Vaikas
Su pasauliu ypač besidominčiu kūdikiu labai įdomu, tačiau taip pat ir gan sunku. Kūdikis nori viską matyti, visur dalyvauti, nuolat bendrauti, tačiau pats dar nėra savarankiškas, tad tėveliams tenka gerokai paplušėti jį nuolat linksminant.
Maždaug 6 mėnesių kūdikis jau pradeda savarankiškai sėdėti, t.y. geba bent kelias minutes išlaikyti vertikalią kūno padėtį be jokios papildomos atramos.
Kita vertus, amžius, kada vaikas pradeda sėdėti (arba įgauna bet kokį kitą įgūdį), yra labai individualus. Normalu, jeigu vaikas ima sėdėti maždaug 6-8 gyvenimo mėnesį.
Seniau egzistavo žalinga praktika anksti pratinti kūdikius prie sėdėjimo, ramstyti sėstis dar tik besimokantį kūdikį pagalvėmis. Jokiu būdu to nedarykite. Perdėm ankstyvas, „prievartinis“ sodinimas gali pakenkti vaiko stuburui, lemti netaisyklingą, nesimetrišką laikyseną ir net skoliozę (stuburo iškrypimą).
Žinoma, svarbu lavinti kūdikį ir stiprinti jo kūną. Pavyzdžiui, kūdikiui jau pradėjus tvirtai laikyti galvytę, paimkite jį už rankyčių, kilstelėkite iki sėdimos padėties ir vėl guldykite.
Paaugusį kūdikį dažniau guldykite ant pilvuko ir skatinkite jį pasiremti rankutėmis ir keliukais, pėdomis, verstis ant nugarytės ir atgal.
Judviejų mažylis čiauška vis daugiau, o „kalbos“ tampa vis ilgesnės ir ilgesnės – tai ženklas, kad akimirka, kai jis pradės kalbėti, vis arčiau, tačiau kol jis išmoks tarti tikrus žodžius ir regzti sklandžius sakinius, praeis dar daug mėnesių.
Gali būti, kad kartas nuo karto nugirsite vaikutį daug kartų kartojant tą patį skiemenį, tik skirtingu balsu ir intonacija. O kartkartėm galbūt mažylis taria ir sudėtingesnius garsus, sudarytus iš dviejų ar net trijų skirtingų skiemenų. Iš tiesų jis eksperimentuoja bandydamas suprasti, kokius garsus keičiant liežuvio ar lūpų padėtį gali išgauti jo balsas, – panašiai elgiasi ir muzikantas, išbandantis naują instrumentą.
Nors mažyliui šie pirmieji garsai kol kas yra bereikšmiai ir beprasmiai, jūs abu galite padėti mažyliui greičiau suvokti šių garsų galią ir paskirtį. Atidžiai klausykitės jo „šnekos“ ir išgirdę tinkamų garsų, bandykite vaikučiui atsakyti juos pakartodami.
Mokykite kūdikį ne tik garsų ir žodžių, bet ir ženklų, kūno kalbos - tai svarbi žmonių komunikacijos priemonė. Be to, įvairių ženklų rodymas kūnu, pirštukais yra puiki mankšta.
Atsisveikindami ir pasisveikindami mojuokite - „labas“ ir „ate ate“. Pasakodami vaikui apie daiktą ar žmogų, durkite į jį pirštu. Apibūdindami naudokite rankas - mažą paukščiuką parodo sprindis, o didelį dramblį - plačiai ištiestos rankos. Dainuodami daineles, žodžius papildykite gestais. Pavyzdžiui, „Mano batai buvo du, vienas dingo – nerandu“ galima parodyti du pirštukus sakant „du“ ir neigiamai pasukioti galvą tariant „nerandu“.
Augantis kūdikis ima vis aiškiau suvokti aplinkinius. Jis atpažįsta tėvelius ir šeimos narius, noriai su jais bendrauja, jį žavi kiti kūdikiai, o taip pat pradeda stipriai dominti gyvūnai.
Kūdikiai noriai „kalbina“ namuose gyvenančius, svečiuose sutiktus ar kieme matomus gyvūnus, tiesa rankutes, džiaugsmingai reaguoja palietęs švelnų kailį ar išgirdęs gyvūnėlio skleidžiamus garsus.
Skatinkite kūdikio susidomėjimą ir jį „išnaudokite“ lavinimui. Šiuo metu kūdikis intensyviai čiauška, mokosi vis geriau tarti skirtingus garsus, juos jungti. Supažindinkite mažylį su skirtingais gyvūnais rodydami jų paveiksliukus ir pasakydami, kaip jie „kalba“, t.y. „karvytė sako mūū“, „šuniukas sako au-au“, „katytė sako miau-miau“.
Ausų uždegimu dažniausiai serga vaikai nuo šešių mėnesių iki trejų metų. 70 % vaikų iki trejų metų yra bent kartą juo sirgę.
