Melo pasaka: Smilčių bažnytėlė

Aną metą ganiau dvylą karvę, radau spilgą ir adetą. Iš tos adetos nusikaldinau pinkioką kirvelį. Ėjau ieškoti kirveliui koto ir ančėjau tokį ąžuolą. Aš tą ąžuolą čekšt, man skiedra į bambą takšt. Aš vėlio takšt. Veizu – ateinąs oželis, vienu ragu rėždams dangų, antru ragu rėždams žemę, uodegelė šluostydama žemę. Einąs par miškus, par kadagynus, par alksnynus ir ant aukšto kalnelio rasi smilčių bažnytėlę. Įejęs į bažnyčelę, veiząs – sienos vėdaro, kilbasų liktoriai, sviesto altoriai, lašinių durys. Veizu – ir išeitąs kunigelis, su smetona galvelė aptepta. Aš ant vargonų, ans man už cimbolo. Aš ant viškų, ans man už kiškų. Aš ant plytos, ans man už kolytos. Aš ant akmens, ans man už tešmens. Aš ant stogo, ans nusprogo. Ano viens paminklas bėr.