Pasakaitė "Čigono apgavystė"

Šaltą žiemą važiavo ponas ir čigonas. Čigonas buvo ponui už vežėją. Ponas vilkėjo storais kailiniais, o čigonas buvo tik tinklu susisupęs.
Ponas sėdi, sėdi, jau ir šaltis pradeda imti.
Jis žiūri, kad čigonas linksmai šokčioja ant sėdynės ir švilpauja sau. Ponas sako:
— Ei vežėjau, ar tau ne šalta?
— Ne,— atsakė čigonas.
— Kaip čia yra, kad tau šilta, o man su storais kailiniais šalta?— paklausė ponas.
— Mat, kas yra,— atsakė čigonas,- – jums į tuos kailinius šaltis įeina, bet išeiti negali. O man šaltis į tinklą čia įėjo, čia išėjo.
Ponas pagalvojo ir sako:
— Ei čigone, mainykimės! Aš tau atiduosiu savo kailinius, o tu man duok tą tinklą.
Čigonas sutiko. Apsimainė. Ponas sėdėjo, sėdėjo, kol taip sustiro, kad daugiau tverti nebegali.
— Ei čigone, atsimainykim!— sušuko ponas.
Bet čigonas nė girdėti nenori. Kai ponas per daug ėmė spirti, jis sako:
— Kas mainyta, sumainyta, kur čia beatiduosi!