Kūdikiui 2 mėnesiai ir 3 savaitės

Galite vis dažniau iš tiesų pasimėgauti kūdikio auginimu - mažylis ramiau ir ilgiau miega naktį, pradeda formuotis jo dienos ritmas, mamos organizmas jau sustiprėjo po nėštumo ir gimdymo. 

Mžylis dabar itin domisi savo rankytėmis. Jas mažylis „atrado“ jau prieš kurį laiką, tačiau dabar ima tyrinėti lyg Šerlokas Holmsas: sukinėja, kad galėtų geriau iš visų pusių apžiūrėti pirštukus, atgniaužia ir sugniaužia kumštelį, stebėdamas kaip aukštyn ir žemyn juda pirštukai. 

Kūdikio miego ritualai

Kūdikių miego ritualai yra tam tikra veiksmų seka, kartojama kiekvieną kartą ruošiant kūdikį nakties miegui. Sutrumpinta kūdikių miego ritualų versija kartais pritaikoma ir ruošiant kūdikį dienos poguliams.

Kūdikių miego ritualai suteikia saugumo. Kai kūdikis tuo pačiu metu guldomas ir stengiamasi laikytis identiškos rutinos, jis žino, ko tikėtis, tai ramina. Kai kūdikis prisitaiko prie grafiko, jo organizmas kasdien maždaug tuo pačiu metu pradeda išskirti miego hormoną melatoniną, tad kūdikis užmiega lengviau ir greičiau. 

Naujagimio miego ritualo pavyzdys: naujagimį išmaudykite, patepkite kremu, pakeiskite sauskelnes, perrenkite pižama, kambaryje pritemdykite šviesą ir įjunkite baltą triukšmą, naujagimį pamaitinkite, pasupkite dainuodami lopšinę ir beveik miegantį paguldykite į lovelę.

Kūdikio atrūginimas

Jeigu kūdikis atpila, jam įtariamas arba nustatytas refliuksas, tylusis refliuksas arba gastroezofaginio refliukso liga (GERL), pirmoji pagalbos priemonė yra kūdikio atrūginimas. 

Konkrečių taisyklių, kaip tinkamai atrūginti kūdikį, nėra. Tėvai patys randa jiems patogiausius kūdikių nešiojimo ir atrūginimo būdus.

Žinoma tik tiek, kad mažylis turėtų ne gulėti, bet būti pusiau arba visiškai vertikalioje padėtyje, ir geriausia, jei atrūginant kūdikio pilvas remtųsi į suaugusiojo krūtinę. Jei mažylis dar nelaiko galvytės, svarbu jai suteikti atramą. 

Dažnai tėvai ranka itin švelniai stukteli nugarytę, tačiau toks judesys nepadės mažyliui greičiau atsirūgti, o kaip tik jis gali atpilti. Atrūginant nugarytę galima švelniai paglostyti.

Jeigu kūdikis neatpila, maitinimo metu ir po jo yra ramus, jam gerai auga svoris, mažylis pakankamai šlapinasi ir tuštinasi, kūdikio atrūginti nereikia. 

Kūdikis riečia nugarą

Kūdikis gali riesti nugarą, nes jam skauda arba jis jaučiasi nepatogiai. Nugaros rietimas siejamas su dujų susikaupimu ir pilvuko diegliais, refliuksu ir pan. Retais atvejais nugaros rietimas gali signalizuoti apie didesnę problemą. Pavyzdžiui, nugarą išriesti gali kūdikiai, sergantys neurologinėmis ligomis (tarp jų – ir cerebriniu paralyžiumi).

Tačiau dažniausiai kūdikiai nugarytę riečia tiesiog iš nuobodulio, treniruodamiesi bei ruošdamiesi netolimai ateičiai – sėdėjimui, šliaužiojimui, ropojimui bei, galiausiai, vaikščiojimui.

Jei pastebite, kad kūdikis riečia nugarą, įvertinkite, ar kūdikis yra alkanas, gal kenčia nuo refliukso, dėl kažko (pavyzdžiui, dėl netinkamų drabužių) jaučiasi nepatogiai ir pan. Jeigu nugaros rietimas yra „savarankiškas“ elgesys, kurio nelydi verksmas, neramumas, sutrikęs miegas ir pan., tikėtina, kad tai tėra normali kūdikio raidos dalis ir būdas pažinti bei lavinti kūną.

Kūdikis visą laiką nori būti ant rankų

Pirmuosius tris gyvenimo mėnesius kūdikis daug laiko norės būti ant rankų ir jausti jūsų kūno šilumą, širdies plakimą. Tai normalu.

Suprantama, kad ne visuomet yra galimybė nepertraukiamai laikyti kūdikį ant rankų, tad ant rankų nuolat norinčiam būti, neramiam, prastai miegančiam kūdikiui (ir jo tėvams) gali padėti vystymas, baltasis triukšmas, gultukai ir nešioklės.

Svarbu žinoti, kad naujagimiai ir pirmųjų mėnesių kūdikiai dar tikrai nemoka manipuliuoti, jų išlepinti neįmanoma, dažnas nešiojimas ir laikymas ant rankų nepavers jų „rankinukais“ ar „mamyčiukais“. Tad ant rankų juos laikykite tiek, kiek tik norėsite ir turėsite tam galimybių. 

Aplinkinių patarimai

Rūpestis mažyliu atima labai daug jėgų bei sukelia nemenką stresą, kurį dažnai sustiprina grįžimas į visuomenę. Juk, atrodytų, kiekvienas sutiktas pažįstamas žmogus stengiasi pasidalinti patarimais iš asmeninės patirties, nė neklaustas pasidalina įžvalgomis apie čiulptuko žalą ar peržengdamas asmeninės erdvės ribas ima klausinėti apie žindymą.

Įsiklausykite į išsakomus patarimus (kartais jie tikrai labai vertingi!), padėkokite, tačiau nesivelkite į ilgas diskusijas. Psichologų teigimu, patarėjus reikėtų vertinti atlaidžiai, tačiau jų patarimų perdėm rimtai nepriimti. Dažniausiai žmonės tiesiog stengiasi palaikyti pokalbį, jaučia pareigą bent jau patarimais palengvinti tėvelių dalią ir taip prisidėti prie vaikelio auginimo.

Psichologai šį įprotį sieja su senaisiais papročiais, kuomet mažylį augino „visas kaimas“. Dažniausiai labai jaunai, specialistų pagalbos negalinčiai gauti, interneto ar knygų neturinčiai mamai galėjo padėti tik giminaitės ar kaimynės. Šiandien profesionalų pagalba ir gausybė informacijos pasiekiama per akimirką, tad „visas kaimas“ nebėra toks reikalingas, tačiau per šimtmečius susiformavusių įpročių juk sunku atsikratyti...