Vaikui isterijos priepuolis - ką daryti? (266)

Vaiko isterijos priepuolių valdymas

Blogas vaikas ar blogas auklėjimas?

Dėl ožiukų vieni kaltina vaiko charakterį, kiti – netinkamą auklėjimą. Tiesa yra ta, kad „ožiukų“ periodą lengviau ar sunkiau pereina visi vaikai, nes tai – normalus 2-3 metų vaiko raidos etapas.

Jei jums tai – naujiena, pasiskaitykite, kas yra vaiko pykčio priepuoliai ir kodėl jie kyla. Tuomet jau galima pereiti prie klausimo "Ką daryti?".

Užbėkite isterijoms už akių

Geriausias būdas suvaldyti pykčio priepuolius yra užbėgti „ožiukams“ už akių: nesiveskite vaiko į parduotuvę, jei jis yra pavargęs ar išalkęs, padėkite jam, jei jis nesugeba kažko padaryti pats ir dėl to susierzina.

Kalbant apie parduotuves ir jose kylančias isterijas, bent dalies jų pavyks išvengti, jei tinkamai pasiruošite apsipirkimui kartu su vaikais.

Jei tik pajaučiate, kad vaikas pradeda zysti, tempti lūpą, reaguokite iš karto: pritūpkite (kad akys būtų panašiame lygyje) ir paaiškinkite vaikui, kodėl nebus taip, kaip jis nori (arba pamėginkite išsiaiškinti, ko vaikas nori, jei zirzimo priežastis jums neaiški).

Kaip suvaldyti isterijas?

Tačiau ką daryti, jei pykčio to padaryti nepavyko? Štai kaip reiktų elgtis vaiko isterijos atveju:

  • Išlikite ramūs. Įkvėpkite kelis kartus giliai ir mąstykite blaiviai. Tai pirmas ir svarbiausias dalykas.
  • Nesijaudinkite dėl aplinkinių. Jei vaiką ištinka isterija viešoje vietoje (pavyzdžiui, parduotuvėje), nesijauskite nepatogiai – dauguma tėvų tai yra patyrę, ir jie puikiai jus supras.
  • Priklausomai nuo situacijos, pasirinkite tinkamą atsaką. Žemiau yra patarimai, kaip elgtis, jei isterijos priežastis - užgaida, užsispyrimas, dėmesio poreikis.
  • Paskatinkite nusiraminti. Pasakykite vaikui, kad jis turi nusiraminti, nes kai jis šaukia ir verkia jums sunku jį suprasti. Jei vaiko isterija nėra labai nuožmi ir vaikui negresia susižaloti, galite jį porai minučių (ne ilgiau) palikti vieną kambaryje – ši pertraukėlė gali praversti ir jums. Vyresniam vaikui galite paliepti eiti į savo kambarį ir grįžti tuomet, kai nusiramins (tai padeda vaikui suprasti, kad jis pats gali valdyti savo emocijas). Kai vaikas nurims, pakartokite, kad kai jis kalba ramiai, jūs jį suprantate daug geriau.
  • Sutramdykite. Itin įsiaudrinusį vaiką stipriai apkabinkite savo glėbyje arba paėmę ant rankų nusineškite į ramesnę vietą.

Jei isterijos priežastis yra užgaida:

Žinoma, gali kilti pagunda užgaidą patenkinti, ir taip nuraminti vaiką. Tačiau tai ne pati geriausia mintis, nes vaikas padarys išvadą, kad isterijos priepuolis - veiksmingas būdas tikslams pasiekti.

Todėl, kai vaikas ima ožiuotis dėl to, kad jūs nesielgiate taip, kaip jis nori, atsitūpkite ir ramiu balsu pasakykite, kad suprantate jo pyktį, paaiškinkite, kodėl nedarysite to, ko jis nori.

Pavyzdžiui: „Suprantu, kad tu pyksti, bet šiandien ledų nepirksime, nes esame sutarę, kad ledus valgome sekmadieniais. Sekmadienį eisime kartu pirkti ledų ir galėsi išsirinkti, kokių nori. Ar žinai, kada bus sekmadienis?“.

Padėkite vaikui nusiraminti, apkabinkite jį.

Jei vaikas užsispyrė kažko nedaryti:

Trumpam nukreipkite jo dėmesį. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori užsidėti kepurės, pradėkite sekti pasaką ar dainuoti dainelę. Sudominkite vaiką ir jis net nepastebės, kad kepurė atsidurs ant jo galvos.

Jei vaikas zirzimu reikalauja dėmesio:

Vaikams dėmesio niekada nebūna per daug, bėda ta, kad ne visada jo galite skirti tiek, kiek nori vaikas. Jei zirzimas yra būdas „išsiderėti“ pabūti jums ant rankų kol gaminate pietus ar lyginate skalbinius, nenusileiskite.

Kitaip vaikas supras, jog blogas elgesys – puikus būdas priminti apie save. Atsitūpkite ir ramiu (bet griežtu) balsu paaiškinkite vaikui, kad šiuo metu jūs darote svarbų darbą, tačiau, kai pabaigsite, būtinai ką nors kartu su juo nuveiksite.

Be to, nuosekliai laikykitės pozityvios tėvystės auklėjimo metodo: tai yra, dėmesiu vaiką apdovanokite ne tada, kai jis elgiasi netinkamai, o tuomet, kai vaikas padaro ką nors gero.

Isterijos priepuoliui pasibaigus..

Pykčio priepuoliui pasibaigus, apsikabinkite, pasibučiuokite ir „susitaikykite“. Su vyresniu vaiku galite aptarti tai, kas įvyko, tačiau nepriekaištaukite ir negėdinkite vaiko.

Jūsų tikslas - parodyti vaikui, kad buvo geresnių būdų tikslui pasiekti nei emocijų proveržis. Pavyzdžiui: „Kodėl verkei? Juk galėjai paprašyti manęs pagalbos“ arba „Juk žinai, kad saldainius valgome tik po pietų. Ožiukai nieko nepakeičia“.

Jokiu būdų neskatinkite vaiko už tai, kad jis nusiramino (nebesielgia blogai) – nežadėkite ir neduokite saldainio, lipduko ar panašiai už tai, kad vaikas nusiramins.

Prisiminkite, kad skatinti reikia tik gerą elgesį!

Naujausi komentarai

  1. Mimm
    Mimm prieš 10 mėn.

    Aš tik pritarsiu, kad geriausia yra užbėgti už akių, pastebėti situacijas, kada vaikas gali jaustis blogai. Svarbu, kad nebūtų alkanas, pervargęs. Skirti kokybiško dėmesio kasdien, būti kuo daugiau lauke, ten paprastai visiems vaikams patinka. Bet kokiu oru..
    Aš imu ant rankų, net jei priešinasi, nešu visur ir bandau rodyt kažką, kas galėtų sudomint. Kartais nusvyra rankos ir tiesiog padedu ant žemės verkti. Bet vis tiek po to reikia "susitaikyt", apkalbėti situaciją, kodėl supyko, kas nutiko ir t.t. Labai svarbu neprarasti kantrybės pačiam.. Vaikas isterikuodamas pats blogai jaučiasi, jam viduje didelė audra, reikia stengtis kuo ramiau reaguoti.

  2. Mimm
    Mimm prieš 10 mėn.

    Jeigu isterija ištinka viešoje vietoje, visada imu vaiką ir einu iš ten.

  3. Boružėlytė
    Boružėlytė prieš 10 mėn.

    VBN šeimyna parašė:
    Situacija: Mums ant nosies 2 metai ir jau prasidėjo isterijos priepuoliai: voliojasi ant grindų, draskosi, zviegia kaip skerdziamas...

    O kur vaiko lova? Mano sūnui penkeri. Pastruosius metus miegojo su manim, vyras buvo išsikraustęs. Miegas akivaizdžiai pagerėjo, išmiegodavo visą naktį be problemų, tik užmigdamas vis klausinėdavo, ar būsiu prie jo. Nuo Naujų perkėlėm į jo kambarį (toks buvo susitarimas, paties vaiko idėja fejerverkų naktį pereiti į savo kambarį). Bunda naktį kelis kartus. Kviečia tėtį. Dar nežinau, ką darysim, bet tiesiog noriu pasakyti, kad jeigu miega vienas, tai tikriausiai kažkur tame budinėjimo šaknys.

    Atsibudimo ir guldymo isterijos mums pažįstamos. Tęsėsi kažkur nuo 2 iki 4,5 metų. Ale išaugo gal. Bet esmė ne tame, kaip sulaukti, kol išaugs. Esmė bent mums buvo - kaip neišprotėti to laukiant ir kaip parodyti, kad galima KITAIP. Žaisdavom žaidimus. Iki nuprotėjimo. Pvz., kai vakare nenorėdavo nusirengti, vyras su sūnum lakstydavo po kambarius žaisdami gaudynių - sūnus pagauna tėtį, tėtis nusirengia, tėtis pagauna sūnų - jam vieną drabužį nurengia. Dantų valymas buvo griežtai, net per cypimus išvalydavau, jei nepavykdavo susišnekėti; bet kai pasidarė sąmoningesnis, padėjo paaiškinimas, kad sugedus reiks eiti pas stomatologą (na taip, savotiškas gąsdinimas, paskui reikėjo nemažai "dirbti" įkalbinant apžiūrai pas stomatologą, bet ką darysi, tobulėjam su laiku ). Ryte padėdavo istorijos visokios apie senelį ir močiutę (dievinami). Svarbu, kad atsikeli ir nesitiki, jog bus geras rytas šįkart, o iškart imiesi "darbo", kaip tą vaiką "sutvarkyti".

    O kodėl neateinat? Turit omeny, kad nespėjat ateiti tuo metu, kai nori ir vaikas negeba palaukti, ar išvis nenorit ateiti?

    Viešoj vietoj su sūnum praktiškai nepatyriau priepuolių. Pora gal kartų buvo. Tai sėsdavau ant grindų/ant žemės, apkabindavau ir šnekėdavomės. Jam suveikdavo. Dažnai būdavo tiesiog pavargęs ir pyktis buvo jo nuovargio išraiška. Dukra išsidirbinėja viešai kone kasdien. Kartais pavyksta užbėgti už akių ir užkalbėti dantį. Jaučiu, kad svarbu turėti konkretų planą, ją supažindinti ir to plano laikytis. Į planą turi įeiti ir kažkokia "pramoga" jai. Jei jau nepasiseka, imu ir nešu, nes su ja pasėdėti neįmanoma, draskosi ir klykia. Kai pradedu nešti, irgi pyksta žiauriai, bet kai imu šnekėti, kad suprantu, ji pikta, kas čia atsitiko, kažkaip persiverčia. Tik reikia visą kelią iki namų/automobilio nusinešti... Darosi vis sunkiau.

  4. EyesOfAzure
    EyesOfAzure prieš 1 mėn.

    Laba diena, mielos mamytės!
    Labai laukiu Jūsų supratimo, patarimų ir palaikymo
    Mano situacija tokia: auginu du sūnelius (3 ir 1,5 metų). Vyresnėlis lanko darželį, bet vis dar nesugeba ten adaptuotis ir priprasti prie režimo. O dar tie "ožiai"!!! Dabar kaip suprantu jam 3-jų metų krizė. Absoliučiai nesusitvarkome su isterijos priepuoliais. Jau perskaičiau visus straipsnius ir patarimus, atrodo, viską išbandžiau... nieko nepadeda. Kalbėtis neįmanoma, nes rėkia ir nesiklauso. Kalbant po priepuolių jis pradeda kalbėti kita tema, kažką pasakoti, vėlgi nesiklauso... arba sako "nekalbėk". Užbėgti už akių priepuoliui neišeina, nes užsiciklina, užsiožiuoja, nepriima kompromisų ir vėlgi net nenori klausytis ką aš sakau. Nebežinau ką daryti, esu neviltyje...
    Šiandien buvo gražiausia.. nenorėjo eiti į darželį, kėliau jėga, nes jau laikas spaudė (iki tol laukiau 15 min), ant puoduko eiti stsisakė, rengtis nenorėjo, aprengtas pradėjo rėkti, kad nori kito megztinio...aiškinau, jog anas purvinas, reikia skalbti... nenorėjo nieko girdėti. Ggaliausiai atsistojo ant kilimo ir sąmoningai prisisiojo, nors prieš tai vis klausiau ar nori ant puodo ir vis siūliau pasisioti. Rėkė, kad nenori.
    Darželyje elgiasi taip pat, auklėtoja viską verčia blogam auklėjimui, siūlo kalbėtis su vaiku ir ką nors su tuo daryti...
    Dažniausiai mūsų pokalbiai yra nemalonūs (bent jau aš jaučiuosi blogiausia mama pasaulyje). Sako "pas mus režimas", "kalbėkitės su vaiku", "labai užsispyręs, darykite ką nors su tuo". O ką man daryti? Aš jau depresuoju ir jačiu neviltį, nes nesugebu SUSITVARKYTI su savo vaiku

  5. User has not uploaded an avatar
    asta_mlt prieš 1 mėn.

    EyesOfAzure parašė:
    Laba diena, mielos mamytės!
    Labai laukiu Jūsų supratimo, patarimų ir palaikymo

    O Dieve, kaip pazistama... tik man dar 9 men sese ant ranku... as siulyciau kuri laika nevesti jo I darzeli, pabuti kartu namie, pabendrauti. Fal tos isterijos nuo blogu emociju is darzelio, gal ren isrikruju l.blogai jam... gal reik keisti? Kol lankem privaru mano vaikui isterijos buvo retos, perejom I valstybini... siaucia kasdien... neturiu ir as kantrybes, ir tie patarimai nusiraminti cia ir dabar neveikia.. zodziu, sunkus laikas abiema, susipykstam, susitaikom, pasikalbam ir vel is pradziu.. kitaip nebus, reik isgyventi. O darzelio auklytes turetu padeti problema sprest, o nepalikti visko tevams, nes mano nuomone, l.daug isteriju namie kyla nuo prasto 'ugdymo' darzelyje. Nedirba vaikui, dirba, kad turetu darba.. ir taip 30m...