Vaiko savivertės formavimasis (1)

Savivertė yra tai, kaip žmogus vertina pats save, savo gebėjimų visumą, reikalingumą ir naudingumą artimiausiems žmonėms ir visuomenei apskritai.

Savivertė turi didelę įtaką vaiko pasitikėjimui savimi, savarankiškumui, gebėjimui rasti išeitis iš sudėtingų situacijų, priimti iššūkius ir išlikti optimistu net ir ištikus nesėkmei.

Per žema ir per aukšta savivertė

Labai svarbu, kad tėvai ugdytų sveiką vaiko savivertę: tiek žema, tiek nepagrįstai aukšta savivertė nėra naudinga vaikui.

Vaikai su nepagrįstai žema saviverte greičiau nuleidžia rankas („vistiek nepavyks“), vengia išbandyti naujus dalykus (nes bijo, kad jiems nepavyks, jie bus sukritikuoti ar – dar blogiau – išjuokti). Tokie vaikai lengviau pasiduoda įtakai, net jei ta įtaka yra bloga ir prieštarauja vaiko vidiniams įsitikinimams. Turintys žemą savivertę vaikai bijo išsakyti savo nuomonę, stengiasi įtikti/ įsiteikti tiems, kuriuos laiko autoritetais.

Vaikams su nepagrįstai aukšta saviverte sunkiau sekasi bendrauti, nes jie laiko save pranašesniais už kitus. Turintys nepagrįstai aukštą savivertę vaikai nėra pasiruošę sunkumams ir nesėkmėms, nes yra įpratę prie lengvų pergalių: tėvų pagyrimų už smulkmenas, liaupsių už niekuo neišsiskiriančius pasiekimus. Todėl susidūrę su rimtesne konkurencija ar iššūkiais bei suvokę, kad nėra tokie puikūs, kaip visuomet įsivaizdavo, gali imti nebeasitikėti savimi, puti į depresiją. Kritusią savivertę vaikas gali maskuoti atsainumu („man tai neįdomu/ nereikalinga“), sarkazmu, patyčiomis ar net agresyviu elgesiu.

Vaiko savivertei labai daug įtakos turi tėvai ir artimiausia aplinka, nes savivertė formuojasi visų pirma per atgalinį ryšį: net ir labai talentingas vaikas nepasitikės savimi, jei bus nuolat kritikuojamas tėvų ar mokytojų. Ir atvirkščiai, vaiko savivertė gali tapti nepagrįstai aukšta, jei vaikas bus aukštinamas be jokio pagrindo.

Kaip tinkamai ugdyti vaiko savivertę?

Pagirkite vaiką. Pagyrimai, apsikabinimai, pergalės šokis ar bet koks kitas įvertinimas yra būtent tas atgalinis ryšys, kuris įprasmina vaiko pastangas ir suteikia jam pasitikėjimo. „Šaunuolis!“, „Tau puikiai pavyko“, „Aš didžiuojuosi tavo pastangomis“, „Man labai patinka tai, ką tu padarei“ – visi šie žodžiai yra labai svarbūs. Tik nepersistenkite: nepelnyti ir nenuoširdūs susižavėjimo šūksniai yra veikiau meškos paslauga vaikui.

Patikėkite vaikui užduotis. Būdamas atsakingas kad ir už nedidelius darbus, vaikas jausis visaverčiu, reikalingu ir naudingu šeimos nariu. Kad ir ką darytumėte, ieškokite būdų kaip į veiklą įtraukti vaiką. Pavyzdžiui, galite paprašyti vaiko padėti išrūšiuoti skalbinius: kurie tamsūs, kurie šviesūs (be to, tai ir visai smagus ugdantis žaidimas!). Atsiminkite, kad kuo mažesnis vaikas, tuo konkretesnė turi būti užduotis.

Leiskite vaikui rinktis ir dalyvauti priimant sprendimus. Žinoma, tai nereiškia, kad vaikas turi tapti šeimos galva, tačiau, progai pasitaikius, klauskite vaiko nuomonės ir įsiklausykite į jo norus: leiskite išsirinkti jam patiekalą kavinėje (tegu ir ne patį sveikiausią), pasiūlykite pabūti Jūsų stilistu ir parinkti Jums kitos dienos drabužius.

Rinkitės tinkamus žodžius. Vietoj to, kad sakytumėte, kad vaikas yra „negabus matematikai“, verčiau sakykite „Matematikai reikia skirti daugiau laiko nei anglų kalbai“. Labiau akcentuokite ne rezultatą, o tikslą, vaiko pastangas ir tobulėjimą. Kol vaikas mažas, susilaikykite nuo bet kokios kritikos ar priekaištų: juk daugelį dalykų vaikas daro pirmą kartą, todėl natūralu, kad rezultatas negali būti tobulas. Matykite pusiau pilną stiklinę ir akcentuokite ne tai, kas yra blogai, o ką ir kaip būtų galima pagerinti.

Diekite tinkamas vertybes. Vaikas neturėtų vertinti savęs (ir kitų) per išvaizdą, turimus žaislus ar mobilaus telefono modelį. Visų pirma, tai daro vaiką pažeidžiamą: juk visada atsiras gražesnių ar turinčių geresnį telefoną. Tai nereiškia, kad vaikui komplimentų sakyti negalima, tačiau jie turi turėti atsvarą. Tad girkite ne naują vaiko žaislą, bet gebėjimą juo dalintis, ne naują telefoną, o faktą, kad paauglys nusipirko jį iš rankpinigių santaupų (tokiam tikslui pasiekti juk reikėjo kantrybės!).

Mokykite vaiką pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes. Labai svarbu, kad vaikas realiai suvoktų savo galimybes, mokėtų išnaudoti savo stipriąsias puses ir per daug nesikrimstų dėl silpnųjų. Priminkite, kad kiekvienas žmogus yra unikalus: vieni tampa puikiais dainininkais, kiti – puikiais virėjais, dar kiti mokslininkais ar lenktynininkais (žinoma, norint tapti geriausiu, teks daug dirbti ir patirti daugybę nesėkmių!).

Skatinkite bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Mokykite vaiką bendradarbiauti, padėti kitiems ir nebijoti priimti kitų pagalbos, jei jos reikia. Pademonstruokite komandinio darbo privalumus, kuomet išnaudojamos kiekvieno stipriosios savybės. Pavyzdžiui, žaiskite skirtingų rungčių estafečių žaidimus: kas greičiausiai bėga? Kas yra vikriausias? O kas stipriausias? Kiekvienas prie sėkmės gali prisidėti savaip!

Mokykite nebijoti nesėkmių. Nesureikšminkite nesėkmių – juk jų nepatiria tik tie, kurie nieko nedaro:  „Nieko tokio, kitą kartą pavyks“,  „Bandymas buvo neblogas, bet pamėginkime dar kartą“,  „Man tai pavyko tik po trijų mėnesių treniruočių, tad tau tikrai neblogai sekasi!“. Skatinkite vaiką nenuleisti rankų, bandyti vėl ir vėl, kol pavyks įvykdyti užduotį. Papasakokite apie savo pačių patirtus sunkumus, priminkite vaikui, pavyzdžiui, kaip jis mokėsi važiuoti dviračiu, ir kad tai jam pavyko ne pirmu bandymu.

Leiskite mokytis iš klaidų. Net jei turite galimybę ištaisyti vaiko klaidas, neskubėkite to daryti: skatinkite jį patį rasti atsakymus, sprendimus ir geresnes idėjas. Klaidos ir kito kelio radimas padės vaikui suvokti, kad yra išeitis iš bet kokios padėties ir kad jis pajėgus tą išeitį surasti.

Palaikykite vaiką kad ir kas nutiktų. Klaidos ir nesėkmės – natūrali mokymosi proceso dalis. Vaikui labai svarbu žinoti, kad Jūs nelaikote jo nevykėliu, todėl parodykite vaikui tiek meilės ir palaikymo kiek tik galite – apsikabinimų ir pokalbių iš širdies niekada nebus per daug. Tai paskutinis, bet turbūt svarbiausias dalykas: juk visiems mums svarbu turėti žmogų, kuris palaikytų kad ir kas benutiktų.