Kosto Kubilinsko pasaka "Bebenčiukas ir kvailutė"

Seka pasaką senelė: Pagiry — žvejų trobelė, O trobelėje nuo seno Trys sesutės sau gyveno. Ir turėjo jos broliuką — Striuką buką Bebenčiuką. Dvi sesutės drobę audė, Bebenčiukas žuvį gaudė, O jauniausioji — kvailutė Židiny ugnelę pūtė, Kepė žuvį, paplotėlį, Nešė broliui lauknešėlį. Ir prie ežero atėjus, Lauknešėlį pasidėjus, Ji kasdien broliuką šaukė, Net skambėdavo palaukė: — Ė! 0! Ū! Bebenčiuk! Atsiirk, neužtruk! Šen, broleli, pietų! Šen žuvelių keptų! Laumė ragana gauruota, Apsižergus ilgą šluotą, Kartą paežere jojo Ir voratinklius vyniojo. Tik išjojus į palaukę, Girdi: sesė brolį šaukia. Ir pakreipus kreivą ausį, Laumė klausė, klausė, klausė… Vos kvailutė tik nuėjo, Sausos šakos sutraškėjo, Ir išjojus į palaukę, Storalūpė laumė šaukia: — Ė! U! U! Bebenčiuk! Atsiirk, neužtruk! Šen, broleli, pietų! Šen žuvelių keptų! Bebenčiukas pasistiepia Ir iš luoto atsiliepia: — Mano seselės, Mano jaunėlės, Plonas balselis Kaip volungėlės. Žvejo brolelio Tu neapgausi, Aukso žuvelių Tu nebegausi… Joja ragana gauruota, Apsižergus ilgą šluotą, Ir prijojus kalvę seną, Kalviui ragana lemena: — Kalvi, kalvi, Raudongalvi, Aš tau duosiu marių žuvį, Tu paplonink man liežuvį. Kalvis kūju užsimojo Ir liežuvį jai suplojo. Laumė grįžta į palaukę Ir plonai kaip sesė šaukia: — Ė! Ū! Ū! Bebenčiuk! Atsiirk, neužtruk! Šen, broleli, pietų! Šen, žuvelių keptų! Žvejas balso neatskyrė Ir prie kranto atsiyrė. Laumė žveją pasigavo Ir per girią nušuoliavo. Takeliu per baltą smėlį Neša sesė lauknešėlį Ir, atėjus į palaukę, Brolį šaukia, šaukia, šaukia… Bet broliuko — anei aido, Tik vėjelis nendres sklaido, Ir pamato ji meldyne Brolio valtį drebulinę. Verkia sesė — ką daryti?.. Valty prašneka žuvytė: — Leisk paleisk mane, sesele, Aš parodysiu tau kelią, Pasakysiu, kur broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas. Ji žuvelę auksažvynę Pliumpt į vandenį meldyne. O žuvytė pasinėrė, Vandenėlio atsigėrė Ir, iškišus galvą, kalba: — Ačiū, ačiū už pagalbą! Pereik girią ir giraitę, Rasi baltą obelaitę. Paėjėjus kelio galą, Rasi tu karvutę žalą. Ten pasuksi į keliuką, Rasi duonos kubiliuką. Kai praeisi duoną rupią, Pamatysi sraunią upę. Pereik tiesiai per lieptelį, Ten surasi tu namelį, Sūriais, kumpiais paramstytą Ir paparčiais uždangstytą. Tam namelyje — broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas. Į namus kvailutė grįžta, O širdis iš skausmo plyšta. Ir apsako, kur broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas. — Ką čia paistai, ką veplioji? — Pyksta sesė vyresnioji.— Eik iškepti pagranduką, Aš surasiu Bebenčiuką. Sesė, perėjus giraitę, Randa baltą obelaitę. Obelėlė šaką kelia: — Kur eini, gera mergele? O sesuo piktai sušuko: — Ieškau brolio Bebenčiuko! Obelėlė graudžiai kalba: — Eikš, mergele, į pagalbą! Vabalėliai šerdį graužia, Obuolėliai šaką laužia. Šen, mergele, šen, rūtele, Krėsk nukrėski nors šakelę… —Krėsiu… lauk! — sesuo atšovė. Griūk ir pūk, jei nepastovi! O paėjus kelio galą, Randa ji karvutę žalą. Du ragus karvutė kelia: — Kur eini, gera mergele? Jai sesuo piktai sušuko: — Ieškau brolio Bebenčiuko! O karvutė graudžiai kalba: Eikš, mergele, į pagalbą! Eikš, pamilši, eikš, pašersi Ir pienelio atsigersi. Milšiu… lauk! — sesuo sušuko Ir nuo karvės nusisuko. Paėjėjusi galiuką, Randa duonos kubiliuką. Kubiliukas tešlą kelia: — Gal iškeptumei duonelę? — Kepsiu… lauk! — sesuo sušuko Ir nuo duonos nusisuko. Ir palikus duoną rupią, Ji priėjo sraunią upę. Žiūri — lieptas netašytas, Klumpių padais nudaužytas. Tas lieptelis jos maldauja: — Vilnys akmenis skalauja, Meldai prausiasi kas rytas, Tik aš vienas nevalytas… Įsibridus į upelį, Tu nuplauk mane, lieptelį. — Plausiu… lauk! — sesuo sušuko Ir pikta nuo liepto spruko. Pabėgėjusi į šalį, Randa krūmuose namelį, Sūriais, kumpiais paramstytą Ir paparčiais uždangstytą. Žiūri — laumė verda smalą, Bebenčiukas girnas kala. Laumės lūpa žemę siekia, Taršos kudlos nusidriekę. O prie kojų kaip angliukas Kiurkso juodas jos šuniukas. — Ko  čia vaikštai? — rūsčiai  niurna Laumė ragana pikčiurna.— Eikš, man vandenio paduosi Ir kaltūną pašukuosi! Laumė snaudžia ir linguoja, Sesė grėbliu ją šukuoja. Kai tik ragana užsnūdo, Bebenčiukas tuoj sujudo: Laumės šunį — šmukšt po puodu, Kad nelotų, neišduotų… Bėga brolis ir seselė, Kiek tik greitos kojos gali, Metę raganą nelabą. Ugi klauso — žemė dreba… Apsižergus ilgą šluotą, Lekia ragana gauruota, Uosto pėdsakus šuniukas, Juodas juodas kaip angliukas. Vos pribėgus lieptą, klausia Laumė ragana pikčiausia: — Liepte, liepte netašytas, Klumpių padais apdaužytas, Tu per dieną čia gulėjai, Ar mergelės neregėjai? — Vykis, vykis,— laumė girdi,— Čia prabėgo ta beširdė… Vėl apžergus ilgą šluotą, Lekia ragana gauruota Ir, pasukus į keliuką, Randa duonos kubiliuką. Laumė ragana pikčiausia Nekeptos duonelės klausia: — Tešla, tešla iškorijus, Tešla, tešla išakijus, Tu per dieną čia pukšėjai, Ar mergelės neregėjai? — Vykis, vykis,— laumė girdi, — Čia prabėgo ta beširdė… Vėl apžergus ilgą šluotą, Lekia ragana gauruota, Ir lekuoja jos šuniukas, Juodas juodas kaip angliukas. Pabėgėjus kelio galą, Randa laumė karvę žalą: — Karve, karve nemilžtoji, Kreivarage pamirštoji, Tu per dieną čia gulėjai, Ar mergelės neregėjai? , — Vykis, vykis,— laumė girdi, — Čia prabėgo ta beširdė… Dulka laumė per kalnelį, Kiek tik šleivos kojos gali. Nusileidus į pašlaitę, Randa baltą obelaitę: — Obelie rūgšti, laukine, Tu rūgštesnė už rūgštynę, Tu stovėjai palei kelią, Gal regėjai tu mergelę? — Vykis, vykis,— laumė girdi, — Čia prabėgo ta beširdė… Varsną kitą pabėgėsi Ir mergelę suturėsi. Lekia ragana, šniokštuoja, Ir šuniukas vos lekuoja. Laumė capt bėglius abudu Ir į maišą juos įgrūdo. Parsinešusi užrišo Ir po lova pasikišo. Maišą saugojo šuniukas, Juodas juodas kaip angliukas. Ir antra sesuo išėjo, Bet obels nepagailėjo, Nepamilžo ir karvutės, Ir neiškepė duonutės… Laumė ją maiše užrišo Ir po lova pasikišo. O kvailutė po palaukę Vaikštinėja, sesių laukia… Nesulaukus verkt pradėjo Ir ieškoti jų išėjo. Greitai perėjus giraitę, Randa baltą obelaitę. Obelis viršūnę kelia: — Kur eini, gera mergele? — Ieškau sesių ir broliuko, Striuko buko Bebenčiuko. Obelėlė graudžiai kalba: — Eikš, mergele, į pagalbą! Vabalėliai šerdį graužia, Obuolėliai šaką laužia. Pagailėk, gera mergele, Ir papurtyk nors šakelę. Liemenėlį sesė krečia. Obelėlė šlama: — Ačiū! Paėjėjus kelio galą, Randa ji karvutę žalą. Du ragus karvutė kelia: — Kur eini, gera mergele? — Ieškau sesių ir broliuko, Striuko buko Bebenčiuko. O karvutė graudžiai kalba: — Eikš, mergele, į pagalbą! Prižiaumojau žalio šieno, Negaliu panešti pieno. Melžia žaląją kvailutė. — Mū! — dėkoja jai karvutė. Paėjėjus dar galiuką, Randa sesė kubiliuką. Kubiliukas tešlą kelia: — Kur eini, gera mergele? — Ieškau sesių ir broliuko, Striuko buko Bebenčiuko. Duona rauda ir maldauja: — Niekas pečiun neįšauja. Pagailėjus jos, mergaitė Tuoj rankoves pasiraitę Ir įšovė ją į pečių. Duona pukši: — Ačiū… ačiū… Vos pakepus duoną rupią, Ji priėjo sraunią upę. 2iūri — lieptas netašytas, Klumpių padais nudaužytas. Ėmė lieptas jos maldauti: — Šen, sesut, mane nuplauti! Sesė daugel negalvojo Ir lieptelį numazgojo. Kiek paėjusi į šalį, Randa krūmuose namelį, Sūriais, kumpiais paramstytą Ir paparčiais uždangstytą. — Ko čia  vaikštai? — rūsčiai  niurna Sesei ragana pikčiurna.— Eikš, man vandenio paduosi Ir kaltūną pašukuosi! Laumė snaudžia ir linguoja, O kvailutė ją šukuoja Ir dainuoja jai lopšinę Apie klumpę geležinę… Laumė klausės ir užsnūdo, O kvailutė tuoj sujudo, Greit atrišo laumės maišą Ir įkišo šunį kvaišą. Bėga sesės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas. Apsižergus ilgą šluotą, Vejas ragana gauruota, Ir lekuoja jos šuniukas, Juodas juodas kaip angliukas. Vos pribėgus lieptą, klausia Laumė ragana pikčiausia: — Liepte, liepte netašytas, Klumpių padais nudaužytas, Kur, sakyki, rąste bukas, Trys sesutės ir broliukas? — Nežinau,— lieptelis sako,— Traukis, ragana, nuo tako. Vos tik laumė kelia koją, Lieptas stačias atsistoja: — Nepraleisiu, storalūpe! Laumė šlumši palei upę Ir, suradus seklią brastą, Greitai pūkšt į kitą kraštą. Vos pribėgus duoną, klausia Laumė ragana pikčiausia: — Tešla, tešla užraugtoji Ir į krosnį pašautoji, Kur sesutės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas? — Nežinau,— duonutė sako, — Traukis, ragana, nuo tako! Šoko laumė linkui šilo, Kepalai kalnais iškilo. Pasispjaudė laumė delnus Ir pradėjo lipt į kalnus. Visą naktį lipo lipo, O iš ryto — šlumšt — nudribo. Per tarpukalnes vingiuotas Joja ragana ant šluotos Ir, nujojus kelio galą, Randa ji karvutę žalą. — Karve, karve neraliuota, Išvanosiu tave šluota. Kur sesutės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas? — Nežinau, — žaloji sako,— Traukis, ragana, nuo tako, Nes ant šakių pakratysiu Ir bematant subadysiu! Barška klumpės geležinės, Taršos kudlos pakulinės, Bėga ragana pašlaite Ir užtinka obelaitę. — Obelie rūgšti, laukine, Tu rūgštesnė už rūgštynę Kur sesutės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas? Obelėlė laumei sako: — Traukis, ragana, nuo tako. Pro šakas tu nepralįsi, Bebenčiuko nepavysi. Obelis šakas supynė: Kur žvelgi — šakų tankynė. Kur pralįsti — laumė žiūri, Lindo — nosį įsidūrė… Nepralindo nė šuniukas, Juodas juodas kaip angliukas. Bėga laumė į palaukę, Ugi žiūri — valtis plaukia: Valty sesės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas. „Nepavysiu!” — nusigando Ir, parpuolusi ant kranto, Laumė ragana gauruota Laka vandenį mauruotą… Ir šuniuką lakti moko. Lakė lakė, kol susprogo. Grįžo sesės ir broliukas, Striukas bukas Bebenčiukas, Į trobelę savo seną Ir lig šiol linksmai gyvena.

Seka pasaką senelė:

Pagiry — žvejų trobelė,

O trobelėje nuo seno

Trys sesutės sau gyveno.

Ir turėjo jos broliuką —

Striuką buką Bebenčiuką.

Dvi sesutės drobę audė,

Bebenčiukas žuvį gaudė,

O jauniausioji — kvailutė

Židiny ugnelę pūtė,

Kepė žuvį, paplotėlį,

Nešė broliui lauknešėlį.

Ir prie ežero atėjus,

Lauknešėlį pasidėjus,

Ji kasdien broliuką šaukė,

Net skambėdavo palaukė:

— Ė! 0! Ū! Bebenčiuk!

Atsiirk, neužtruk!

Šen, broleli, pietų!

Šen žuvelių keptų!

Laumė ragana gauruota,

Apsižergus ilgą šluotą,

Kartą paežere jojo

Ir voratinklius vyniojo.

Tik išjojus į palaukę,

Girdi: sesė brolį šaukia.

Ir pakreipus kreivą ausį,

Laumė klausė, klausė, klausė…

Vos kvailutė tik nuėjo,

Sausos šakos sutraškėjo,

Ir išjojus į palaukę,

Storalūpė laumė šaukia:

— Ė! U! U! Bebenčiuk!

Atsiirk, neužtruk!

Šen, broleli, pietų!

Šen žuvelių keptų!

Bebenčiukas pasistiepia

Ir iš luoto atsiliepia:

— Mano seselės,

Mano jaunėlės,

Plonas balselis

Kaip volungėlės.

Žvejo brolelio

Tu neapgausi,

Aukso žuvelių

Tu nebegausi…

Joja ragana gauruota,

Apsižergus ilgą šluotą,

Ir prijojus kalvę seną,

Kalviui ragana lemena:

— Kalvi, kalvi,

Raudongalvi,

Aš tau duosiu marių žuvį,

Tu paplonink man liežuvį.

Kalvis kūju užsimojo

Ir liežuvį jai suplojo.

Laumė grįžta į palaukę

Ir plonai kaip sesė šaukia:

— Ė! Ū! Ū! Bebenčiuk!

Atsiirk, neužtruk!

Šen, broleli, pietų!

Šen, žuvelių keptų!

Žvejas balso neatskyrė

Ir prie kranto atsiyrė.

Laumė žveją pasigavo

Ir per girią nušuoliavo.

Takeliu per baltą smėlį

Neša sesė lauknešėlį

Ir, atėjus į palaukę,

Brolį šaukia, šaukia, šaukia…

Bet broliuko — anei aido,

Tik vėjelis nendres sklaido,

Ir pamato ji meldyne

Brolio valtį drebulinę.

Verkia sesė — ką daryti?..

Valty prašneka žuvytė:

— Leisk paleisk mane, sesele,

Aš parodysiu tau kelią,

Pasakysiu, kur broliukas,

Striukas bukas Bebenčiukas.

Ji žuvelę auksažvynę

Pliumpt į vandenį meldyne.

O žuvytė pasinėrė,

Vandenėlio atsigėrė

Ir, iškišus galvą, kalba:

— Ačiū, ačiū už pagalbą!

Pereik girią ir giraitę,

Rasi baltą obelaitę.

Paėjėjus kelio galą,

Rasi tu karvutę žalą.

Ten pasuksi į keliuką,

Rasi duonos kubiliuką.

Kai praeisi duoną rupią,

Pamatysi sraunią upę.

Pereik tiesiai per lieptelį,

Ten surasi tu namelį,

Sūriais, kumpiais paramstytą

Ir paparčiais uždangstytą.

Tam namelyje — broliukas,

Striukas bukas Bebenčiukas.

Į namus kvailutė grįžta,

O širdis iš skausmo plyšta.

Ir apsako, kur broliukas,

Striukas bukas Bebenčiukas.

— Ką čia paistai, ką veplioji? —

Pyksta sesė vyresnioji.—

Eik iškepti pagranduką,

Aš surasiu Bebenčiuką.

Sesė, perėjus giraitę,

Randa baltą obelaitę.

Obelėlė šaką kelia:

— Kur eini, gera mergele?

O sesuo piktai sušuko:

— Ieškau brolio Bebenčiuko!

Obelėlė graudžiai kalba:

— Eikš, mergele, į pagalbą!

Vabalėliai šerdį graužia,

Obuolėliai šaką laužia.

Šen, mergele, šen, rūtele,

Krėsk nukrėski nors šakelę…

—Krėsiu… lauk! — sesuo atšovė.

Griūk ir pūk, jei nepastovi!

O paėjus kelio galą,

Randa ji karvutę žalą.

Du ragus karvutė kelia:

— Kur eini, gera mergele?

Jai sesuo piktai sušuko:

— Ieškau brolio Bebenčiuko!

O karvutė graudžiai kalba:

Eikš, mergele, į pagalbą!

Eikš, pamilši, eikš, pašersi

Ir pienelio atsigersi.

Milšiu… lauk! — sesuo sušuko

Ir nuo karvės nusisuko.

Paėjėjusi galiuką,

Randa duonos kubiliuką.

Kubiliukas tešlą kelia:

— Gal iškeptumei duonelę?

— Kepsiu… lauk! — sesuo sušuko

Ir nuo duonos nusisuko.

Ir palikus duoną rupią,

Ji priėjo sraunią upę.

Žiūri — lieptas netašytas,

Klumpių padais nudaužytas.

Tas lieptelis jos maldauja:

— Vilnys akmenis skalauja,

Meldai prausiasi kas rytas,

Tik aš vienas nevalytas…

Įsibridus į upelį,

Tu nuplauk mane, lieptelį.

— Plausiu… lauk! — sesuo sušuko

Ir pikta nuo liepto spruko.

Pabėgėjusi į šalį,

Randa krūmuose namelį,

Sūriais, kumpiais paramstytą

Ir paparčiais uždangstytą.

Žiūri — laumė verda smalą,

Bebenčiukas girnas kala.

Laumės lūpa žemę siekia,

Taršos kudlos nusidriekę.

O prie kojų kaip angliukas

Kiurkso juodas jos šuniukas.

— Ko  čia vaikštai? — rūsčiai  niurna

Laumė ragana pikčiurna.—

Eikš, man vandenio paduosi

Ir kaltūną pašukuosi!

Laumė snaudžia ir linguoja,

Sesė grėbliu ją šukuoja.

Kai tik ragana užsnūdo,

Bebenčiukas tuoj sujudo:

Laumės šunį — šmukšt po puodu,

Kad nelotų, neišduotų…

Bėga brolis ir seselė,

Kiek tik greitos kojos gali,

Metę raganą nelabą.

Ugi klauso — žemė dreba…

Apsižergus ilgą šluotą,

Lekia ragana gauruota,

Uosto pėdsakus šuniukas,

Juodas juodas kaip angliukas.

Vos pribėgus lieptą, klausia

Laumė ragana pikčiausia:

— Liepte, liepte netašytas,

Klumpių padais apdaužytas,

Tu per dieną čia gulėjai,

Ar mergelės neregėjai?

— Vykis, vykis,— laumė girdi,—

Čia prabėgo ta beširdė…

Vėl apžergus ilgą šluotą,

Lekia ragana gauruota

Ir, pasukus į keliuką,

Randa duonos kubiliuką.

Laumė ragana pikčiausia

Nekeptos duonelės klausia:

— Tešla, tešla iškorijus,

Tešla, tešla išakijus,

Tu per dieną čia pukšėjai,

Ar mergelės neregėjai?

— Vykis, vykis,— laumė girdi,

— Čia prabėgo ta beširdė…

Vėl apžergus ilgą šluotą,

Lekia ragana gauruota,

Ir lekuoja jos šuniukas,

Juodas juodas kaip angliukas.

Pabėgėjus kelio galą,

Randa laumė karvę žalą:

— Karve, karve nemilžtoji,

Kreivarage pamirštoji,

Tu per dieną čia gulėjai,

Ar mergelės neregėjai? ,

— Vykis, vykis,— laumė girdi,

— Čia prabėgo ta beširdė…

Dulka laumė per kalnelį,

Kiek tik šleivos kojos gali.

Nusileidus į pašlaitę,

Randa baltą obelaitę:

— Obelie rūgšti, laukine,

Tu rūgštesnė už rūgštynę,

Tu stovėjai palei kelią,

Gal regėjai tu mergelę?

— Vykis, vykis,— laumė girdi,

— Čia prabėgo ta beširdė…

Varsną kitą pabėgėsi

Ir mergelę suturėsi.

Lekia ragana, šniokštuoja,

Ir šuniukas vos lekuoja.

Laumė capt bėglius abudu

Ir į maišą juos įgrūdo.

Parsinešusi užrišo

Ir po lova pasikišo.

Maišą saugojo šuniukas,

Juodas juodas kaip angliukas.

Ir antra sesuo išėjo,

Bet obels nepagailėjo,

Nepamilžo ir karvutės,

Ir neiškepė duonutės…

Laumė ją maiše užrišo

Ir po lova pasikišo.

O kvailutė po palaukę

Vaikštinėja, sesių laukia…

Nesulaukus verkt pradėjo

Ir ieškoti jų išėjo.

Greitai perėjus giraitę,

Randa baltą obelaitę.

Obelis viršūnę kelia:

— Kur eini, gera mergele?

— Ieškau sesių ir broliuko,

Striuko buko Bebenčiuko.

Obelėlė graudžiai kalba:

— Eikš, mergele, į pagalbą!

Vabalėliai šerdį graužia,

Obuolėliai šaką laužia.

Pagailėk, gera mergele,

Ir papurtyk nors šakelę.

Liemenėlį sesė krečia.

Obelėlė šlama: — Ačiū!

Paėjėjus kelio galą,

Randa ji karvutę žalą.

Du ragus karvutė kelia:

— Kur eini, gera mergele?

— Ieškau sesių ir broliuko,

Striuko buko Bebenčiuko.

O karvutė graudžiai kalba:

— Eikš, mergele, į pagalbą!

Prižiaumojau žalio šieno,

Negaliu panešti pieno.

Melžia žaląją kvailutė.

— Mū! — dėkoja jai karvutė.

Paėjėjus dar galiuką,

Randa sesė kubiliuką.

Kubiliukas tešlą kelia:

— Kur eini, gera mergele?

— Ieškau sesių ir broliuko,

Striuko buko Bebenčiuko.

Duona rauda ir maldauja:

— Niekas pečiun neįšauja.

Pagailėjus jos, mergaitė

Tuoj rankoves pasiraitę

Ir įšovė ją į pečių.

Duona pukši: — Ačiū… ačiū…

Vos pakepus duoną rupią,

Ji priėjo sraunią upę.

2iūri — lieptas netašytas,

Klumpių padais nudaužytas.

Ėmė lieptas jos maldauti:

— Šen, sesut, mane nuplauti!

Sesė daugel negalvojo

Ir lieptelį numazgojo.

Kiek paėjusi į šalį,

Randa krūmuose namelį,

Sūriais, kumpiais paramstytą

Ir paparčiais uždangstytą.

— Ko čia  vaikštai? — rūsčiai  niurna

Sesei ragana pikčiurna.—

Eikš, man vandenio paduosi

Ir kaltūną pašukuosi!

Laumė snaudžia ir linguoja,

O kvailutė ją šukuoja

Ir dainuoja jai lopšinę

Apie klumpę geležinę…

Laumė klausės ir užsnūdo,

O kvailutė tuoj sujudo,

Greit atrišo laumės maišą

Ir įkišo šunį kvaišą.

Bėga sesės ir broliukas,

Striukas bukas Bebenčiukas.

Apsižergus ilgą šluotą,

Vejas ragana gauruota,

Ir lekuoja jos šuniukas,

Juodas juodas kaip angliukas.

Vos pribėgus lieptą, klausia

Laumė ragana pikčiausia:

— Liepte, liepte netašytas,

Klumpių padais nudaužytas,

Kur, sakyki, rąste bukas,

Trys sesutės ir broliukas?

— Nežinau,— lieptelis sako,—

Traukis, ragana, nuo tako.

 

Vos tik laumė kelia koją,

Lieptas stačias atsistoja:

— Nepraleisiu, storalūpe!

 

Laumė šlumši palei upę

Ir, suradus seklią brastą,

Greitai pūkšt į kitą kraštą.

Vos pribėgus duoną, klausia

Laumė ragana pikčiausia:

 

— Tešla, tešla užraugtoji

Ir į krosnį pašautoji,

Kur sesutės ir broliukas,

Striukas bukas Bebenčiukas?

— Nežinau,— duonutė sako,

— Traukis, ragana, nuo tako!

 

Šoko laumė linkui šilo,

Kepalai kalnais iškilo.

Pasispjaudė laumė delnus

Ir pradėjo lipt į kalnus.

Visą naktį lipo lipo,

O iš ryto — šlumšt — nudribo.

Per tarpukalnes vingiuotas

Joja ragana ant šluotos

Ir, nujojus kelio galą,

Randa ji karvutę žalą.

— Karve, karve neraliuota,

Išvanosiu tave šluota.

Kur sesutės ir broliukas,

Striukas bukas Bebenčiukas?

— Nežinau, — žaloji sako,—

Traukis, ragana, nuo tako,

Nes ant šakių pakratysiu

Ir bematant subadysiu!

Barška klumpės geležinės,

Taršos kudlos pakulinės,

Bėga ragana pašlaite

Ir užtinka obelaitę.

— Obelie rūgšti, laukine,

Tu rūgštesnė už rūgštynę

Kur sesutės ir broliukas,

Striukas bukas Bebenčiukas?

Obelėlė laumei sako:

— Traukis, ragana, nuo tako.

Pro šakas tu nepralįsi,

Bebenčiuko nepavysi.

Obelis šakas supynė:

Kur žvelgi — šakų tankynė.

Kur pralįsti — laumė žiūri,

Lindo — nosį įsidūrė…

Nepralindo nė šuniukas,

Juodas juodas kaip angliukas.

Bėga laumė į palaukę,

Ugi žiūri — valtis plaukia:

Valty sesės ir broliukas,

Striukas bukas Bebenčiukas.

„Nepavysiu!” — nusigando

Ir, parpuolusi ant kranto,

Laumė ragana gauruota

Laka vandenį mauruotą…

Ir šuniuką lakti moko.

Lakė lakė, kol susprogo.

Grįžo sesės ir broliukas,

Striukas bukas Bebenčiukas,

Į trobelę savo seną

Ir lig šiol linksmai gyvena.

Susiję straipsniai

Graži istorija „Tėvas, sūnus ir žvirblis“

Ši pamokanti istorija primena, kad kantrybė ir meilė svarbi ne tik auginant vaikus, bet ir gyvenimo saulėlydyje lydint tėvus.

Graži istorija „Pakabinta kava“

Tai trumpa italų poeto Tonino Guerra aprašyta istorija apie Neapolyje atsiradusį caffè sospeso - pakabintos kavos paprotį.

Graži istorija „Skubantis pacientas“

Graži istorija apie visą gyvenimą nesibaigiančią meilę...