Pozityvios tėvystės pagrindai (5)

Pozityvi tėvystė yra toks auklėjimo modelis, kuomet tėvai pirmenybę teikia ne bausmėms už netinkamą elgesį, o tinkamo vaiko elgesio skatinimui. Klaidinga manyti, kad pozityvi tėvystė yra tolygi visiškai vaiko savivalei, drausmės nebuvimui ir nebaudžiamumui už blogą elgesį. Taip tikrai nėra: pozityvios tėvystės tikslas – auklėti drausmingą, mokantį bendrauti, valdyti savo emocijas vaiką. Tačiau pozityvios tėvystės šalininkai stengiasi nuosekliai auklėti, mokyti vaiką ir spręsti situaciją nenaudodami bausmių (o ypač fizinių bausmių). Kokie yra pagrindiniai pozityvios tėvystės principai?

Pažinkite savo vaiką. Vaikai yra skirtingi, panašiose situacijose elgiasi ir į jas reaguoja skirtingai. Todėl ir vieno vaikų auklėjimo recepto nėra. Turėtumėte stebėti savo vaiką, įsiklausyti į jo žodžius. Tai padės pažinti jį, suprasti, kas jam paprastai sukelia pyktį ar nusivylimą ir užbėgti daugeliui kritinių situacijų už akių. 

Vaikui reikia aiškių tinkamo elgesio taisyklių. Vaikai linkę tikrinti „galimybių ribas“ ir išbandyti įvairius būdus savo tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, o kas bus, jei atsisakys eiti miegoti – gal mama net nevers to daryti? Arba, ar pavyks susilaukti tėvų dėmesio, jei tyčia pradės elgtis netinkamai – ims mėtyti žaisliukus, mušti kitą vaiką ar puls į isteriją. Todėl labai svarbu, kad tėvai susitartų dėl taisyklių ir nuosekliai jų laikytųsi. Jei sutarėte, kad muštis yra blogai, neturi būti jokių „pateisinamų priežasčių“, dėl kurių suduoti kitam būtų galima. Arba, jei sutarėte, kad pasmaližiaujate saldainiais tik savaitgaliais pavalgę pietus, neturėtų būti jokių „na gerai, bet tik šį kartą“. Jei darysite išimtis, vaikui bus sunku suprasti, kodėl vieną kartą saldainį jis gauna, kitą kartą – ne. Todėl vaikas tikėsis išimties ir kitą kartą. Dar blogiau, jei vienas iš tėvų bus nenuoseklus: galite būti tikri, kad anksčiau ar vėliau sulauksite argumentų: „O tėtis man leido valgyti saldainį ir prieš pietus“ arba „O mama man nieko nesako, jei žaidžiu jos telefonu“.

Skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite vaiką už gerą elgesį, pabrėžkite, kaip jis jus džiugina – nustebsite, kaip „stebuklingai“ šis metodas veikia! Vaikams tėvų įvertinimas yra labai svarbus, jie nori būti dėmesio centre. Supratę, kokie poelgiai padeda jiems atkreipti į save dėmesį, jie vis griebiasi to „triuko“. Ir tik nuo tėvų priklauso, koks tas „triukas“ bus – tinkamas elgesys ar „ožiukai“. Be pagyrimų, galite paskatinti gerą vaiko elgesį jo mėgstamomis pramogomis, tačiau nedarykite sandėrių: geras elgesys neturi būti perkamas. Jis turi būti norma. Pavyzdžiui, geriau yra „netikėtai“ apdovanoti vaiką už tai, kad šis suplovė indus po šeštadienio pietų, nei daryti išankstinį sandėrį: „Jei suplausi indus, eisime į kiną.“ 

Rinkitės tinkamus žodžius. Užuot aiškinę, ko vaikas neturėtų daryti (ar nepadarė), pasakykite, ką jis turėtų padaryti.Pavyzdžiui, vietoj „Neišdykauk ir nešūkauk“ geriau pasakyk vaikui „O gal dabar, kol mažasis broliukas miega, pakalbėkim tyliai? Arba vietoj „Neliesk puodelio, jis karštas, gali nudegti“, geriau sakyk „Palauk, kol puodelis atvės, dabar jis karštas, gali nudegti“.

Paaiškinkite vaikui, ką ir kodėl jis turi daryti. Nors gali atrodyti, kad už netinkamą poelgį geriausia bus pastatyti į kampą (tam, kad „kitą kartą žinotų“), ilgalaikės naudos daugiau duoda paaiškinimas, ką vaikas padarė blogai, kodėl taip elgtis nederėtų ir, svarbiausia, kaip vaikas turėtų elgtis kitą kartą. Pavyzdžiui, jei vaikas išbandė tapybą ant sienos, užuot apibarę ir pastatę į kampą, verčiau paaiškinkite, kad piešti dažais reikėtų ant popieriaus, nes sienos dažomos specialiais dažais, kad neteptų drabužėlių ir tvarkingai atrodytų – juk tėtis (mama) ant sienų taip pat nepaišo.

Nesureikšmink mažų nusižengimų ir klaidų. Pirma, tai vaikui padeda suprasti, kad blogai elgdamasis, nesulauks tėvų dėmesio. Be to, kartais vaikas savo kailiu turi išmokti pamokas. Tarkime, jei vaikas belakstydamas sudaužo vazą, tai gali būti puiki pamoka, kad su indais reikia elgtis atsargiai. Išnaudok šį nutikimą kaip progą aptarti su vaiku jo veiksmus ir tų veiksmų pasekmes.

Savo pavyzdžiu rodykite, kaip turėtų elgtis vaikas. Tėvų elgesys šeimoje, visuomenėje kuria vaiko bendravimo modelį. Jei norite, kad vaikas nesikeiktų – nesikeikite. Jei norite, kad vaikas pavalgytų gražiai sėdėdamas prie stalo, visa šeima turi sėdėti prie stalo ir valgyti. Jei ginčijatės, kas klos lovą ar plaus indus, galite tikėtis, kad ir vaikas panašiais būdais bandys išsisukti nuo šio darbo (tėvų akimis tai būtų „atsikalbinėjimas“). Elgesio kopijavimas yra viena iš priežasčių, kodėl neturėtum vaiko mušti – fizinės bausmės „moko“ vaiką spręsti konfliktines situacijas panaudojant fizinę jėgą.

Padėkite vaikui pajausti, kad jis gali kontroliuoti savo elgesį. Kūdikis gimsta faktiškai be savitvardos: jis beveik nepajėgus kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio – jei jis blogai jaučiasi, yra alkanas, jis verkia tol, kol jo poreikis yra patenkinamas. Tad natūralu, kad maži vaikai ir toliau bando siekti savo tikslų ašarodami, rodydami pykčio priepuolius ir panašiai. Tėvų pareiga – parodyti, kad tokie metodai yra neveiksmingi ir kad vaikas privalo išmokti susitvardyti. Tam geriausiai tinka „minutės pertraukėlės“ ar, pavyzdžiui, „gero elgesio knygelė“. Plačiau apie šias priemones straipsnyje „Kaip ugdyti vaiko savitvardą“.

Priminkite vaikui, kad netinkamas jo elgesys turi pasekmes. Tam tikra prasme, tai gali būti taisyklių dalis. Pavyzdžiui, jei nesusitvarkai žaisliukų, žaisliukai keliauja į šiukšlių dėžę. Kitais atvejais, pasekmės gali būti natūralios: jei spyriojiesi rengiamas ir dėl to vėluojame išeiti – pavėluosime į kiną ir tu jo nepamatysi. Tokios pasekmės vaikui gali būti didesnė bausmė, nei lupimas čia ir dabar.