Pasaka apie kurpių Marufą

Gyveno kartą Kaire, Alacho globojamame mieste, toksai kurpius, lo­pantis senas kurpes. Vardu jis buvo Marufas ir turėjo pačią, vardu Fatima, visų šaukiamą Ragana, nes ji garsėjo bjauriu būdu, irzlumu, amži­nai kėlė vaidus ir niekada nesutarė su gėda ir sąžine. Vyrą ji laikė po padu, kas dieną koneveikė ir plūdo tūkstantį kartų, o jis bijojo pačios niekšybės ir pykčio, nes buvo protingas žmogus ir užvis labiausiai saugo­jo gerą vardą. Manėsi jis labai sunkiai, kai, būdavo, uždirba truputį dau­giau, visus pinigus jai išleidžia, o kai uždirba mažai, pati tą naktį išgiežia apmaudą ant jo kūno ir sugadina jam sveikatą, ir naktį paverčia juodes­ne už savo sąžinę. Buvo ji kaip toji, apie kurią poetas yra pasakęs:
Praleidau tiek naktų su žmonele Be miego, bluosto nesudėjęs! Kodėl neuždaviau nuodų slapčia? Vargų nebūčiau tiek turėjęs!
Daug vargo patyrė Marufas per savo pačios užgaidas, o kartą štai kas nutiko.
Marufai,— pareiškė ji,— norėčiau, kad šį vakarą parneštum man paplotį su medum!
Jei bus tokia aukštybių Alacho valia, užsidirbsiu pinigų ir parne­šiu, nes dabar, prisiekiu Alachu, neturiu nė dirhemo, bet viliuosi, jog praamžis man pagelbės,— atsiliepė Marufas.
Nenoriu girdėti tokių žodžių!— suriko Fatima.— Man nerūpi, ar jis tau pagelbės, ar ne, bet be papločio su medum gali akyse man nesi­rodyti, o jei pasirodysi be papločio, ši naktis prilygs tau laimei, kurios silaukei, kai mane vedei ir pakliuvai man į nagus!
Alachas maloningas,— atsakė Marufas, o paskui išėjo vargšelis pėsčių apniauktu veidu. Ir sukalbėjo jis rytmetinius poterius, ir atidarė dirbtuvėlę, ir kreipėsi į Alachą šiais žodžiais:
Meldžiu tave malonėti pinigų papločiui ir apsaugoti šiąnakt nuo nedorėlės pykčio!
Ir prasėdėjo jis dirbtuvėje iki pat pusiaudienio, bet nesulaukė geidžiamo darbo, tik dar didesnė baimė apniko, ir jis pasikėlė iš vietos ir užrakino dirbtuvę neišmanydamas, kaip nusipirkti paplotį su medum, nes duonai, ir tai neturėjo nė skatiko.
Eidamas pro papločių prekijo krautuvėlę, jis stabtelėjo baimės gildoma širdimi, ir jo akys pritvinko ašarų. Prekijas tai pastebėjo ir paklausė:
-    Ei meistre Marufai, kas tau nutiko, kad verki? Papasakok man savo bėdą.
Ir papasakojo Marufas savo istoriją, o baigdamas tarė:
-    Kietaširdė pati įsigeidė, kad parneščiau jai paplotį su medum, o prasėdėjau dirbtuvėje iki pat pusiaudienio ir netgi duonai neužsidirbau, tad bijau ir namo grįžti pas pačią.
nusijuokė prekijas ir tarė:
Anokia čia bėda ir būta ko bijoti! Kiek svarų papločių tau reikia?
Penkių svarų,— atsakė Marufas.
Ir atsvėrė jam prekijas penkis svarus, bet pridūrė:
-    Aliejaus turiu, bet pristigau medaus. Galiu pasiūlyti nebent cukranendrių melasos, o ji, tiesą pasakius, gardesnė ir už medų. Ar nebus bėdos, jei vietoj medaus įkrėsiu melasos?
Gėda buvo Marufui rodytis per daug išrankiam, juo labiau kad prekeivis nereikalavo pinigų iš karto, ir jis tarė:
-    Didelio čia daikto, įkrėski melasos.
Ir prekijas pakepė jam papločius aliejuje, ir išvoliojo melasoje, ir taip gardžiai sutaisė, jog karalius, ir tas būtų liežuvį nurijęs. O prekijas dar paklausė:
Gal tau reikia duonos ir sūrio?
Taip,— atsakė Marufas. Ir prekijas davė jam duonos už keturis pusdirhemius ir sūrio už pus dirhemį, o papločių prikepė už dešimt pusdirhemių, ir tarė:
-    Žinoki, Marufai, kad būsi man kaltas penkiolika pusdirhemių. O ir eik pas savo pačią ir būk laimingas, o šį pusdirhemį pasiimk pirčiai. Grąžinsi skolą po dienos, dviejų ar trijų, bet ne anksčiau, kol Alacho valia užsidirbsi pragyvenimui ir turėsi pinigų daugiau, nei galėsi išleisti. O pačios irgi šiukštu neskriausk.
Pasiėmė Marufas papločius, duoną ir sūrį ir nuėjo namo, laiminda­mas prekiją ir nurimusios širdies gilumoje sakydamas: „Šlovė tau, Ala­che dosnusis ir maloningasis!” O kai grįžo namo, pati paklausė:
—    Ar parnešei paplotį?
—    Aišku,— atsakė Marufas ir padėjo papločius prieš pačią. Fatima žvilgtelėjo į papločius, pamatė, kad jie sutaisyti su cukranen­drių melasa, ir sušuko:
—    Argi aš tau nesakiau, kad atneštum paplotį su medum? O tu tyčia pasielgei priešingai, parnešei papločių su cukranendrių melasa!
Atsiprašė kurpius Marufas ir bandė teisintis:
- Aš parnešiau tokių, nes prekijas pažadėjo palaukti pinigų.
- Ką čia man paistai! — suriko pati.— Nevalgysiu aš papločių, kol neparneši su medum!
Ir įtūžusi griebė papločius ir tėškė juos vyrui veidan, ir dar pikčiau suriko:
—    Nešdinkis iš namų, sąvadautojau, ir parnešk man gerų papločių! Ir taip smogė jam kumščiu per veidą, kad išmušė dantį, ir kraujas pliūptelėjo Marufui ant krūtinės. Tuomet įniršęs kurpius nesmarkiai sudavė jai per galvą, o Fatima griebė jam už barzdos ir įniko ją draskyti. Sušuko Marufas: „O musulmonai!” — ir įpuolė vidun kaimynai, ištrau­kė vyro barzdą iš pačios nagų, ir ėmė graudenti moteriškę ir gėdinti sa­kydami:
—    Visi mes mielai suvalgytume papločius su cukranendrių melasa! Ko taip engi tą vargšą žmogų? Ar tau ne sarmata?
Ir taip ją ramino ir tramdė, kol pagaliau juodu sutaikė, bet, kai žmo­nės išėjo, Fatima prisiekė nevalgysianti tų papločių nė kąsnelio. Tuomet Marufas, kuriam jau grobas grobą rijo, tarė sau: „Jeigu ji prisiekia nevalgysianti papločių, aš pats juos suvalgysiu”. Ir sėdęs ėmė kirsti per abu žandus, o Fatima, vos pamačiusi, kad jis valgo, vėl pratrūko šaukti:
- Te Alacho valia tai, ką tu valgai, nuodais pavirsta ir tau kūną su­pūdo!
- Ką čia šneki? — atsiliepė Marufas, nenustodamas valgyti, ir susi­juokė: — Juk prisiekei, kad neimsi į burną papločių, tad ir neimk, o Alachas dosnus ir maloningas, ir jeigu tokia bus jo valia, rytoj vakare parnešiu tau paplotį su medum, ir galėsi pati viena jį suvalgyti.
Ir Marufas pradėjo ją raminti ir maldyti, bet Fatima plūdo jį, keikė ir užgauliojo ligi pat ryto, o išaušus pasiraitojo rankoves, ketindama jį pri­mušti, ir Marufas jai tarė:
—    Duok man laiko, ir aš tau parnešiu kitą paplotį.
Ir nuėjo jis mečetėn, pasimeldė ir nužingsniavo į dirbtuvę, bet vos tik  ją atidarė ir atsisėdo savo vieton, pasirodė du teisėjo parankiniai ir tarė:
—    Kelkis ir eik pas teisėją, nes tavo pati tavimi skundžiasi ir atrodo ji taip ir taip.
Ir suprato iš jų žodžių Marufas, jog tai Fatima, ir tarė: „Tenubaudžia ją aukščiausiasis Alachas!” — ir pasikėlęs nuėjo kartu su parankiniais. O kai įžengė į teisėjo būstą, pamatė, jog pati sėdi aprišta ranka ir krauju ištepta čadra, gailiai verkia ir šluostosi ašaras.
- O žmogau,— kreipėsi į jį teisėjas,— ar tu nebijai aukščiausiojo Alacho? Kaip tu išdrįsai taip primušti pačią, sulaužyti jai ranką ir iš­daužti dantį? Kaip tu gali šitaip ją skriausti?
Jeigu iš tikrųjų ją primušiau,— atsakė Marufas,— ir dantį iš­daužiau, nuteisk mane sulig savo valia, bet viskas buvo taip ir taip, ir mudu sutaikino kaimynai.
Ir jis papasakojo teisėjui visą istoriją nuo pradžios ligi galo, o teisėjas, būdamas geros širdies žmogus, išsitraukė ketvirtį dinaro ir davė jam tar­damas:
—    Imki, žmogau, šį pinigą ir nupirki jai paplotį su medum, ir paga­liau susitaikykit abudu.
—    Jai atiduok pinigus,— paprašė Marufas.
Ir Fatima pasiėmė pinigus, o teisėjas juodu sutaikė ir kreipėsi į juos tokiais žodžiais:
—    Moterie, klausyk savo vyro, o tu, žmogau, gražiai su ja elkis ir būk atlaidesnis.
Ir, teisėjo sutaikinti, juodu paliko jo būstą, ir Fatima nuėjo savo keliu, o Marufas grįžo atgal į dirbtuvę ir atsisėdo į savo vietą. Staiga priešais pasirodė abu teisėjo parankiniai ir pareikalavo:
—    Atiduoki tai, kas mudviem priklauso.
Betgi teisėjas nieko iš manęs nepaėmė! — sušuko jiems Maru­fas. — Net priešingai — pats davė man ketvirtį dinaro.
Mums nerūpi, ar teisėjas paėmė iš tavęs pinigų, ar pats davė, bet jeigu neatsiteisi su mumis, jėga atsiimsime, kas priklauso.
Sulig tais žodžiais nuvilko kurpių prekyvietėn, ir ten jis pardavė savo įnagius, ir tik tada, kai davė jiems pusę dinaro, juodu atstojo. Ir Maru­fas parėmė galvą ranka ir taip sėdėjo nieko neveikdamas, nes neturėjo įnagių. Ir taip jam berymant, staiga pasirodė du bjaurūs pažiūrėti žmogėnai ir kreipėsi į jį šiais žodžiais:
—    Kelk, žmogau, ir skubėk pas teisėją, nes tavo pati skundžiasi tavi­mi!
Didžiai nustebo Marufas ir sušuko:
—    Juk teisėjas ką tik mudu sutaikė!
—    Mudu siųsti kito teisėjo: dabar tavo pati apskundė tave mūsiškiam. Ir Marufas nuėjo su jais, melsdamas Alachą gelbėti nuo pačios ir ją nubausti, o ją išvydęs, paklausė:
- Bene mudu nesusitaikėme, o geroji moterie?
- Niekados nebus santaikos tarp mūsų! — atkirto Fatima.
Ir tuomet Marufas žengė prieš teisėją, ir papasakojo jam, kas iš tikrų­jų nutiko, ir pridūrė:
—    Toks ir toks teisėjas ne per seniausiai mudu sutaikė. Ir teisėjas suriko ant Fatimos.
—    Ak tu, paleistuve! Ko ateini pas mane skųstis, jeigu jau susitaikei su vyru?
- O jis mane ir vėl mušė! — atrėmė Fatima. Ir teisėjas juodviem įsakė:
Tuoj pat susitaikykit: tu jos nebemušk, ir ji nesišiauš prieš tave! Juodu susitaikė, ir teisėjas tarė Marufui:
- O dabar susimokėk mano parankiniams!
Ir Marufas davė parankiniams, kas priklauso, ir grįžo atgal į dirbtu­vę, atidarė ją ir atsisėdo lyg apkvaitęs nuo užgriuvusių bėdų. Ir taip jam besėdint, staiga įbėgo vienas žmogus ir sušuko:
—    O Marufai, kelk ir greičiau slėpkis: žmona apskundė tave aukš­čiausiajam teisėjui, ir tavęs ateina Abu Tabakas, didysis rykštininkas.
Pašoko Marufas ir, užrakinęs dirbtuvę, nudūmė Pergalės vartų pu­sėn. O turėjo jis viso labo penkis dirhemus, gautus už savo įnagius, tad nusipirko duonos už keturis dirhemus ir už vieną — sūrio ir išsmuko pro vartus. Ir atsitiko tai žiemovidžiu, po priešvakario pamaldų. Kai tik atsidūrė Marufas miesto šiukšlyne, pratrūko lyti it iš odmaišių, akimoju permirko visi drabužiai, ir jis prisiglaudė al-Adilijos mečetė­je. Ir pamatė, kad ji visa apgriuvusi, saugykla tuščia ir be durų, ir įnėrė vidun, slėpdamasis nuo lietaus. Buvo jis visas kiaurai permerktas, ašaros sruvo iš akių, ir nevilties apimtas, susikrimtęs tarė sau vienas: „Kurgi aš pabėgsiu nuo tos paleistuvės? Meldžiu tave, o viešpatie, atsiųsk man kokį savo padarą, kuris nuvestų mane į tolimą kraštą, kad pati nerastų ten kelio!” Ir taip jam besėdint ir beaimanuojant, ūmai prasivėrė siena, ir pasirodė milžinas, kurį išvydus Marufui plaukai pasišiaušė ant galvos, ir kreipėsi į jį šiais žodžiais:
- Žmogau, kodėl šį vakarą su trikdei man ramybę? Jau du šimtus metų čia gyvenu ir nė karto nesu matęs, kad čionai kas nors užeitų ir darytų tai, ką tu darai. Pasakyk man, kas tau nutiko ir ko tu pagei­dauji, ir aš išpildysiu tavo norą, nes mano širdį perveikė užuojauta tavo skausmui.
- Kas tu toks esi? — paklausė tuomet kurpius, ir milžinas atsa­kė:
—    Aš čia gyvenu.
Tuomet Marufas jam papasakojo viską, kas jam nutiko su pačia, ir milžinas paklausė:
—    Jei nori, nugabensiu tave į tokį tolimą kraštą, kad pati neras ten kelio?
- Noriu,— atsakė Marufas, ir milžinas įsakė:
- Sėsk man ant sprando.
Ir Marufas užsisėdo ant sprando, ir milžinas pakilo į orą, ir skrido nuo vakarinių pamaldų ligi aušros, paskui nusileido aukšto kalno viršūnėje ir tarė:
—    O žmogau, nusileisk nuo šito kalno, o kai pamatysi miesto vartus, eik pro juos ir žinok, jog tavo pati niekada neras ten kelio ir nesugebės tavęs pasiekti.
Taip taręs, paliko jį ir dingo, o Marufas atsisėdo sutrikęs ir nustebęs, ir taip sėdėjo iki saulėtekio, ir tuomet tarė sau: „Atsistosiu ir nusileisiu nuo šio kalno, nes, čia besėdėdamas, nieko neišsėdėsiu”.
Jis nusileido nuo kalno ir pamatė aukštų mūrų apsuptą miestą, o jame — dangų remiančius rūmus ir prabangius namus, džiuginančius akį savo prašmatnumu. Ir žengė jis pro vartus, ir pamatė miestą, glos­tantį sugraudintą širdį. Ir kai atsidūrė prekyvietėje, miestelėnai ap­spito jį iš visų pusių žiopsodami ir stebėdamiesi neregėtais drabužiais, nes patys vilkėjo visiškai kitokiais apdarais. Ir pagaliau vienas jų paklausė:
—    Ei žmogau, ar tu svetimšalis?
Ir kai Marufas atsakė: „Taip”,— nepažįstamasis ir vėl paklausė:
- O iš kokio krašto būsi?
- Iš palaimintojo Kairo,— atsakė Marufas.
- Ar seniai jį palikai? — paklausė žmogus, ir Marufas atsakė:
- Vakar po pietų.
Tuomet žmogus pratrūko kvatoti ir sušuko visu balsu:
—    Eikit visi čionai, paklausykit, ką jis šneka!
—    O ką jis šneka? — susidomėjo miestelėnai, ir nepažįstamasis paaiškino:
—    Jis tvirtina, kad kilęs iš Kairo, o išvykęs iš miesto vakar po pietų! Ir visi prapliupo kvatoti, ir apsupo Marufą sakydami:
- Ar iš proto išsikraustei, žmogau, jei paistai tokius niekus? Kaip gali tvirtinti, jog tik vakar po pietų palikai Kairą, o šįryt atsidū­rei šičia, jeigu iš tikrųjų ligi mūsų miesto reikia keliauti ištisus metus?
- Tai jūs išsikraustėt iš proto,— atrėmė Marufas,— nes aš sakau gryną teisybę. Štai duona, kurią atsinešiau iš Kairo, ji dar visai šviežia.
- Ir jis parodė jiems duoną, ir visi ėmė stebėdamiesi ją apžiūrinėti ir ragauti, nes buvo nė kiek nepanaši į duoną, valgomą jų krašte. Ir vis daugiau žmonių spietėsi aplink Marufą, ir vienas kitam kalbėjo:
—    Jūs tik pažiūrėkit, štai duona iš Kairo!
Ir visame mieste kilo sujudimas, vieni tikėjo atvykėlio žodžiais, kiti netikėjo ir tyčiojosi iš jo. Ir tuo metu prijojo raitas ant mulo vienas pirklys, lydimas dviejų vergų, prasiskyrė kelią pro minią ir sušuko:
—    Ei žmonės, kaip jums ne gėda grūstis aplink svetimšalį, šaipytis iš jo ir tyčiotis? Duokite jam ramybę!
Ir jis tol šūkavo ant visų, kol nuginė šalin, ir niekas nedrįso jam prieš­tarauti. Ir tuomet pirklys kreipėsi į Marufą:
—    Eik čionai, brolau, ir daugiau neįkyrės tie žmonės, kurie neturi nei gėdos, nei sąžinės!
Sulig tais žodžiais jis pasisodino Marufą ant mulo ir nusivežė į didelius prašmatnius namus, ir paprašė sėstis į vietą, deramą nebent karaliams, ir paliepė vergams atvožti skrynią ir ištraukti apdarą, kokiu vilki tik patys turtingiausi pirkliai, ir aprengė juo savo svečią. O ka­dangi Marufas buvo išvaizdus vyras, tad su tuo apdaru tapo panašus į pirklių vadą. Paskui šeimininkas pareikalavo patiesti staltiesę, ir vergai nustatė ją visokiausiais gardžiais rinktiniais patiekalais, ir juodu pavalgė ir atsigėrė, ir tuomet pirklys paklausė:
- Kuo vardu būsi, brolau?
- Vardu esu Marufas,— atsakė svečias,— o iš amato — kurpius, lopau ir taisau senas kurpes.
- Iš kokio miesto esi atkilęs? — paklausė vėl šeimininkas, ir Maru­fas atsakė:
- Iš Kairo.
- O iš kurio kvartalo? — neatlyžo pirklys.
- Nejaugi pažįsti Kairą? — klausimu atsakė Marufas, ir pirklys atitarė:
- Taip, ir aš esu kilęs iš Kairo.
- Aš gyvenau Raudonojoje gatvėje,— atsakė tuomet Marufas.
- O ką tu pažįsti toje gatvėje? — paklausė pirklys.
- Tą ir tą,— atsakė Marufas ir paminėjo keletą žmonių.
- O pažįsti šeichą Ahmadą, smulkmenų pirklį? — paklausė šei­mininkas.
- Tai mano kaimynas, prekiauja gretimais,— atsakė Marufas.
- O kaip jis laikosi? Ar sveikas? — pasidomėjo šeimininkas.
- Kuo geriausiai,— atsakė Marufas.
- O kiek vaikų turi? — paklausė pirklys.
- Tris,— atsakė Marufas.— Mustafą, Muhamadą ir Alį.
- Ąr Alachas nepašykštėjo jiems savo malonės? — vėl paklausė pirklys.
- Ne,— atsakė kurpius.— Mustafa laikosi kuo puikiausiai, jis mokslo vyras ir mokytojas. Muhamadas prekiauja smulkmenomis, atidarė krautuve šalia tėvo krautuvės, o prieš tai vedė ir susilaukė sūnaus, vardu Hasanas.
- Telaimina tave Alachas už geras naujienas! — sušuko pirklys, Marufas pasakojo toliau:
- O Alis vaikystėje buvo mano bičiulis. Mudu dažnai žaisdavome auge ir bėgiodavome persirengę krikščionių drabužiais, ir vogdavome krikščionių knygas iš bažnyčios, parduodavome jas, o už pelnytus pi­gus prisipirkdavome visokių valgymų. O kartą taip jau nutiko, jog krikščionys mus užklupo bevagiant knygas ir apskundė tėvams, o Alio tėvui pagrasino: „Jei nesudrausi savo sūnaus ir neužginsi jam vogti, įskųsime tave karaliui”. Alio tėvas juos numaldė, o sūnui įkrėtė į kailį, ir ilgai netrukus Alis pabėgo, dingo be pėdsakų, ir štai jau dvidešimt metų niekas negauna apie jį žinios.
Ir tuomet pirklys tarė:
—    Aš esu Alis, šeicho Ahmado sūnus, o tu, Marufai,— mano bičiulis!
Ir juodu džiaugsmingai pasisveikino, o kai atsiglėbesčiavo, pirklys įklausė:
—    Sakyk man, Marufai, kas tave čionai atginė iš Kairo?
Ir Marufas papasakojo jam apie savo pačią Fatimą, visų šaukiamą ragana, ir apie tai, kaip jinai jį skriaudusi, ir baigdamas tarė:
—    Nebegalėdamas tverti tų nuoskaudų, pabėgau Pergalės vartų įsėn, ir ten užklupo mane liūtis, ir aš pasislėpiau apgriuvusioje al-Adilijos mečetėje, atsisėdau ten ir ėmiau gailiai aimanuoti, ir pasirodė man tenykštis milžinas, ifritas iš džinų padermės, ir paklausė, ko aš dėjuoju, ir apsakiau jam savo vargus, o jis pasisodino mane ant kupros visą naktį skraidino tarp dangaus ir žemės, ir šįryt nuleido ant kalno viršūnės, ir paliepė eiti į šį miestą. Nukopiau nuo kalno ir įžengiau į miestą, o kai žmonės apstojo mane ir įniko kamantinėti, pasakiau, jog vakar palikau Kairą, bet jie manim netikėjo, ir tuomet atjojai tu, apgynei nuo tų žmonių ir parsivedei į namus. Štai kodėl pabėgau aš iš Kairo. O kodėl tu atkeliavai čionai? Ir atsakė jam pirklys Alis:
—    Kai buvau septynerių metų, vėjai gaudėsi mano galvoj, ir nuo da pradėjau klaidžioti iš vieno miesto į kitą, iš vieno krašto į kitą, kol galiau atkakau į šį miestą, vadinamą Ichtijanu al-Hutanu. Pamačiau, žmonės čia taurūs ir geros širdies, ir įsitikinau, jog užjaučia jie rguolius ir duoda skolon, ir tiki viskuo, ką tik jiems sakai, ir tariau jms: „Esu pirklys, o mano prekės dar kelyje, ir norėčiau gauti pastogę

togę, kur galėčiau susikrauti savo labą”. Patikėjo jie mano žodžiais, atituštino vieną sandėlį, ir tuomet pasakiau jiems: „Ar nepaskolins jūsų kuris tūkstančio dinarų, kol ateis mano prekės, man reikia pinigų kuriems ne kuriems reikalams sutvarkyti”. Ir jie paskolino man tiek, kiek prašiau, ir nuėjau į prekyvietę, ir pamačiau reikalingų prekių, ir prisipirkau jų, o rytojaus dieną pardaviau ir pelniau penkiasdešimt dinarų, ir vėl prisipirkau visokių prekių, o paskui po truputį susidrau­gavau su žmonėmis, ir jie pradėjo mane gerbti ir net pamilo, o aš vis prekiavau ir kroviausi pinigus. Žinoki, brolau, jog liaudies išmintis sako: „Pasaulis laikosi apgaule ir klasta, ir svetimame krašte daryk ką tik nori”. Taigi, jei imsi kalbėti kam pakliūva: „Iš amato aš vargšas kur­pius ir pabėgau nuo savo pačios, ir tik vakar palikau Kairą”,— tavimi niekas nesikliaus, ir, kol gyvensi šiame mieste, visi iš tavęs tyčiosis. O jeigu pasakysi: „Mane atnešė čionai ifritas”,— visi bėgs nuo tavęs, ir kiekvienas šalinsis perspėdamas kitus: „Tas žmogus demono apsėstas, ir kas prie jo prieis, tą ištiks bėda!” — Ir tokios kalbos nepridės tau šlovės, o ir man pakenks, nes visi žino, kad esu taipjau kilęs iš Kairo. Ką gi man daryti? — paklausė Marufas, ir Alis atsakė: Aš tave pamokysiu ir, jei tokia bus Alacho valia, rytoj duosiu tau tūkstantį dinarų, jojamą mulą ir vergą, kuris bėgs priešaky rodydamas kelią priekyvietėn. Tu įjosi į prekyvietę ir pamatysi mane sėdint tarp pirklių. Tave išvydęs, aš pasikelsiu, pasisveikinsiu ir, lyg žinodamas tavo aukštą kilmę bei luomą, pabučiuosiu tau ranką, o paskui imsiu tave klausinėti, ar atgabenai tokių ir tokių audimų, ir tu sakysi: „Į va­lias”. O kai jie įniks mane klausinėti, kas toks esi, aš tave išgarsinsiu ir išaukštinsiu jų akyse ir pasakysiu: „Išnuomokite jam sandėlį prekėms ir krautuvę”,— ir apskelbsiu tave esant be galo turtingą ir dosnų. O kai prieis prie tavęs elgeta, duok jam nešykštėdamas, ir jie įsitikins, jog sakiau tiesą, jog iš tikrųjų esi toks dosnus ir lobingas, ir tave pamils. O paskui pasivadinsiu tave į svečius ir pasikviesiu taipjau pirklius, ir supažindinsiu tave su jais, idant sueitumėte į bendrystę ir drauge pre­kiautumėte, ir dalytumėtės prekėmis. Taip prabėgs nedaug laiko, ir tu susikrausi didelius turtus. Ir rytui išaušus, pirklys Alis įteikė Marufui tūkstantį dinarų, aprengė dailiais drabužiais, pasodino ant mulo ir, davęs žadėtą vergą, tarė: Tegu Alachas nuima nuo tavęs atsakomybę už šią gudrybę, nes esi mano bičiulis^ ir man privalu parodyti tau širdį. Nusikratyk visų rūpesčių ir išmesk iš galvos savo vargus su pačia, ir niekam daugiau apie ją nepasakok. Te Alachas atsiteisia tau geru už visa tai, ką man padarei! — sušuko Marufas ir, sėdęs ant mulo, išjojo, o vergas nubėgo pirmas ir nuvedė jį ligi pat prekyvietės vartų. Ten jau sėdėjo susirinkę visi pirkliai, o tarp jų — ir Alis. Vos tik išvydo jis Marufą, pašoko iš vietos ir, puolęs prie jo, sušuko: — Tebūnie palaiminta ši diena, o pirkly Marufai, gėrio ir malonės viešpatie! Ir, visiems matant, pabučiavo jam ranką tardamas: — O broliai, štai pirklys Marufas pagerbė jus savo atsilankymu, pasveikinkit jį! Sulig tais žodžiais Alis ženklu paliepė jiems pagerbti Marufą, ir taip Marufas išaugo jų akyse. Kai visi nusilenkė Marufui, Alis padėjo jam nulipti nuo mulo ir pasisveikino, o paskui vedėsi į šalį čia vieną pirklį, čia kitą ir visiems liaupsino savo bičiulį. — Ar jis pirklys? — klausinėjo jie, o jis sakė: — Taip, tai visų pirklių pirklys, ir niekur nerasi lobingesnio, nes ir jis, ir jo tėvas, ir jo protėviai nuo amžių garsėja turtais tarp Kairo pirklių, ir turi jis bendrų ir Indijoje, ir Sinde, ir Jemene, o dosnumu jam niekas neprilygsta. Tad žinokite, kokio aukšto jis rango, šlovin­kite jo didybę ir visa kuo jam tarnaukite. Ir žinokite, kad čionai atvyko jis ne prekiauti, o pasižvalgyti po svečius kraštus — jam nebūtina ke­liauti svetur dėl pelno ir dovio, nes turi jis tiek turtų, kad nė ugnis neįstengtų jų suryti, o aš — vienas jo nesuskaičiuojamų tarnų. Ir Alis tol liaupsino Marufą, kol pirkliai iškėlė jį aukščiau pačių aukščiausiųjų ir pradėjo vienas kitam šlovinti jo dorybes. O paskui ap­spito jį iš visų pusių ir ėmė vaišinti visokiais valgiais bei gėrimais, ir net pats pirklių vadovas atėjo su juo pasisveikinti. Ir tuomet Alis, visiems pirkliams girdint, pradėjo jį klausinėti: — O viešpatie, gal kartais atvežei truputį tokių ir tokių audimų? Į valias,— atsakinėjo jam Marufas (mat tą dieną Alis rodė jam prabangius audimus ir mokė jį skirti brangesnius nuo pigesnių). O viešpatie,— paklausė tuomet vienas pirklys,— gal atvežei geltonos gelumbės? \ valias! — atsakė jam Marufas. O raudonos kaip gazelės kraujas? — neatlyžo pirklys. \ valias! — vėl atsakė Marufas. Ir kiekvienam, kas tik teiraudavosi kokio audimo, atsakinėjo tais pačiais žodžiais: „Į valias!” O kai pagaliau vienas pirklys kreipėsi į Alį ir paklausė: „Pirkly Ali, ar tavo kraštietis įsigeidęs įmanytų atvežti čionai tūkstantį rietimų prašmatniausių audimų?” — Alis jam atsakė: — Jis pasiimtų juos iš vieno savo nesuskaitomų sandėlių, ir ten liktų visko tiek, kiek buvo.

kur galėčiau susikrauti savo labą”. Patikėjo jie mano žodžiais, atituštino vieną sandėlį, ir tuomet pasakiau jiems: „Ar nepaskolins jūsų kuris tūkstančio dinarų, kol ateis mano prekės, man reikia pinigų kuriems ne kuriems reikalams sutvarkyti”. Ir jie paskolino man tiek, kiek prašiau, ir nuėjau į prekyvietę, ir pamačiau reikalingų prekių, ir prisipirkau jų, o rytojaus dieną pardaviau ir pelniau penkiasdešimt dinarų, ir vėl prisipirkau visokių prekių, o paskui po truputį susidrau­gavau su žmonėmis, ir jie pradėjo mane gerbti ir net pamilo, o aš vis prekiavau ir kroviausi pinigus. Žinoki, brolau, jog liaudies išmintis sako: „Pasaulis laikosi apgaule ir klasta, ir svetimame krašte daryk ką tik nori”. Taigi, jei imsi kalbėti kam pakliūva: „Iš amato aš vargšas kur­pius ir pabėgau nuo savo pačios, ir tik vakar palikau Kairą”,— tavimi niekas nesikliaus, ir, kol gyvensi šiame mieste, visi iš tavęs tyčiosis. O jeigu pasakysi: „Mane atnešė čionai ifritas”,— visi bėgs nuo tavęs, ir kiekvienas šalinsis perspėdamas kitus: „Tas žmogus demono apsėstas, ir kas prie jo prieis, tą ištiks bėda!” — Ir tokios kalbos nepridės tau šlovės, o ir man pakenks, nes visi žino, kad esu taipjau kilęs iš Kairo.

- Ką gi man daryti? — paklausė Marufas, ir Alis atsakė:

Aš tave pamokysiu ir, jei tokia bus Alacho valia, rytoj duosiu tau tūkstantį dinarų, jojamą mulą ir vergą, kuris bėgs priešaky rodydamas kelią priekyvietėn. Tu įjosi į prekyvietę ir pamatysi mane sėdint tarp pirklių. Tave išvydęs, aš pasikelsiu, pasisveikinsiu ir, lyg žinodamas tavo aukštą kilmę bei luomą, pabučiuosiu tau ranką, o paskui imsiu tave klausinėti, ar atgabenai tokių ir tokių audimų, ir tu sakysi: „Į va­lias”. O kai jie įniks mane klausinėti, kas toks esi, aš tave išgarsinsiu ir išaukštinsiu jų akyse ir pasakysiu: „Išnuomokite jam sandėlį prekėms ir krautuvę”,— ir apskelbsiu tave esant be galo turtingą ir dosnų. O kai prieis prie tavęs elgeta, duok jam nešykštėdamas, ir jie įsitikins, jog sakiau tiesą, jog iš tikrųjų esi toks dosnus ir lobingas, ir tave pamils. O paskui pasivadinsiu tave į svečius ir pasikviesiu taipjau pirklius, ir supažindinsiu tave su jais, idant sueitumėte į bendrystę ir drauge pre­kiautumėte, ir dalytumėtės prekėmis. Taip prabėgs nedaug laiko, ir tu susikrausi didelius turtus.

Ir rytui išaušus, pirklys Alis įteikė Marufui tūkstantį dinarų, aprengė dailiais drabužiais, pasodino ant mulo ir, davęs žadėtą vergą, tarė:

Tegu Alachas nuima nuo tavęs atsakomybę už šią gudrybę, nes esi mano bičiulis^ ir man privalu parodyti tau širdį. Nusikratyk visų rūpesčių ir išmesk iš galvos savo vargus su pačia, ir niekam daugiau apie ją nepasakok.

- Te Alachas atsiteisia tau geru už visa tai, ką man padarei! — sušuko Marufas ir, sėdęs ant mulo, išjojo, o vergas nubėgo pirmas ir nuvedė jį ligi pat prekyvietės vartų. Ten jau sėdėjo susirinkę visi pirkliai, o tarp jų — ir Alis. Vos tik išvydo jis Marufą, pašoko iš vietos ir, puolęs prie jo, sušuko:

— Tebūnie palaiminta ši diena, o pirkly Marufai, gėrio ir malonės viešpatie!

Ir, visiems matant, pabučiavo jam ranką tardamas:

— O broliai, štai pirklys Marufas pagerbė jus savo atsilankymu, pasveikinkit jį!

Sulig tais žodžiais Alis ženklu paliepė jiems pagerbti Marufą, ir taip Marufas išaugo jų akyse. Kai visi nusilenkė Marufui, Alis padėjo jam nulipti nuo mulo ir pasisveikino, o paskui vedėsi į šalį čia vieną pirklį, čia kitą ir visiems liaupsino savo bičiulį.

— Ar jis pirklys? — klausinėjo jie, o jis sakė:

— Taip, tai visų pirklių pirklys, ir niekur nerasi lobingesnio, nes ir jis, ir jo tėvas, ir jo protėviai nuo amžių garsėja turtais tarp Kairo pirklių, ir turi jis bendrų ir Indijoje, ir Sinde, ir Jemene, o dosnumu jam niekas neprilygsta. Tad žinokite, kokio aukšto jis rango, šlovin­kite jo didybę ir visa kuo jam tarnaukite. Ir žinokite, kad čionai atvyko jis ne prekiauti, o pasižvalgyti po svečius kraštus — jam nebūtina keliauti svetur dėl pelno ir dovio, nes turi jis tiek turtų, kad nė ugnis neįstengtų jų suryti, o aš — vienas jo nesuskaičiuojamų tarnų.

Ir Alis tol liaupsino Marufą, kol pirkliai iškėlė jį aukščiau pačių aukščiausiųjų ir pradėjo vienas kitam šlovinti jo dorybes. O paskui ap­spito jį iš visų pusių ir ėmė vaišinti visokiais valgiais bei gėrimais, ir net pats pirklių vadovas atėjo su juo pasisveikinti. Ir tuomet Alis, visiems pirkliams girdint, pradėjo jį klausinėti:

— O viešpatie, gal kartais atvežei truputį tokių ir tokių audimų?

- Į valias,— atsakinėjo jam Marufas (mat tą dieną Alis rodė jam prabangius audimus ir mokė jį skirti brangesnius nuo pigesnių).

- O viešpatie,— paklausė tuomet vienas pirklys,— gal atvežei geltonos gelumbės?

Į valias! — atsakė jam Marufas.

- O raudonos kaip gazelės kraujas? — neatlyžo pirklys.

Į valias! — vėl atsakė Marufas.

Ir kiekvienam, kas tik teiraudavosi kokio audimo, atsakinėjo tais pačiais žodžiais: „Į valias!”

O kai pagaliau vienas pirklys kreipėsi į Alį ir paklausė: „Pirkly Ali, ar tavo kraštietis įsigeidęs įmanytų atvežti čionai tūkstantį rietimų prašmatniausių audimų?” — Alis jam atsakė:

— Jis pasiimtų juos iš vieno savo nesuskaitomų sandėlių, ir ten liktų visko tiek, kiek buvo.

Taip jiems besėdint, pasirodė elgeta ir ėmė tarp pirklių sukiotis, ir vieni numetė jam pusę dirhemo, kiti — varioką, o diduma nieko nedavė. Kai pagaliau elgeta priėjo prie Marufo, šis išsitraukė saują aukso ir supylė jam į rieškutes. Ir elgeta padėkojo, ir palinkėjo jam Alacho palaimos, o pirkliai didžiai nustebo ir taip sušneko:
—    Iš tiesų tai karaliaus vertas dovis — jeigu jis elgetai duoda aukso neskaičiuodamas, tikriausiai jis iš tų turtuolių, kurie turi lobių be skaičiaus, o jeigu būtų priešingai, nebūtų elgetai pažėręs saujos aukso!
Ilgai netrukus priėjo prie Marufo pavargėlė, ir jis vėl pasiėmė saują aukso ir jai supylė, ir ji nuėjo, šlovindama jo dosnumą, ir papasakojo visiems varguoliams, ir tie vienas po kito pradėjo traukti voromis, o jis sėmėsi auksą saujomis ir dalijo rankom neprilaikydamas, kol išdavė visą tūkstantį dinarų. Tuomet suplojo delnais ir tarė:
—    Iš tiesų Alachas vienintelė mūsų parama ir niekada neatsako pagalbos!
Ir pirklių vadovas jį paklausė:
- Kas tau nutiko, o pirkly Marufai?
- Man toks įspūdis,— atsakė Marufas,— jog šiame mieste gyvena vieni varguoliai ir pavargėliai. Jei būčiau žinojęs, jog taip yra, būčiau įsipylęs krepšin truputį daugiau pinigų ir išdalijęs juos neturtėliams. Da­bar man baugu, kad mano viešnagė svetur gali užtrukti ir aš, ko gero, pristigsiu aukso. Nesu pratęs atsakyti varguoliui, o ką gi aš darysiu, jei prieis kuris prie manęs?
- Pasakyk jam: tepadeda tau Alachas,— patarė pirklių vadovas.
Nepratęs aš taip daryti, ir dabar ta mintis man neina iš galvos. Būtų ne pro šalį gauti bent tūkstantį dinarų išmaldai dalyti, kol atkaks mano karavanas.
- Ne bėda,— atsiliepė pirklių vadovas ir nusiuntė tarną namo, o kai šis atnešė pinigus, įteikė Marufui tūkstantį dinarų. Ir Maru­fas dosniai dalijo išmaldą kiekvienam prieinančiam elgetai, iki pa­sigirdo šaukimas į pusiaudienio maldą. Žmonės nuskubėjo į didžiąją mečetę sukalbėti pusiaudienio maldos, o Marufas tuo tarpu išbarstė likusius dinarus virš maldininkų galvų. Žmonės gręžėsi jo pusėn dė­kodami, o pirkliai nesiliovė stebėtis jo taurumu ir dosnumu.
Paskui Marufas kreipėsi į kitą pirklį ir, pasiskolinęs tūkstantį dinarų, vėl juos išdalijo. Pirklys Alis žiūrėjo, ką daro jo bičiulis, bet nieko negalėjo jam pasakyti, o Marufas mėtė pinigus į šalis, kol pasigirdo šaukimas į vakarines pamaldas. Ir vėl nuėjo Marufas mečetėn, ir ten pasimeldė, ir išžarstė paskutinius pinigus. Taip ligi uždarant prekyvietės vartus, jis pasiskolino penkis tūkstančius dinarų ir išdalijo juos varguoliams, ir skolindamasis kiekvienam sakė:
—    Kai tik atkaks mano karavanas, grąžinsiu, ir jei pageidausi aukso, duosiu aukso, o jei pageidausi audimų, duosiu tau audimų, nes iš tiesų turiu visko į valias.
Vakare pirklys Alis pasikvietė jį į svečius, o drauge pasišaukė ir visus pirklius, ir pasodino Marufą vidury, pačioje garbingiausioje vietoje, ir šis kalbėjo vien tik apie audimus ir lobius, ir kiekvieną sykį, ko nors paklaustas, atsakinėjo: „Turiu visko į valias”.
Rytojaus dieną Marufas vėl nujojo prekyvietėn ir pradėjo iš naujo skolintis pinigų ir dalyti juos varguoliams, ir taip darė jis dvidešimt die­nų, ir prisiskolino šešiasdešimt tūkstančių dinarų — ir per tą laiką neatėjo nei karavanas, nei pragaištis. Ir žmonės sunerimo dėl savo pinigų, ir ėmė taip kalbėti:
—    Marufo karavano vis nematyti! Ar ilgai jis dar skolinsis iš žmonių pinigus ir dalys juos varguoliams?
Ir vienas pirklys taip patarė:
Būtų ne pro šalį pasikalbėti su jo kraštiečiu pirkliu Aliu. Ir nuėjo visi drauge pas Alį, ir tarė jam:
O pirkly Ali, Marufo prekių nei girdėti nei regėti!
—    Pasisemkite kantrybės,— atsakė jiems Alis.— Karavanas atkaks ilgai netrukus.
O paskui, likęs su Marufu akis į akį, jam tarė:
- Ką tu išdarinėji, Marufai? Ką aš tau sakiau: „Pakepk duoną” ar „Sudegink”? Pirkliai sukėlė triukšmą dėl savo pinigų, skundžiasi, kad esi kaltas jiems šešiasdešimt tūkstančių dinarų, kuriuos tu pasisko­linai ir išdalijai plikšiams. Iš kur gausi pinigų skoloms grąžinti, jei nie­ko neperki ir neparduodi?
- Niekai! — atrėmė Marufas.— Dideli čia pinigai — šešiasdešimt tūkstančių dinarų! Štai atkaks karavanas, tada ir sugrąžinsiu: kas pa­geidaus — atsiims audimais, kas pageidaus — auksu ir sidabru atsei­kėsiu.

- O galybių Alache! — sušuko Alis.—Bene tu turi kokių prekių?
- Į valias! — atkirto Marufas.

- Teapsaugo mus Alachas ir jo pranašai nuo tavęs ir tavo klas­tų! — sušuko Alis.— Argi dėl to mokiau tave tų žodžių, kad man juos kartotum? Palauk, atversiu aš žmonėms akis ir viską apie.tave išklosiu!
- Eik, ko lauki! — atšovė Marufas.— Bene aš koks vargeta? Mano karavane visko į valias, ir kai tik jis atkaks, antra riek pirkliams atiduosiu. – Bene man ko reikia?
Neištvėrė pirklys Alis ir, baisiausiai įširdęs, sušuko:
- O akiplėša, aš tau parodysiu, kaip mane begėdiškai apgaudinėti!
- Daryk kaip išmanai,— atsakė jam Marufas.— Šiaip ar taip, jie gaus palaukti, kol atkeliaus mano karavanas, o tuomet atsiims visą gerą ir dar su kaupu.
Ir pirklys Alis davė jam ramybę, ir, eidamas šalin, pats vienas ta „Jei anksčiau jį liaupsinau, dabar nieku gyvu nevalia jo smerkti, dar pasirodysiu melagis, ir tada man tiks tie žodžiai, kurie sako: „Kas pirma giria, o paskui peikia, tas dusyk meluoja”.
Ir dar labiau įširdo pirklys Alis, nebeišmanydamas ką toliau dary Ir kai atėjo pas jį pirkliai ir paklausė: „O pirkly Ali, ar kalbėjai juo?” — jis atsakė:
—    O žmonės! Man gėda ir baugu, nes pats esu jam paskolin tūkstantį dinarų, todėl negaliu užsiminti jam apie pinigus. Neklausėte mano patarimo, patikėdami jam savo pinigus, tad ir dabar man nesiguoskite. Patys eikite ir reikalaukite, o jei neatiduos — skųskitės miesto karaliui ir taip jam sakykite: „Tai apgavikas, jis apgavo mus”,— karalius tikriausiai jums padės.
Nuėjo pirkliai pas karalių ir papasakojo jam, kas nutiko, ir taip ja tarė:
—    O laiko valdove iš tiesų nebežinome, ką daryti su tuo pirkli kuriam dosnumu niekas neprilygsta. Jis elgiasi taip ir taip, o visa, ką gauna, pilna sauja dalija varguoliams. Jeigu jis būtų skurdžius, tikr širdis jam neleistų imti saujomis auksą ir švaistyti jį į visas puses, o jeigu jis iš tiesų lobingas, tai pasitvirtins, atkakus jo karavanui. Ir vis dėlto mes nepastebėjome jį turint kokios mantos, nors jis nesiliauja kalbėję jog pertekęs turtais ir tik atvykęs čionai anksčiau už savo karavaną, kai tik užsimename apie kokį audimą, atsako murns: „Turiu to į valias Jau nemaža laiko prabėgo, o karavano nei girdėti, nei regėti, ir nūn jis mums kaltas šešiasdešimt tūkstančių dinarų, kuriuos išdalijo varguoliams, ir tie šlovina jį ir liaupsina jo dosnumą.
O tas karalius buvo godus turtų, godesnis už patį Ašabą, ir k tik jis išgirdo apie Marufo dosnumą ir taurią širdį, pagavo jį baisi gobšumas, ir tarė jis savo veziriui:
Jeigu tas pirklys neturėtų didelių turtų, tikriausiai nebūtų tol dosnus. Be abejo, netrukus atkaks jo karavanas, ir tuomet apipuls pirkliai, o jis apipils juos pinigais. O juk aš turiu didesnę teisę į tui pinigus negu visi pirkliai, tad pageidaučiau su juo susipažinti ir sueiti į bičiulystę, kol atkaks karavanas. Ir tuomet nespės pirkliai nė atsikvošėti, ir aš anksčiau už juos viską susiglemšiu. O paskui ištekinsiu už j dukterį ir susikrausiu jo lobius į savo iždą.
O laiko valdove,— atsakė jam veziris,— aš manau, kad jis sukčius, o sukčius, kaip žinai, sugriauna gobšuolio namus.
—    O veziri,— atsiliepė karalius,— aš pats jį išmėginsiu ir sužinosiu ar jis sukčius, ar sako teisybę, ir taipogi ištirsiu, ar išaugęs jis ištek­liuje, ar ne.
- O kaip tu jį išmėginsi? — paklausė veziris, ir karalius atsakė:
- Turiu aš tokį brangakmenį. Liepsiu pašaukti Marufą, pakviesiu jį čionai, o kai jis atsisės, pagarbiai jį pasveikinsiu ir parodysiu tą brangakmenį. Jeigu jis pažins brangakmenį ir pasakys, kiek jis vertas,— vadinasi, tai lobingas ir didžiaturtis žmogus, o jeigu nepažins, tai bus įrodymas, jog jis sukčius ir apsimetėlis, ir aš įsakysiu jį nubausti šiurpia mirtimi.
Taip taręs, karalius liepė pašaukti Marufą ir įsikvietė menėn, ir Marufas, įžengęs į rūmus, pasisveikino su karalium, o karalius irgi pasisveikino su juo savo ruožtu ir, pasisodinęs šalimais, paklausė:
- Tai tu būsi pirklys Marufas?
- Taip,— atsakė Marufas, ir karalius ėmė klausinėti toliau:
- Buvo čionai atėję pirkliai ir skundėsi man, kad esi jiems kaltas šešiasdešimt tūkstančių dinarų. Ar teisybę sako?
- Teisybę,— patvirtino Marufas.
- Kodėl gi negrąžini jiems skolos? — paklausė karalius.
- Turi palaukti, kol atkaks mano karavanas,— tarė Marufas,— ir tuomet atiduosiu jiems antra tiek, kiek skolinau, ir jei pageidaus auk­so — atseikėsiu auksu, jei panorės sidabro — atsilyginsiu sidabru, o jei paprašys atsiteisti prekėmis — duosiu prekių. Ir tasai, kuriam esu kaltas tūkstantį dinarų, atsiims du tūkstančius, nes pagelbėjo man savo tūkstančiu išsaugoti gerą vardą tarp varguolių, o turto turiu į valias.
Ir tarė jam karalius:
—    O pirkly, imk šį brangakmenį ir pasakyk man, koks tai akmuo ir ko jis vertas.
Ir padavė jam brangakmenį sulig laukiniu riešutu didumo (o kara­lius pirko jį už tūkstantį dinarų ir nepaprastai brangino, nes kito tokio neturėjo). Marufas paėmė akmenį ir, suspaudęs nykščiu ir smilium, sutraiškė, nes buvo tai labai trapus brangakmenis.
- Kodėl tu sutraiškei brangakmenį? — sušuko karalius.
- O laiko valdove,— susijuokęs tarė Marufas,— čia ne brangak­menis, o paprastas mineralas, vertas daugių daugiausia tūkstančio di­narų. Kodėl tu vadini jį brangakmeniu, jei čia paprastas akmuo? Tikras brangakmenis kainuoja septyniasdešimt tūkstančių dinarų! Brangak­meniai man apskritai atrodo niekam verti ir nė kiek manęs nedomina, jei didumu neprilygsta graikiškam riešutui. Kaipgi tu, karalius būda­mas, gali vadinti brangakmeniu gabalą uolienos, vertą tūkstančio dinarų? Tačiau jūsų krašte tai atleistina: visi jūs čia skurdžiai ir neturite neįkainojamų lobių.
- O pirkly,— kreipėsi į Marufą karalius,— ar turi tokių brang akmenių, kuriuos mini?
- I valias,— atsakė Marufas.
Ir pašoko karaliui baisus gobšumas, ir jis paklausė:
- Ar duosi man tikrų brangakmenių?
- Kai tik atkaks mano karavanas,— atsakė Marufas,— duosiu tai jų į valias, ir ko tiktai pageidausi, visko turiu į valias ir visko tau duo siu už dyką.
Didžiai nudžiugo karalius ir pasakė pirkliams:
—    Eikite sau ir laukite atvykstant karavano, tuomet ateisite pas mane ir gausite, kiek priklauso.
Ir pirkliai išsiskirstė. Tai šit kaip Marufui klojasi reikalai su pirk­liais. O karalius tuo tarpu kreipėsi į vezirį ir taip jam pasakė:
- Pasimeilink pirkliui Marufui ir pasikalbėk su juo apie šį bei tą, o paskui užsimink jam, kad turiu dukterį ir kad jis galėtų ją vesti. Tuomet mes susiglemžtume visas jo gėrybes.
- O laiko valdove,— atitarė veziris,— iš tiesų man nepatinka to žmogaus elgesys, ir, man rodos, tai melagis ir sukčius. Išmesk iš galvos tą mintį, kad neprarastum dukters.
Mat anksčiau veziris pats buvo prašęs karalių jo dukters rankos, bet jam nieko neišėjo: sužinojusi jo ketinimus, karalaitė griežtai pasi­priešino.
—    Ak tu, apgavike! — sušuko tuomet karalius.— Tu nelinki man gero, nes pats anksčiau piršaisi mano dukrai, tik ji nesutiko tekėti, o dabar ketini pastoti kelią vedyboms, kad mano duktė liktų it žemė pūdymuoti, kol tu paimsi ją į žmonas. O dabar klausyk, ką aš tau pasakysiu: nebedėk jokių vilčių į šią bylą ir nebešmeižk man pirklio! Kaip jis gali būti sukčius ir melagis, jei įspėjo, kiek iš tikrųjų mokėjau už tą brangakmenį, ir jį sutraiškė, nes tas jam nepatiko? Jis turi į valias tikrų brangakmenių, o kai pasipirš mano dukrai ir pamatys, kokia ji gražuolė, neteks galvos ir beprotiškai ją pamils, ir apipils brangenybė­mis ir lobiais. Ir tu nori, kad nei man, nei dukrai neatitektų tokie turtai!
Veziris nepasakė nė žodžio, bijodamas užsitraukti karaliaus rūstybę, tačiau pats vienas tarė: „Pjudyk bandą šunimis!”
Paskui, stengdamasis įsiteikti Marufui, kreipėsi į jį šiais žodžiais:
- Karalius iš tiesų tave labai pamilo ir nori atiduoti tau savo dukterį, o ji išvaizdi ir neregėto grožio. Ką tu į tai pasakysi?
- Man labai malonu,— atsakė Marufas,— bet tegu jis palaukia, kol atkeliaus mano karavanas: išpirka už karalaitę nemaža, ir reikia tu rėti karaliui deramą vestuvinę dovaną, o šiuo metu man striuka su pinigais. Verčiau tegu karalius palaukia, kol ateis mano karavanas su prekėmis, tuomet turėsiu nesuskaitomus turtus ir kaip vestuvinę dovaną galėsiu atkrauti penkis tūkstančius kapšų pinigų, be to, išdalyti tūkstantį kapšų varguoliams ir elgetoms pirmosios nakties išvakarėse, ir dar tūkstantį kapšų paaukoti tiems, kurie lydės mane vestuvių eisenoje, ir tūkstantį kapšų skirti kariuomenės ir šventės dalyvių vaišėms. Man reikia šimto brangakmenių, kuriuos padovanosiu karalaitei rytą po pirmosios nakties, ir dar tiek pat brangakmenių vergams ir eunuchams — kiekvienas gaus po brangakmenį, idant skaisčiau sušvistų jauna­martės šlovė. Taipjau noriu aprengti šimtą nuogų bedalių ir išdalyti išmaldą visiems neturtėliams, o tai neįmanoma, kol neatkeliavo mano karavanas,— lobių turiu į valias, ir visos tos išlaidos man nė motais.
Ir veziris pasišalino, visa tai išgirdęs, ir papasakojo karaliui, ką jam dėstė Marufas, ir karalius tarė:
- Kaip tu gali sakyti, jog šis žmogus sukčius ir melagis, jeigu jis pilnas tokių ketinimų?
- Ir vis dėlto neatsiimu savo žodžių,— atsiliepė veziris.
Ir užsirūstino karalius, piktai užriko ant vezirio ir pagrasino:
—    Prisiekiu savo galva! Jei nesiliausi taip šnekėjęs, nudėsiu! O dabar eik pas jį ir atvesk čionai, ir aš su juo susitarsiu!
Nuėjo veziris pas Marufą ir tarė jam:
- Eik pasikalbėti su karalium!
- Klausau ir pildau jo norą! — atsakė Marufas ir nuėjo pas kara­lių.
Nesiteisink tais pačiais žodžiais, kokiais teisinaisi prieš vezirį,— tarė jam karalius.— Mano iždas pilnas su kaupu, tad imk raktus ir semkis tiek pinigų, kiek tau reikia ir kiek pageidauji. Renk varguolius ir daryk kaip išmanai, o dėl mano dukters ir jos vergių nekvaršink sau galvos — kai ateis tavo karavanas, pagerbsi savo žmoną kaip tinkamas. Kantriai lauksime išpirkos, iki ateis tavo prekės, o dabar mudu abu būsime lygūs.
Taip taręs, įsakė islamo šeichui surašyti vedybų sutartį, ir tas surašė karalaitę su pirkliu Marufu. Ir karalius pradėjo ruošti vestuves ir pa­liepė išpuošti miestą — sudundėjo būgnai, stalai lūžo nuo visokiausių vaišių, gatvėse pasirodė juokdariai ir komediantai. Marufas sėdėjo ant suolo jungtuvių menėje, ir jam rodė savo meną komediantai, magai, šokėjai, neregėtų judesių ir įstabių pramogų meistrai ir muzikantai, o Marufas tik įsakinėjo iždininkui tardamas: „Nešk aukso ir sidabro!” Ir iždininkas tempė auksą ir sidabrą, o Marufas vaikščiojo tarp svečių, muzikantų ir šokėjų ir saujomis dalijo pinigus, šelpė elgetas ir varguo­lius ir rengė nuogus bedalius, ir buvo tai triukšmingos vestuvės. Iždininkas vos spėjo nešti pinigus iš iždo, o veziriui plyšo širdis iš pykčio, bet jis nedrįso pasakyti nė žodžio.
Tik pirklys Alis didžiai stebėjosi, kaip šitaip švaistomi tokie turtai, ir tolydžio kalbėjo pirkliui Marufui:
- Kada gi pagaliau Alachas ir jo pranašai atves tave į protą? Ne­gana to, jog pražudei pirklių labą, o dabar ir karaliaus pinigus kleidi!

- Kas tau rūpi? — atrėmė jam pirklys Marufas.— Kai tik atkaks mano karavanas, antra tiek karaliui duosiu!
Ir nesiliovė metęs svetimus pinigus, širdies gilumoje sakydamas: „Suk juos devynios! Kas bus — tas, nuo likimo nepabėgsi!”
Ir vestuvės truko keturiasdešimt dienų, o keturiasdešimt pirmąją įvyko eisena pas jaunąją, ir prieš jos rūmus susirinko visi emyrai ir kariai, ir kai ji pasirodė Marufui, jis ėmė žarstyti auksą virš žmonių galvų. Jaunoji ėjo su prašmatnia palyda, o jaunasis saujomis mėtė pinigus. Ir tada, kai Marufas atsidūrė karalaitės menėje, ir atsisėdo į aukštą sostą, kai nusileido užuolaidos ir užsivėrė durys, kai visi išėjo palikdami jį vieną su nuotaka, jis suplojo delnais ir nugrimzdo į giliau­sią liūdesį, ir, tolydžio plodamas delnais, prabilo šiais žodžiais:
Nėra tokios galybės ir jėgos, kuri pranoktų aukščiausiąjį ir visa­galį Alachą!
Tesaugo tave Alachas, o mano viešpatie! — sušuko karalaitė.— Kas atsitiko? Gal esi nesveikas, kad taip liūdi?
- Kaipgi aš neliūdėsiu,— atrėmė Marufas,— jei tavo tėvas man tokį rūpestį uždavė ir taip pasielgė, lyg būtų žalią javą sudeginęs?
- Ir ką gi tau padarė mano tėvas? — paklausė ji.— Sakyk!
- Atvedė mane pas tave, mano karavanui neatkakus,— atsiliepė Marufas,— o aš taip norėjau bent šimtą brangakmenių tavo vergėms padovanoti, kiekvienai duoti po brangakmenį, idant džiaugtųsi ir sa­kytų: „Iš tiesų mano viešpats padovanojo šią brangenybę tą naktį, kai su mano ponia susituokė!” Ir svajojau tokiomis dovanomis pagerbti tavo aukštą rangą, idant dar skaisčiau sušvistų tavoji šlovė. Man iš tiesų pritinka dalyti brangenybes, nes turiu jų į valias.
- Mesk tas mintis iš galvos ir negraužk sau širdies menkais nie­kais,— atsakė karalaitė.— Man nepristigs kantrybės laukti, kol atkaks tavo karavanas, tad dėl manęs nesikrimsk, o ir dėl mano vergių nesi­sielok. O kai atkeliaus tavo karavanas, turėsime pakankamai ir visokių lobių, ir kitokių turtų.
Ir atėjo naktis, kokių gyvenime daugiau nebūna, o kai išaušo rytas ir Marufas, apsitaisęs karališkais drabužiais, žengė į karaliaus menę, visi, kurie ten buvo, atsistojo ir su juo pasisveikino ir palinkėjo jam laimės ir Alacho palaimos, o jis atsisėdo šalia karaliaus ir paklausė:

—    Kur iždininkas?
- Štai jis stovi priešais tave,— atsakė karalius, ir Marufas paliepė jam:
- Nešk čionai garbės apdarus ir aprenk visus vezirius, emyrus ir didžiūnus!
Iždininkas tuoj pat atnešė tai, kas buvo įsakyta, ir Marufas sėdė­damas ėmė dalyti kiekvienam prieinančiam dovanas, duodamas tai, kas priklauso sulig padėtim ir rangu. Ir taip praleido Marufas dvide­šimt dienų, ir per tą laiką nepasirodė nei karavanas, nei prekės.
Bet štai vieną dieną iždininkas, išvydęs pražūtingai tuštėjant iždą, atėjo pas karalių tuo metu, kai jo žentas buvo išėjęs, o menėje sėdėjo tik veziris, pabučiavo žemę prie valdovo kojų ir kreipėsi į jį šiais žo­džiais:
- O laiko valdove, pasakysiu tau vieną dalyką, kurio ilgiau nebe­galiu slėpti bijodamas tavo rūstybės. Žinoki, jog mūsų iždas beveik visai tuščias ir pinigų liko tik truputis, o po dešimties dienų teks jį uždaryti, nes jame bus kaip iššluota.
- Iš tiesų, o veziri,— tarė tuomet karalius,— mano žento karava­nas labai jau užtruko kelyje, ir apie jį nėra jokios žinios.
Ir nusijuokė veziris, išklausęs karaliaus žodžius, ir taip jam tarė:
- O laiko valdove, tebūnie tau maloningas Alachas! Buvai pernelyg lengvatikis ir klioveisi sukčium ir melagiu, kuris, deja, tavo nelaimei neturi jokių prekių, o ir jokia pragaištis neateina jo atsiimti. Juk jis tave apgaudinėjo be paliovos ir turtus tavo iššvaistė, ir dukterį pa­ėmė, jokios išpirkos nedavęs. O tu? Ar ilgai dar nuolaidžiausi tam mela­giui?
- O veziri,— tarė karalius,— ką mums daryti ir kaip sužinoti teisybę?
- O laiko valdove,— atsakė veziris,— niekas taip sumaniai neiš­trauks iš vyro paslapties kaip jo žmona. Pakviesk dukterį, tegu atsistoja už užuolaidos, ir sužinosime teisybę įkalbėsiu ją, kad apsukriai iškamantinėtų Marufą, o paskui mums praneštų, kaip yra iš tikrųjų.
- Gerai sumanyta,— pritarė karalius,— ir jeigu, o varge! paaiškės, kad iš tiesų jis sukčius ir melagis, nubausiu jį šiurpia mirtimi!
Sulig tais žodžiais karalius pasikėlė ir drauge su veziriu nuėjo į gyve­namąją menę, paliepė pakviesti dukterį, ir ji atskubėjusi — o vyro tuo metu   nebuvo   rūmuose — atsistojo   už   užuolaidos   ir   paklausė:
- Ko pageidauji, o tėve?
- Pakalbėk su veziriu,— atsakė jis.
- Ko pageidauji, o veziri? — paklausė karalaitė.
- Žinoki, o mano ponia, — prabilo veziris,— jog tavo vyras išblaškė visą tavo tėvo naudą ir vedė tave, nedavęs jokios išpirkos, ir nors be paliovos peni mus pažadais, netesi savo žodžio, ir jo karavano nei regėti nei girdėti. Trumpai drūtai, norėtume, kad papasakotum mums, kas jis per vienas.
- Iš tiesų jam žodžių pirkti nereikia,— atsakė karalaitė.— Jis atei­na pas mane ir žada užversti brangakmeniais, lobiais ir audimais, bet li­gi šiol nieko akyse nesu mačiusi.
- O ponia,— prabilo vėl veziris,— pasistenk šiąnakt su juo pasikal­bėti ir, išmoningai parinkdama žodžius, taip jam pasakyk: „Atverk man širdį ir nieko nesibaimink, nes jeigu jau esi mano vyras, niekados nere-gsiu tau pinklių. Pasakyk man visą teisybę, o aš sugalvosiu, kaip tave iš bėdos išgelbėti”. Ir šiaip jam kalbėk, ir taip, ir pamyluok, ir stenkis jį palenkti, kad viską tau išpažintų, o paskui mums papasakosi, ką iš jo iš­gavai.
- O tėve,— atsakė karalaitė,— kas jau kas, o aš sugebėsiu viską iš jo sužinoti.
Ir ji išėjo, o po vakarienės kaip paprastai pasirodė jos vyras Marufas, ir ji pasikėlė jo pasitikti, ir paėmė jam už pažastų, ir įniko jį gundyti pa­čiomis didžiausiomis pagundomis — o kaip puikiai sugeba moterys ap­sukti vyrams galvą, kai nori ką nors išpešti ar apdumti akis! Tad kerėjo jį žodžiais, saldesniais už medų, ir tol meilinosi, kol atėmė protą. O pas­tebėjusi, kad Marufo širdis pakankamai palenkta ir nebeištrūks iš apža­vų raizgų, taip jam tarė:
—    O mano mylimasis, o mano akių atgaiva, o mano sielos vaisiau, te niekada Alachas neišplėšia tavęs iš mano glėbio ir teneišskiria mudviejų lemtis, nes meilė tau suvešėjo mano širdy, o aistros liepsna amžinai de­gina man kepenis! Niekados tau nenusikalsiu ir nenusidėsiu, bet meldžiu liautis slapukavus ir pagaliau pasakyti visą teisybę, nes su klasta netoli tenueisi ir vienas kartas vis dėlto nemeluos. Sakyk, ar ilgai dar seksi pa­sakas ir meluosi mano tėvui? Sakyk, nes man baugu, kad melas išeis aikštėn kur kas anksčiau, nei prasimanysi naują suktybę, ir tuomet jisai palieps įmesti tave į kalėjimą. Geriau atvirai man viską pasipasakok, ir nieko blogo tau neatsitiks, tik akmuo nebeslėgs krūtinės. Kai atskleisi man teisybę, galėsi nesibaiminti atpildo. Ar ilgai dar man tvirtinsi, jog esi turtingas pirklys ir turi karavaną ir prekių į valias? Jau šitiek laiko prabėgo, o tu man vis kali: „Mano prekės, mano prekės!” O tų tavo pre­kių nei regėti, nei girdėti, bet užtat veidą vis labiau niaukia liūdesys. Jei tavo žodžiuose nebuvo nė kruopelės teisybės, pasakyk man, kaip yra iš tikrųjų, ir, jei tokia bus Alacho valia, rasiu būdą išgelbėti tave iš bėdos.
—    O mano valdove,— atsakė jai Marufas,— nuoširdžiai tau viską išpažinsiu, o paskui daryk kaip išmanai.

—    Pasakok,— paragino jį žmona,— tik meldžiu neslėpti teisybės, nes tiesa — išsigelbėjimo luotas, o melo venk, nes jisai nedaro garbės meluojančiam. Alachas įkvėpė tą, kuris yra pasakęs:

Teisybei atsiduok, te ji tave globoja,

Nors degintų vėliau tave ugnim pavojų.

Alachą melsk malonės. Tik kvailys geidauja

Valdovą rūstinti, kai vergui pataikauja.

—    O mano valdove,— atsiliepė tuomet Marufas,— žinoki, jog aš įaiptol ne pirklys ir neturiu nei prekių, nei karavano. Savo krašte buvau kurpius ir turiu ten žmoną, vardu Fatimą, šaukiamą Ragana, ir nutiko man su ja tokie ir tokie dalykai.
Ir papasakojo jai visą istoriją nuo pradžios ligi galo, o karalaitė, išklausiusi jo pasakojimą, gardžiai susijuokė ir tarė:
—    Iš tiesų esi nepėsčias meluoti ir sukčiauti!
- O mano valdove,— atitarė Marufas,— tesaugo tave aukščiausias Alachas, kad visą gyvenimą vestum į doros kelią ir sklaidytum rūpesčius!
- Žinoki,— atsiliepė karalaitė,— jog apgavai mano tėvą ir susukai am galvą savo besaikėmis pagyromis, ir jis, gobšumo pagautas, išleido mane už tavęs. Paskui tu iššvaistei jo iždą, ir veziris įtaria tave meluojant. Kiek kartų, kalbėdamas su mano tėvu, jis sakydavo: „Iš tiesų tai sukčius ir melagis”,— bet tas netikėdavo jo žodžiais, nes kadaise veziris ats siekė mano rankos, tik aš nesutikau už jo tekėti ir būti jo žmona, bet štai prabėgo kuris laikas, ir tėvas sunerimęs mane paprašė: „Iška-lantinėk Marufą, tau jis prisipažins”. Ir aš palenkiau tavo širdį, ir atsiskleidei tai, kas buvo užskleista. Tėvas tvirtai nutarė tave nubausti, bet uk tu esi mano vyras, ir aš neisiu prieš tave. Jei pasakyčiau, kaip yra iš krųjų, ir pasitvirtintų, kad esi melagis ir sukčius, kuris karalaites veda iš kelio ir švaisto karalių turtus, jis niekad neatleistų tau tos nuodėmės, be abejo, įsakytų tave nužudyti, o tarp žmonių pasklistų gandas, jog ištekėjau už sukčiaus ir melagio, ir tai nepridėtų man garbės. O paskui, ko gero, jis panorėtų išleisti mane už kito, bet aš nieku gyvu nesutikčiau, tad ir mirti turėčiau. Tad kelkis ir persirenk baltaodžiu belaisviu, pasi­imk penkiasdešimt tūkstančių dinarų iš mano skrynios, sėsk ant žirgo ir jok į tokį kraštą, kur nesiekia mano tėvo ranka, ir ten pasidaryk pirkliu. Paskui parašysi man laišką ir slapčia atsiųsi per žygūną, kad žinočiau, kuriame krašte laikaisi. Siųsiu tau pinigų kiek įmanydama, ir tavo tur­tai tolydžio didės. O kai pasimirs tėvas, duosiu tau žinią, ir pargrįši šlovinamas ir gerbiamas, o jei anksčiau pasimirs vienas mūsų, susitiksime ten, kur būsime pašaukti Alacho malonės dėka. Taip bus visų geriausia. Ir kol būsime sveiki ir gyvi, nuolat tau rašysiu ir siųsiu pinigų. Tad kel­kis ir bėk, kol dar šviesa nenuvaikė tamsos ir kol nepastojo kelio kliūtys ir neapsiautė iš visų pusių pražūtis.
—    O mano valdove,— atsiliepė Marufas,&