Seneliai ir lokys

Buvo senelis ir senelė. Nieko neturėjo, vargingai gyveno. Kartą senelė ir sako:
— Seni, seni, eik girion, gal ten kokį lapelį ar rūgštynių stiebelį rasi — viralo išsivirsime, vis badu nenumirsime.
Pintinę pasiėmęs, nuėjo senis į girią. Vaikščiojo visą dieną po girią, tik nieko gero nerado. Grįždamas namo, dirst į krūvą šakų: šakose lokys betupįs. O senis peiliuką turėjo. Paėmęs atsipjovė gabalą šlaunies, lokys — nė krust. Įsidėjęs pintinėn lokio šlaunį, senis ir parkiūtino namo.
— Nieko gero neradau, senei,—tarė senis.—Tik štai lokio šlaunelė:
išsivirsim, vis badu nenumirsim.
Senelė pradžiugo, krosnį pakūrė, dar vilnas nuo šlaunies nupešė, kuodelį pasidarė — bus ir pirštinėms. Verda senelė mėsą.
— Tu, seni, ugnį prižiūrėk, o aš verpsiu, — sako senelė.
Pabudo miške lokys, pabudęs čiupt, čiupt — šlaunies nebėr. Drimbakojis lept, lept — ir atseka senio pėdomis į jo namus. Sustojo lokys ties senelio vartais ir dainuoja:
Visas pasaulis miega,
Visi paukščiai miega,
Tik vienas senis nemiega —
Mano mėsą verda;
Tik viena senė nemiega —
Mano vilnas verpia…
Išgirdusi lokį dainuojant, senelė ir sako:
— Seni, seni, lokys už vartų!
— Ką tu čia, senei, pliauški! — atkirto senelis, ugnį kurstydamas, lokio šlaunį virdamas.
Lokys į duris letenomis dun, dun — ir vėl savo:
Visas pasaulis miega,
Visi paukščiai miega,
Tik vienas senis nemiega —
Mano šlaunį verda;
Tik viena senė nemiega —
Mano vilnas verpia…
— Oi, seneli, lokys, lokys! Jau duris lupa, jau vidun žengia! — išsigandusi sako senelė.
Iš tos baimės senelis palindo palovėn, o senelė — užkrosnin, už malkų.
Įėjo lokys vidun, apsidairė, išsitraukė iš puodo šlaunį, prisidėjo, prisigydė, aplipdė vilnomis. Dabar jau ieško, kur senis su sene. Senelę rado užkrosny.
Patąsė, patąsė — gyvą prarijęs, tarė:
— Štai tau mano vilnas verpti!
Paieškojęs surado lokys ir senelį, palovėn užlindusį. Patašęs, pašokdinęs lokys prarijo ir senelį, sakydamas:
— Va tau mano šlaunį virti!
Žiūri senelis ir senelė, kad jie lokio pilve besėdį.
Senelis ir sako:
— Žinai ką, senele, lokio pilvą išsivirsime, vis badu nenumirsime.

Susiję straipsniai

Graži istorija „Tėvas, sūnus ir žvirblis“

Ši pamokanti istorija primena, kad kantrybė ir meilė svarbi ne tik auginant vaikus, bet ir gyvenimo saulėlydyje lydint tėvus.

Graži istorija „Pakabinta kava“

Tai trumpa italų poeto Tonino Guerra aprašyta istorija apie Neapolyje atsiradusį caffè sospeso - pakabintos kavos paprotį.

Graži istorija „Skubantis pacientas“

Graži istorija apie visą gyvenimą nesibaigiančią meilę...