2026.04.29 12:37 (prieš 1 sav.)
Sveikos, mano istorija tokia: PKS man nustatė 17 metų, nes turėjau nereguliarų ciklą. Ginekologė buvo vyresnio amžiaus, todėl beveik nieko nepaaiškino – nei kas tai per liga, nei kad tai gali turėti įtakos pastojimui.
Po 4 metų pradėjome nebesisaugoti ir tada supratau, kad lengva nebus… Penkerius metus nebuvo jokio „kibimo“, nors jau sąmoningai bandėme. Per tą laiką pakeičiau ginekologę, turėjau vieną ovuliacijos skatinimą, bet, deja, nesėkmingai.
Tada prasidėjo COVID laikotarpis, vyras buvo užsienyje, ir padarėme pertrauką – palikome viską natūraliai tėkmei. Per tuos metus atsipalaidavau, paleidau mintį apie pastojimą. Ir 2025 m. spalį, prieš kelionę, sužinojau, kad laukiuosi.
Negalėjau patikėti testo rezultatu – buvau euforijoje. Tada supratau, kad vis dėlto labai noriu tapti mama. Deja, mano atveju viskas baigėsi nesėkme. Atėjus laikui pasiimti nėščiosios kortelę, sužinojau, kad mūsų „žirniukas“ nustojo vystytis ties 10 savaite (sustojo širdelė). Vadinasi, dar apie 2 savaites nešiojau jį savyje jau be gyvybės ženklų.
Toliau sekė ligoninė ir medikamentinis nėštumo nutraukimas…
Po viso to ginekologė pasiūlė „imti jautį už ragų“ ir pradėti stimuliacijas, kai tik atsiras mėnesinės. Jų po procedūros teko laukti apie 1,5 mėnesio. Turėjau 3 stimuliacijas, bet, deja, niekas nebekimba. O dabar dar ir skydliaukė „sustreikavo“.
Mano istorija tokia – davė viltį ir ją atėmė.
