Kūdikiui 2 mėnesiai ir 3 savaitės

Galite vis dažniau iš tiesų pasimėgauti kūdikio auginimu - mažylis ramiau ir ilgiau miega naktį, pradeda formuotis jo dienos ritmas, jūsų organizmas jau sustiprėjo po nėštumo ir gimdymo. Galite dažniau pastumdyti vežimą parke, valandėlę pasėdėti jaukioje kavinukėje ar bent trumpam išvykti į svečius.

Susidomėjimas savo rankytėmis

Judviejų mažylis dabar itin domisi savo rankytėmis. Jas mažylis „atrado“ jau prieš kurį laiką, tačiau dabar ima tyrinėti lyg Šerlokas Holmsas: sukinėja, kad galėtų geriau iš visų pusių apžiūrėti pirštukus, atgniaužia ir sugniaužia kumštelį, stebėdamas kaip aukštyn ir žemyn juda pirštukai. Atrodo, tarsi jis elgtųsi su savo ranka kaip su lėle ir pats sau rodytų spektaklį. Padėkite kūdikiui lavinti rankų ir akių koordinaciją - virš lovelės ar gultuko pakabinkite žaisliuką taip, kad jis jo nepasiektų, bet treniruotųsi bandydamas jį pagriebti.

Be šių stebėjimų, mažylis rankutes tyrinėja ir kitaip: kišdamas pirštukus į burnytę. Gali pabandyti apžioti net ir visą kumštuką. Taip jis irgi pažįsta savo ranką – jos audinį, didumą ir skonį. Juk ranka yra pats tinkamiausias objektas taip tyrinėti – ji visada čia pat, priešais mažylį, ir niekada niekur nepradingsta.

Tačiau ilgainiui įsitikinsite, kad „ragaudamas“, kūdikis susipažįsta su visokiausiais aplinkui esančiais daiktais. Tai labai svarbus būdas, kuriuo kūdikiai renka informaciją apie juos supantį pasaulį. Taigi pats metas pasirūpinti, kad aplink nebeliktų daikčiukų, kuriais mažylis galėtų užspringti!

Kūdikio raumenų stiprinimas

Mažylio raumenukai dar gan silpni, jis tikriausiai jau gali (arba netrukus galės) apsiversti nuo pilvuko ant nugaros (tiesa, galvytė dar gali „vėluoti“ ir apsivertus likti ant šono), tačiau sėdėjimas bei vaikščiojimas dar laukia ateityje.

Nepaisant to, dabar yra puikus metas stiprinti raumenis. Mažyliui gulint ant nugaros duokite jam įsikibti į jūsų rodomuosius pirštus, prilaikykite jo riešus savo laisvais pirštais ir švelniai kilstelėkite. Kūdikis turėtų laisvai išlaikyti galvytę vienoje linijoje su stuburu. Šis pratimas stiprina vaikučio kaklo, sprando, o taip pat ir pilvo raumenis, tai pasiruošimas sėdėjimui.

Jūsų mažylio kojytės taip pat jau gerokai sustiprėjusios, tikriausiai tą pajutote, kuomet maudant ar keičiant sauskelnes jis ėmė stipriai spurdėti ir spardytis. Skatinkite vaikutį judinti kojytes, jas vis palankstykite, pakutenkite padukus, laikykite kūdikį vertikaliai, leiskite jam truputį remtis kojytėmis. Šis pratimas padės pasiruošti vaikščiojimui.

Pasakokite kūdikiui apie aplinką

Galbūt su kūdikiu nuolat kalbantys tėveliai vaikučių neturintiems gali atrodyti lyg tikri keistuoliai, tačiau nuolatinis bendravimas su mažyliu yra puikus jo lavinimo būdas. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kūdikiai su kuriais tėvai nuolat kalbėjosi nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių, pradeda kalbėti anksčiau, jų žodynas būna turtingesnis, o atmintis geresnė.

Skirkite laiko kasdienėms „ekskursijoms“ ir supažindinkite kūdikį su aplinka. Nešiokite jį po kambarį, rodykite daiktus ir juos aiškiai įvardinkite. Būdami lauke taip pat paimkite mažylį ant rankų, parodykite pirštu ir pasakykite: „medis“, „katė“, „gėlė“, „upė“...

Kūdikis, žinoma, dar negalės atkartoti sakomų žodžių, tačiau juos girdės, po truputį pradės įsiminti, o tuo pačiu turės dar vieną įdomią pramogą bei galimybę pabendrauti su tėveliais.

Aplinkinių patarimai

Rūpestis mažyliu atima labai daug jėgų bei sukelia nemenką stresą, kurį dažnai sustiprina grįžimas į visuomenę. Juk, atrodytų, kiekvienas sutiktas pažįstamas žmogus stengiasi pasidalinti patarimais iš asmeninės patirties, nė neklaustas pasidalina įžvalgomis apie čiulptuko žalą ar peržengdamas asmeninės erdvės ribas ima klausinėti apie žindymą.

Įsiklausykite į išsakomus patarimus (kartais jie tikrai labai vertingi!), padėkokite, tačiau nesivelkite į ilgas diskusijas. Psichologų teigimu, patarėjus reikėtų vertinti atlaidžiai, tačiau jų patarimų perdėm rimtai nepriimti. Dažniausiai žmonės tiesiog stengiasi palaikyti pokalbį, jaučia pareigą bent jau patarimais palengvinti tėvelių dalią ir taip prisidėti prie vaikelio auginimo.

Psichologai šį įprotį sieja su senaisiais papročiais, kuomet mažylį augino „visas kaimas“. Dažniausiai labai jaunai, specialistų pagalbos negalinčiai gauti, interneto ar knygų neturinčiai mamai galėjo padėti tik giminaitės ar kaimynės. Šiandien profesionalų pagalba ir gausybė informacijos pasiekiama per akimirką, tad „visas kaimas“ nebėra toks reikalingas, tačiau per šimtmečius susiformavusių įpročių juk sunku atsikratyti...