PlanavimasFizinės ir psichologinės smurtinės bausmės (8)
„Gelbėkit vaikus“ organizacija išskiria dvi smurtinių bausmių kategorijas, kurios gali pasireikšti atskirai arba kartu.
Fizinės bausmės, kurios sukelia vaikui skausmą ar fizinį diskomfortą. Fizinės bausmės apima:
- pliaukštelėjimą, mušimą, kumščiavimą, tampymą už plaukų ar ausų;
- vaiko mušimą įvairiais daiktais (rykšte, diržu, liniuote, virve ir kt.);
- vertimą ilgai stovėti nepatogioje padėtyje ar atlikti fizinius pratimus;
- vertimą stovėti karštyje arba šaltyje;
- vaiko uždarymą spintoje, rūsyje ar kitoje ankštoje erdvėje;
- kitus skausmą sukeliančius veiksmus (deginimą, badymą ir pan.).
Žeminančios arba menkinančios bausmės, kurios būna įvairių formų, pavyzdžiui, psichologinės bausmės, žodiniai užgauliojimai, išjuokimas, izoliavimas arba vaiko ignoravimas. Jos apima:
- šaukimą, riksmus;
- pravardžiavimą ir menkinimą;
- ignoravimą, atstūmimą, meilės nerodymą;
- varžymą ir trikdymą;
- gėdinimą ir išjuokimą, viešą pažeminimą;
- gąsdinimą ir grasinimą smurtu pačiam vaikui arba žmonėms, gyvūnams ir daiktams, kuriuos vaikas myli.
Smurtinės bausmės ir jų pasekmės
Daugelis tėvų tikisi, kad fizinės bausmės vaikams bus gera pamoka, ir toks požiūris į auklėjimą vyravo ilgus metus. Mokslinių tyrimų rezultatai vienareikšmiškai rodo, kad fizinės ir kitos žeminančios bausmės turi tik neigiamą įtaką vaikų raidai, o baudžiami vaikai iš tiesų išmoksta visai ne to, ko tikisi tėvai:
1. Silpnesnis ryšys ir pasitikėjimas tarp vaiko ir tėvų. Vaikai yra priklausomi nuo tėvų gebėjimo apsaugoti juos nuo pavojų, skausmo, bado, nerimo ir kitų neigiamų patirčių. Kai tėvai suteikia vaikui fizinį ar emocinį skausmą, vaikai išmoksta, kad tėvais, kaip saugumo garantais, pasitikėti negalima.
2. Žala emocinei raidai. Smurtinės bausmės verčia vaiką jaustis atstumtais ir niekinamais žmonių, kurie jam yra patys svarbiausi visame pasaulyje. Tokia patirtis gali turėti lemiamos įtakos jų savivertei ir pasitikėjimui savimi visam likusiam gyvenimui. Vaikai, kuriems taikomos smurtinės bausmės, yra labiau linkę į depresiją, nerimą, savižudybes, alkoholio ir kitų narkotinių medžiagų vartojimą, būna drovesni, užsidarę, dažnai nuolaidūs, paklusnūs ir lengviau pasiduoda neigiamai įtakai. Be to, tokiems vaikams sunku pasitikėti kitais žmonėmis ir kurti naujus santykius,
3. Smurtinės bausmės gali sukelti apmaudo ir priešiškumo tėvams jausmus. Be to, vaikai pradeda bijoti savo tėvų, todėl tampa vis mažiau nuoširdūs bendraudami su jais.
4. Didesnė vaiko traumų, sužalojimų ar net mirties tikimybė. Praktika rodo, kad "nedidelės" fizinės bausmės labai lengvai gali peraugti į nekontroliuojamą smurtą prieš vaikus. Vaikai, kuriems tėvai lengvai suduoda ar pliaukšteli, daug dažniau sulaukia ir kumštelėjimų arba spyrių. Taip nutinka todėl, kad smurtinės bausmės paprastai suveikia tik tam kartui, o kaip ilgalaikė auklėjimo priemonė yra neveiksminga, vaikas pradeda nebereaguoti ar priešintis – tai kursto tėvų pyktį, kuris perauga į brutalios jėgos naudojimą. Vaikas nukentėti gali ir netiesiogiai: bandydamas išvengti smurto vaikas gali pabėgti iš namų ir patekti į nesaugias situacijas, gali susižeisti sprukdamas nuo smūgių paslydęs ar užkliuvęs už daiktų.
5. Moko vaiką savo tikslų siekti smurtu. Smurtinės bausmės didina tikimybę, kad vaikai smurtaus ir tyčiosis iš kitų (silpnesnių) vaikų, o užaugę naudos prievartą ir žalos savo partnerius. Tiek fizinės, tiek psichologinės bausmės koreliuoja su žemesniu gebėjimu užjausti kitus (empatija) ir aukštesniu asocialus elgesio lygiu.
Kartais yra bandoma teigti, kad fizinės ir smurtinės bausmės yra tradicijų ir kultūros dalis, todėl šių bausmių neįmanoma arba negalima panaikinti. Tačiau saugotinos tradicijos turėtų būti tos, kurios kuria vertę ir gerina visuomenės gyvenimo lygį. Fizinis ir emocinis vaikų žalojimas nėra ir negali būti laikoma saugotina tradicija ar vertybe.
Kitas straipsnis: Stiprių ryšių tarp tėvų ir vaiko kūrimas
Straipsnis parengtas pagal organizacijos „Gelbėkit vaikus“ leidinį „STIPRIŲ SANTYKIŲ TARP TĖVŲ IR VAIKO KŪRIMO VADOVAS: teigiamas, vaiko teisių nuostatomis pagrįstas požiūris“
Pilna leidinio versija
ir isejom pasivaikscioti. Na ir esu gavusi, kad susidejau su ne tuo vaikinu... ten tai jau rimtai gavusi. Zinoma, vaikinas ne kazka, pritariu, bet sitaip musti. Nesijauciau kalta ir iki siol nesijauciu. Nors tevo akim ziurint visi sie musimai buvo labai uz rimtus reikalus. Beet mano akim ziurint, tai buvo galima ispresti labai pedagogiskai, juo labiau, kad man to pedagogiskumo labai truko tuo metu, labai norejau tevu demesio, o jau buvau paaugle ir salyginai atstumta, nes suagus, subrendus, savarankiskas, uz daug ka atsakinga, turejau begale pareigybiu. Tai galvojau sau, jei jau suaugus tai suaugus. Ir as visai nenorejau tevu skaudinti, juos visada mylejau ir mylesiu, kad ir kokie jie butu.
bet žinau, kad viskas ok, nes trečiadienį turėjau mini skaną per apžiūrą, kad patikrintų ar širdukė plaka, nes irgi pasa…
Pliaukstelejimai irgi daro didele neigiama itaka...Laikas jau tai pripazinti galu gale
Ir musimas neapsaugo nuo klystkeliu, o tik pastumeja i juos...
Kokias klaidas tėvai dažniausiai daro, auklėdami vaikus, kurie vėliau pasuka ne pačiu geriausiu keliu?
Tėvai mano, kad vaikas yra jų nuosavybė. Remiantis Norvegijos pavyzdžiu, vaikas turėtų būti priimamas kaip atskiras individas su savo teisėmis ir pareigomis. Norvegai duoda vaikui dėmesio tiek, kiek reikia.
Dar viena klaida, kurią daro tėvai – tai pedagoginių žinių trūkumas. Jie kartais nežino ką daryti, nežino, kaip reikia su vaiku elgtis. Visiems žinomas elementarus pavyzdys, kai moteris vedasi šaligatviu vaiką, o šis spyriojasi ir neklauso. Ji pliaukšteli per užpakalį klykiančiam vaikui, manydama, kad tai geriausias būdas šioje situacijoje. Šita moteris nežino, kaip susitvarkyti su savo vaiku. Mama yra pati kalta. Reikėjo pritūpti vaiko akių lygyje, paklausti, kas atsitiko. Juk vaikai šiaip sau neverkia, vadinasi, jam kažkas atsitiko.
Rizikos grupei priklauso šeimos, kuriose tėvų ir vaikų santykiai yra problemiški ir nepilnaverčiai: vaikai patirią smurtą, atstūmimą ar ignoravimą, nesuvokia jų problemų ir sunkumų, su kuriais susiduria vaikai, tėvai stokoja konfliktų sprendimo įgūdžių, žinių apie vaikų disciplinavimą.
Nuolat patiriamas smurtas keičia žmogų, jo elgesį, mąstymą ir jam sudėtinga imtis savarankiškų veiksmų.