Pogimdyvinė depresija

«1 90 180 182 183185 Kitas »

Ritė

8 mėn.

2026.08.31 23:52 (prieš 1 mėn.)

Aurora223 parašė:
Yra, ir vyras superinis, labai palaiko, labai padeda. Ir tame dar blogiau, nes aš jaučiuosi kalta, nes aš juk mama, aš turiu susitvarkyti pati, ir labai sąžinė grau…

Man neissimiegojus irgi visokiu minciu kyla. Nereikia jomis tiketi. O kas jus jegu pakrauna? As pastebejau, kad man lauke pabuvus kelias valandas visai nuotaika kita. Tada dar butina socializacija: su kuo nors susitikti arba bent susiskambinti. Siandien pirma syki po ilgo laiko manksta padariau - vaikas labai stebejosi kas cia vyksta 😆 as labai tikiu i rutinas, kad reikia norimus dalykus ideti i dienos rutina kiek iseina.

Lokus

Jau turėjo gimti!

2026.09.01 09:01 (prieš 1 mėn.)

PalaimintaMAMA parašė:
Na bet jūs pati pagalvokit: jei mama namie su vaiku, o vaiko tėvas dirba, mama visą dieną iki vakaro būna viena su vaiku. Ir turi n problemų spręsti: žaidimai, migd…

Aš suprantu šitą vienatvės ir išsekimo jausmą ir būtent būtent apie tai ir kalbu. Būti vienai su kūdikiu visą dieną yra milžiniškas darbas, pre kurio dar prisideda visuomenės lūkesčiai būti tobula. Bet vyro įsitraukimo nereikia vertinti kaip pagalbos, nes tai nėra pagalba. Paprastai dirbančio ne namuose darbas turi aiškias darbo valandas, o mamos darbas, jei vyras neįsitraukia, yra 24/7 bepertraukų.

Niekas nestikisi, kad darbe esantis vyras keis visas sauskelnes. Bet lygiavertė tėvystė prasideda 18-19 valandą ir savaitgalį. Nereikia nei savo verslo nei kažkokių aukštų standartų tikėtis, kad vyras po darbo keliom valandom perimtų vaiko priežiūrą ir leistų mamai pamiegoti, nusiprausti ar išeiti pasivaikščioti. Visiška norma, kad savaitgaliais vyras gamintų maistą ir tvarkytų namus leisdamas žmonai pailsėti. Naktį irgi yra dalykų, kuriuos gali atlikti tėvas.

Jei šituos bazinius dalykus vadinam pagalba, o ne tiesiog tėvystės krūviu, mamai kyla kaltė, kad ji kažko nesugeba ir išnaudoja vyrą. Santykiai ir tėvystė taip neveikia ir adekvačios atsakomybės prisiėmimui tikrai nereikia nei milijonų, nei nuosavų verslų.

PalaimintaMAMA

3 m. 1 mėn.

2026.09.01 09:10 (prieš 1 mėn.)

Lokus parašė:
Aš suprantu šitą vienatvės ir išsekimo jausmą ir būtent būtent apie tai ir kalbu. Būti vienai su kūdikiu visą dieną yra milžiniškas darbas, pre kurio dar prisideda …

Tai aš suprantu. Bet, kai nugula tiek visko ant mamos, kol tėtis darbe, vis tiek mamai visko kris žymiai daugiau. Na, naktim dukrai reikdavo tik krūtį duoti ir tiek. Vyras padėjęs net nebūtų. Savaitgaliais dirbo taip pat, todėl galėjau vaiką be darželio auginti 3 metus! Nereikėjo sukti galvos dėl darbo, pinigų, ligų, vaiko palikimo visai dienai darželyje. Yra daug šeimų modelių ir visko. Būna, kad vaikai net nebūna su tėčiais, močiutėm. O ypač reik mamos. Tada tėtis nebent savaitgalį maistą ruošia, namus tvarko. Bet, jei vaikas ištisą dieną verks mamos, jokia mama nepailsės normaliai. Grauš sąžinė ir t.t. Nes vaikams nr 1 yra mama. Bent visus pirmus metus (iki 3 m tikrai). Na, neskaitant, kurie auga su auklėm ar močiutėm nuo mažens. Čia n modelių yra. Ir prioritetų. Plius ne vien vyras esmė: o kad neini į darbą, nebegali laisvai keliauti, eiti kartu į koncertus, kavines, miegoti daug. Vis tiek viskas žiauriai keičiasi. Miego regresai, dantys, ligos, tantrumai ir n dalykų. Viso to vyrai nepatiria, būdami darbe. O mamos sprendžia daugybę klausimų: alergijos, vaistai, maistas, drabužiai, darželio adaptacijos, isterijos. O Dievai kiek visko mamai, kol vyras darbe. Ir tada prasideda toks nuovargis, kokio nenustumsi ir visą dieną pramiegojus. Nes tuo metu sukasi begalės minčių.

Aurora223

2026.09.01 09:26 (prieš 1 mėn.)

Ačiū visoms už atsakymus, taip gera išsišnekėti, kai kažkas supranta. Ir dar kai parašo, kad iš to įmanoma išeiti. Turbūt ir čia tas rašymas buvo, kai supratau, kad nebenoriu taip. Užsirašiau pas psichologą, bijau, yra kažkoks nepasitikėjimas, bet eisiu, labai noriu iš viso to išlipti. Aš labai pritariu, kad vyras turi būti lygiavertis tėtis, bet yra viduje matyt kažkokios nuostatos, kad "turiu susitvarkyti pati". O dėl darbo, čia kažkuri gerai parašė. Man net kartais pavydu vyrui, nors jis dirba tikrai sunkiai, bet va, eina į darbą, gali pašnekėti su protingais žmonėm, jaustis kažką padarantis, matyti rezultatus, atsigauti nuo to nuolatinio fizinių ribų nebuvimo, kai vaikas visą dieną kabinasi, nori būti "šalia" šalia. Labai myliu savo vaiką, bet taip pasiilgau autonomijos. Atrodo, net paauglystės vaiko laukiu - geriau kitokie iššūkiai, gal sudėtingesni psichologiškai, bet bent tuose iššūkiuose turi laisvės savo kvėpavimui. Labai malonu, kai kažkas tai praėjęs supranta, tada bent jau nesijauti kažkokia "ne taip mąstanti".

4

PalaimintaMAMA

3 m. 1 mėn.

2026.09.01 09:47 (prieš 1 mėn.)

Aurora223 parašė:
Ačiū visoms už atsakymus, taip gera išsišnekėti, kai kažkas supranta. Ir dar kai parašo, kad iš to įmanoma išeiti. Turbūt ir čia tas rašymas buvo, kai supratau, kad…

Manau, labai daug mamų tą išgyvena. Reikia kalbėtis Nelaikyt savy. O tuos jausmus žinau. Viską išgyvenau. Esu 100 proc atsidavusi mama vaikui. Sunku, bet koks vaikas laimingas mano! Nuolat šypsosi. Meili mergytė. Visada visus paguos, apkabins. Vis kartoja, kad mus myli ir t.t. Kai užsigaunu, skauda galvą ar dar kas, visasa bučiuoja, glosto, guodžia mane. Jaučiu, kad viskas "atsiperka". Ir dabar, nors tuoj 3 m, kai palieku ją su tėčiu, močiute, nuolat rašinėju ir klausinėju, ar viskas gerai Tapau ta tokia tikra mama, kuri nesiilgi senojo gyvenimo. Nesakau, būna visko, kai pavargusi ypač esu. Bet po nakties viskas vėl grįžta į savo vėžes.

modern_juliet

9 mėn. 2 sav.

1 m. 7 mėn.

2026.09.01 10:34 (prieš 1 mėn.)

Aurora223 parašė:
Ačiū visoms už atsakymus, taip gera išsišnekėti, kai kažkas supranta. Ir dar kai parašo, kad iš to įmanoma išeiti. Turbūt ir čia tas rašymas buvo, kai supratau, kad…

Labai džiaugiuosi, kad žengei šitą žingsnį ir užsirašei! Tai be galo svarbi pradžia.
Aš pati po gimdymo susidūriau su stipriais psichoemociniais sunkumais, tik pas mane viskas sukosi labiau apie nerimą. Man beprotiškai padėjo ir individuali, ir grupinė terapija. Tas jausmas, kai pamatai, kad nesi viena tokia, labai išlaisvina ir sugrąžina žemę po kojomis.
O dėl autonomijos ir fizinių ribų trūkumo – tai taip žmogiška. Norėti pabūti be vaiko ant rankų ir pakalbėti su suaugusiais nereiškia, kad mažiau myli vaiką.Tiesiog visuomenės lūkesčiai mamai kelia reikalavimą niekada nepavargti, visiškai atsiduoti tik vaiko poreikiams. Bet, manau, kad tai pasikeis, jeigu daugiau mamų kalbės apie realybę.
Dar mano rekomendacija paskaityti Vaičiurgienės knygą "Ryšys su vaiku. Ryšys su savimi", kur ji kalba apie motinystės šešėlinę pusę.
https://www.rysyje.lt/

PalaimintaMAMA

3 m. 1 mėn.

2026.09.01 11:55 (prieš 1 mėn.)

Tik dar pasakysiu: reik rast sau tinkamą psichologę. Po vienos man pasidarė žymiai blogiau. Tai reik nenustot ieškot tada

Rutuliukasss

❤️ 3 mėn. 4 sav.

❤️ 6 m. 5 mėn.

❤️ 8 m. 5 mėn.

2026.09.01 12:22 (prieš 1 mėn.)

PalaimintaMAMA parašė:
Tik dar pasakysiu: reik rast sau tinkamą psichologę. Po vienos man pasidarė žymiai blogiau. Tai reik nenustot ieškot tada

prisidedu!!! ir man buvo po vienos tik blogiau, tad svarbu nebijoti keisti ir ieskoti savo 😊 atradau is trecio karto ir ejau virs metu ☀️

AgnėVas

5 sav. 3 d.

1 m. 10 mėn.

2026.09.01 12:35 (prieš 1 mėn.)

As irgi siai mamai noriu palinketi sekmes ir nenuleisti ranku, siekiant islipti is sios busenos. Kaip sako kita mama, jeigu netiks-nepatiks psichologas, taip nepalikite, uzsirasykite pas kita. Labai svarbu pasikalbeti ir issikalbeti, jus labai drasi, kad garsiai pripazistate sia savo busena, cia puiki pradzia.
Mums moterims gyvenimas verciasi aukstyn kojomis, pradedant fiziniais dalykais, kuno pokyciais, hormonu svyravimai, savirealizacijos ir karjeros issukiai ir turbut daug dalykuu, kas keiciasi mumyse. Net ir su siomis savo busenomos, kaip depresija turime tvarkytis pacios, net jeigu salia yra puikus partneris, kuris, kaip sakote yra lygiavertis.
O buti mama ir augti kartu su vaiku yra pats didziausias augimas ir motyvacija moteriai, tik kartais tenka pamiršti save, bet tai laikina. Rasite kelia i save ir viskas bus gerai!

PalaimintaMAMA

3 m. 1 mėn.

2026.09.01 13:07 (prieš 1 mėn.)

Rutuliukasss parašė:
prisidedu!!! ir man buvo po vienos tik blogiau, tad svarbu nebijoti keisti ir ieskoti savo 😊 atradau is trecio karto ir ejau virs metu ☀️

Taip. Aš paskui kreipiausi į "Namų mama" projektą. Nes jaučiausi labai vieniša. Taip radau naujų draugių Pas mane atvykdavo paplepėti. Man to labiausiai ir reikėjo. Išties šiais laikais daug palaikymo. Tada yra knyga su mamų patirtimis, pasakojimais, kurias išleido Krizių centro psichologė. Taip pasijauti, kad tu ne viena tokia. Eidavau į būrelius su vaiku ir t.t. Labiausiai padėjau pati sau realiai. Ir džiaugiuosi, kad be vaistų išsikapščiau.