado jį duobėje. Tuoj jį išėmė iš tos duobės ir jau norėjo bėgt sudraskyt tą poną ir tą motiną, bet jis juos sudraudė ir liepė, kad jie jį nuvestų pas balą, kur, apliejus vandeniu akis, jos išgijo. O vėliaus jam regėjimą sugrąžino toji pana, kurią jis nuo Licipiero buvo išgelbėjęs, ir ją vedė. Juozapukas, levus paleisdamas, sakė jiems:
– Dabar judu bėgiokit po mišką ir maitykitės, žmonių nedraskykit.