Katinas ant pakūtos

Bu­va ki­tą kar­tą ka­ti­nas se­nas, la­bai se­nas. Jis vie­ną kar­tą daug puo­dy­nių iš­vars­te, pie­ną iš­la­ke, gas­pa­di­nei daug iš­ka­dų pri­dir­ba, ne­be­ži­na, ką da­ryt, – iš­bė­ga ant pa­kū­tos. Bėg bėg, su­si­ti­ka zui­kį.
– Ka­tin pa­tin, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka la­pę.
– Zui­ki rui­ki, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Vėl bėg, su­si­tin­ka stir­ną.
– La­pe ka­pe, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg, bėg, su­si­ti­ka vil­ką.
– Stir­na kir­na, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka brie­dį.
– Vilke pil­ke, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka meš­ką.
– Brie­di trie­di, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
– Tai ir aš bėg­siu.
Bėg bėg, su­si­ti­ka le­vą.
– Meš­ka raš­ka, kur bė­gi?
– Ant pakūtos.
–Tai ir aš bėg­siu. Bėg bėg, bėg bėg vi­si, su­si­ti­ka di­de­lę duo­bę. Toj duo­bėj nie­ka nė­ra, o ant vir­šaus kar­tis par­dė­ta. Sa­ka ka­ti­nas:
– Jau čio­nai pakūta: kas tąj kar­čia par­bėgs, tas bus iš­si­pakūta­vo­jęs.
Ka­ti­nas lė­ke, tuo­jaus par kar­tį par­lė­ke ir nu­bė­ga na­mo. Zui­kis lė­ke – įkri­ta į duo­bę. La­pe įkri­ta. Stir­na, vil­kas, brie­dis, meš­ka, le­vas – vi­si su­kri­ta.
Ką da­bar da­ry­ti? Vi­si ast, vi­si ast – iš­al­ka ėst ten be­būda­mi.
– Kas kat­rą da­bar ės­me? Reik pjaut zui­kį.
Pa­ga­va vi­si zui­kį – nei po kąs­nį nebu­va. Ką da reik pjaut? Stir­ną. Suarde stirną, už­ėde. O la­pė iš­si­ka­se duo­bėj ur­vą: kaip ką pa­pjaun, jin pri­si­velk mė­sos ir ėd.
An­trą die­ną vėl alkst – ką da­bar pjaut? Vil­ką. Papjove vilką, vėl su­ėde. Ki­tą die­ną brie­dį su­ėde. At­li­ka meš­ka ir le­vas. Kad su­si­pjo­vė ji­e­du, le­vas kad ir bu­va tvir­tes­nis, bet meš­ka jį nu­vei­ke. Pa­li­ka vie­na meš­ka. La­pė daug mė­sos į ur­va pri­si­vil­ka ir gy­ven, o meš­ka ne­be­tur ko ėst. Pri­ėja pri ur­va la­pes ir klaus:
– Ką tu val­gai? Kad aš teip la­bai pra­al­kau ėst...
La­pė at­sa­ko:
– Gi pra­si­kan­du pil­vą, žar­nas ir val­gau.
Meš­ka sav pil­vą pra­si­kan­da ir pa­ti nu­dvė­se. La­pe vėl tu­rė­ja ką ėst.
Vie­ną kar­tą ėja žmo­gus pa­gal duo­bę. La­pe sa­ka:
– Iš­trauk ma­ni iš duo­bės – ką no­rė­si, tą duo­siu.
Žmo­gus iš­trau­ke. La­pe nu­bėg­da­ma pa­sa­ke:
– Ką no­ri, tą pa­si­imk.

Susiję straipsniai

Graži istorija „Tėvas, sūnus ir žvirblis“

Ši pamokanti istorija primena, kad kantrybė ir meilė svarbi ne tik auginant vaikus, bet ir gyvenimo saulėlydyje lydint tėvus.

Graži istorija „Pakabinta kava“

Tai trumpa italų poeto Tonino Guerra aprašyta istorija apie Neapolyje atsiradusį caffè sospeso - pakabintos kavos paprotį.

Graži istorija „Skubantis pacientas“

Graži istorija apie visą gyvenimą nesibaigiančią meilę...