Fizinės bausmės vaikams: kodėl jų turime atsisakyti? (488)

Kas yra fizinė bausmė vaikui?

Fizinė bausmė vaikui yra tėvų bandymas koreguoti vaiko elgesį sukeliant vaikui fizinį skausmą.

Europos Taryba siūlo fizine bausme vaikui vadinti bet kokį veiksmą, kuris būtų laikomas nederamu elgesiu, smurtu ar net nusikaltimu, jei būtų atliktas suaugusiam žmogui – net jei sukeltas skausmas ar diskomfortas yra sąlyginai nedidelis ir nesibaigia rimtesne trauma. 

Fizinių bausmių mitai

Fizinė bausmė nėra smurtas.

Kalbėkime tiesiai šviesiai: "beržinė košė", "fizinė bausmė" - tai tik švelniau skambantys fizinio smurto pavadinimai.

Jei jums kyla abejonių, smurtas tai ar ne, įsivaizduokite, kad analogišką bausmę (lupimą diržu, pliaukštelėjimą per užpakalį, antausį) jums taiko jūsų artimas žmogus, viršininkas ar policijos pareigūnas.

Nereikia lyginti pliaukštelėjimo ir vaiko sumušimo.

Fizinių bausmių pavojus yra tas, kad jos tik pradžioje būna "lengvos": pliaukštelėjimas per užpakalį, ausies užsukimas.

Tačiau, "nedidelės" fizinės bausmės dažnai perauga į sunkų, nuolatinį nekontroliuojamą smurtą prieš vaikus, ypač vaikui paaugus ir bandant tėvų smurtui pasipriešinti.

Svarbu pažymėti ir tai, kad "lengvas" bausmes taikantys tėvai dažnai pateisina ir agresyvesnes smurto prieš vaikus formas, motyvuodami tuo, kad "vaikas kitaip neklauso", "išvedė iš kantrybės", "yra pats kaltas" ir panašiai.

Galiausiai, kur ta "teisinga" riba, kuri galėtų atskirti smurtą nuo ne smurto? Trys pliaukštelėjimai dar ne smurtas, o penki - jau smurtas? 

Tai tėvų teisė rinktis, kaip auklėti vaikus.

Paradoksalu, bet fizinėmis bausmėmis įstatymai draudžia bausti net žiaurius nusikaltimus padariusius asmenis, tačiau vaikų mušimas vis dar laikomas tėvų pasirinkimo teise.

Tai, kad visuomenėje yra gyvas paprotys auklėti vaikus diržu, o įstatymai to nedraudžia, dar nereiškia, kad toks paprotys yra teisingas. Juk neieškome pateisinimo tiems, kurie muša senelius ar moteris, tad kodėl šitaip leidžiama elgtis su vaikais?

Diržas išmoko vaikus gerbti tėvus.

Skaudinamas vaikas tėvų ima veikiau bijoti, nei juos gerbti, mylėti, jais pasitikėti. Vaikams, kuriems taikomos fizinės bausmės (net ir nedarančios didelės fizinės žalos), rečiau pavyksta išlaikyti glaudų ryšį su tėvais paauglystėje,  vaikai dažniau tampa „sunkiais“.

Vaikams suaugus santykiai šeimoje būna šaltesni, daugiau formalūs ir palaikomi tik tiek, kiek yra būtini geram išoriniam vaizdui sukurti.

Aš buvau lupamas, ir nieko.

Ar tikrai niekada nesijautėte įskaudintas ir nelaimingas dėl tokio tėvų elgesio? Ar tikrai jūsų santykiai su tėvais visada buvo geri, šilti ir artimi? Ar tikrai būtent smurtinės bausmės buvo tas lemiantis veiksnys, kurio dėka jūs užaugote geru žmogumi?

Iš kitos pusės, ar žinote, kad fizines bausmes patyrę vaikai labiau linkę konfliktus ir problemas spręsti jėga (taip pat suaugę tokie vaikai dažniau muša savo partnerį ir vaikus), yra mažiau sąžiningi, jiems sunkiau sekasi užjausti, išklausyti, įsijausti į kito žmogaus situaciją ir suprasti jo poreikius. Dauguma socialinės rizikos grupėms priklausančių žmonių yra patyrę tėvų smurtą ir nepriežiūrą.

Kad fizinės bausmės kenkia visuomenės gerovei ir saugumui, įrodo ir Švedijos pavyzdys: 1979 metais ji buvo pirmoji šalis pasaulyje uždraudusi tėvams bausti savo vaikus fizinėmis bausmėmis. Po dvidešimties metų Švedijoje ženkliai sumažėjo paauglių daromų nusikaltimų, alkoholio vartojimo, savižudybių.

Bausmė bausmei nelygu.

Be abejo, pliaukštelėti ir trenkti kumščiu nėra vienas tas pats. Tačiau savo esme, savo tikslu tai visiškai identiški veiksmai: noras sukelti vaikui fizinį skausmą, tam, kad jis kažką darytų, ar kažko nedarytų. 

Tokios yra mūsų vaikų auklėjimo tradicijos.

Kartais yra bandoma teigti, kad fizinės ir smurtinės bausmės yra tradicijų ir kultūros dalis, todėl šių bausmių neįmanoma arba negalima panaikinti. Tačiau saugotinos tradicijos turėtų būti tos, kurios kuria vertę ir gerina visuomenės gyvenimo lygį.

Fizinis ir emocinis vaikų žalojimas nėra ir negali būti laikoma saugotina tradicija ar vertybe.

Be diržo vaiko neišauklėsi.

Tiesa yra ta, kad diržas vaiką drausmina, bent neauklėja. Tyrimai rodo, kad nors vaikas dažniausiai paklūsta tėvų reikalavimams iškart po fizinės bausmės, kitą kartą panašioje situacijoje dažniausiai vėl elgiasi netinkamai, o vienintelis būdas sutramdyti vaiką būna dar sunkesnė bausmė.

Kuomet nebelieka bausmės pavojaus (pavyzdžiui, kai tėvai nemato), vaiko elgesys vėl greičiausiai bus netinkamas. Tikroji drausmė yra ta, kuri atsiranda iš savo veiksmų pasekmių supratimo, atsakingumo jausmo, o ne nuobaudų baimės.

Yra daugybė būdų, kaip auklėti vaikus be fizinio ir psichologinio smurto, o tik pasitelkiant tėvų autoritetą ir vaikų psichologijos žinias. 

Ar taikantys fizines bausmes tėvai yra blogi?

Fizines bausmes vaikams taikantys tėvai  iš esmės nebūtinai yra blogi ir daro tai iš piktos valios, didelė jų dalis jaučiasi kalti dėl to, kad suteikė skausmo savo pačių vaikui.

Absoliuti dauguma tėvų tai daro, nes nežino kitų būdų ir elgiasi pagal tą santykių modelį, kuris yra susiklostęs visuomenėje, šeimoje. Dauguma vaikus fizinėmis bausmėmis baudžiančių tėvų patys buvo auklėjami tokiais metodais.

Kai tėvams trūksta žinių, kai jie atsiduria aklavietėje ir jų kantrybė trūksta, jie griebiasi diržo, nes, iš vienos pusės jie yra įpratę manyti, kad privalo tai daryti. Tačiau iš kitos pusės tėvai dažnai jaučiasi kalti dėl to, kad suteikė skausmo savo pačių vaikui.

Jei norite būti geresniais tėvais, išbandykite kitokius – pozityvios tėvystės – auklėjimo metodus.