Graži istorija „Tėvas, sūnus ir žvirblis“

Ši pamokanti istorija primena, kad kantrybė ir meilė svarbi ne tik auginant vaikus, bet ir gyvenimo saulėlydyje lydint tėvus.

Užmiesčio namo kieme buvo vasara. Ant suoliuko sėdėjo dviese – senas tėvas ir jo maždaug keturiasdešimties metų amžiaus sūnus, kuris skaitė laikraštį. Senukas stebėjo žvirblius, strikinėjančius prie kojų.

Staiga jis paklausė: „Kas tai?“ - ir parodė į žvirblį. Vyras nuleido laikraštį ir tarė: „Tai žvirblis“. Ir vėl pradėjo skaityti.

Po poros minučių senukas pakartojo savo klausimą, o sūnus vėl atsakė tą patį. Per artimiausią pusvalandį senelis to paties paklausė dar penkis kartus, vis rodydamas pirštu į paukštuką.

Vyras sudirgęs atidėjo laikraštį į šalį ir ėmė šaukti, aiškindamas ir pykdamas, kad senukas kartoja tą patį per tą patį.

Šis susiraukė, tačiau jo veidas staiga nušvito. Senolis nuėjo į namą, o po kelių minučių grįžo atgal su dideliu rudu sąsiuviniu rankoje.

Jis atvertė vieną puslapį, bakstelėjo pirštu ir paprašė garsiai perskaityti. Nors ir labai nenorom, sūnus išpildė prašymą: „1973.06.12. Šiandien mano trejų metukų sūnus 21 kartą paklausė „Kas tai?“, rodydamas pirštu į žvirblį, lesantį greta mūsų trupinukus, o aš visus tuos kartus atsakiau, kad tai... žvirblis. Kiekvieną kartą jam pakartojus klausimą aš jam atsakydavau be susierzinimo ir pykčio. Net pats nustebau, kad turiu tiek kantrybės. Tikriausiai ji ateina kartu su tėviška meile.“

Vyras užsidengė sąsiuviniu veidą, pasėdėjo taip porą minučių, o tada stipriai apkabino senolį.